Karštą vasaros dieną lietuviai traukia atsigaivinti prie ežerų. Lietuva – ežerų kraštas, tačiau vandens telkinių ne tiek, kad galėtume išsidalinti po vieną. Tenka dalintis visiems. Ir vis dėlto – kai kurie piliečiai, turintys žemės prie ežero, nusprendžia, jog kitiems čia nevalia kelti kojos. Taip gražiausiuose Lietuvos kampeliuose atsiranda tvoros ir geležiniai masyvūs užtvarai. Turbūt neatrastume žmogaus, kuris nė karto nėra „gavęs per nosį“ ženklu „Privati valda“.
Darnus vystymasis – tai plėtra, tenkinanti žmonijos reikmes dabar, neapribojant galimybių ateities kartoms tenkinti savąsias. Žmonijos reikmės nėra vien maistas ar vanduo. Prie reikmių priskiriama ir rekreacija, poilsis, galimybė susipažinti, naudotis ir turėti priėjimą prie visų gamtos išteklių, tuo pačiu ir rekreacinių.
GRYNAS.lt aiškinosi, kokios iš tiesų yra tokių sklypų savininkų teisės bei pareigos, ar jie gali drausti žmonėms naudotis ežeru bei ko iš gyventojų prašoma paskambinus ant užtvarų nurodytais telefono numeriais.
Aptvertas „labai blogas krantas“
Iš tiesų savininkų įsipareigojimai įstatymuose lyg ir apibrėžti, tačiau dažnas moka juos gražiai apeiti. Sklypo savininkas, net išsipirkęs dalį vandens telkinio pakrantės negali jos aptverti iki pat vandens – turistai, gyventojai, stovyklautojai turi turėti galimybę praeiti ežero pakrante. Dažniausiai, atsižvelgiant į teritoriją numatoma palikti nuo 5 iki 25 metrų pakrantės iki vandens (tai priklauso nuo telkinio dydžio, kranto statumo – nustatoma apsauginė vandens zona).
Tačiau kaip iki šios pakrantės prieiti – štai kur klausimas. Lietuvoje yra ežerų, kur sklypas prilipęs prie sklypo, ir gali tekti pėdinti net porą kilometrų, kol įmerksi kojas į pro tvoras šmėžuojantį ežerą. Jeigu nusišypsos laimė.
Paskambinus ant kelią į Bebrusų ežerą pastojusios užkardos nurodytu telefonu vyras tikino, jog paėjusi kiek į šoną rasiu pliažą.
„Čia niekaip neišsimaudysit. Labai blogi krantai. O nueikit į šoną, ten įrengtas pliažas. Ten ir mašiną bus pastatyt patogu. Turiu tas užkardas ne vienoj vietoj, tai tiksliai nežinau, kur jūs ten esat“, - patarė vyras ir ryšys nutrūko. Detaliau paaiškinti, kur gi tas ežero pliažas, vyras nesivargino.
Užkardas padeda susimokėti mokesčius
Prie kito ežero Molėtų rajone kelią iki pakrantės taip pat užstojo užkardas su telefono numeriu. Juo atsiliepusi senyva moteris tikino, kad praeiti iki ežero galiu, o iš automobilių imamas mokestis „kas kiek gali“. Tokiu būdu užkardas praktiškai „išmaitina“ šeimą.
„Žinok, čia užimta. Jau penktadienį užsisakę žmonės, užsimokėję jau. Ar pasimaudyt tiktai? Aa, tada eikit eikit. Pas mus žmonės užsiima eilę, užsimoka ir tada nėra jokių pašalinių žmonių, niekas nevaikšto ir netrukdo. Žemių savininkas yra žuvęs ir likę trys vaikai. Jie labai sunkiai verčiasi, negali net už butą susimokėti. Todėl ir imam mokestį, yra ten pirtis, namukas, lieptas, tiesa jau kiek papuvęs. Ir elektros nėra. Per brangu mums ją atsivesti“, - nuoširdžiai papasakojo moteris.
Nepykstame ant senjoros, jei prie ežero neįmanoma privažiuoti, bent jau leidžia prieiti.
Vienintelis kelias iki ežero - privatininkų apsuptyje
Molėtų rajone, Miežonių kaime prie Galuonų ežero sodybą turinti Jūratė (vardas pakeistas) teigia, kad „aukščiau stovintys“ gyventojai kėsinasi į paskutinį priėjimą prie vandens.
„Yra likęs vienintelis savivaldybės paplūdimys ir jį mėgino privatizuoti. Gerai, kad nepavyko, priešinosi visas kaimas. Kitas paplūdimys yra gal už dviejų kilometrų ir tikrai ten nekokia vieta - niekas neina. O visi kiti sklypai aplink tą ežerą yra išpirkti. Dauguma savininkų nėra palikę 5 metrų praėjimo, o vienas vyras tvorą pastatęs net vandenyje. Keli paaugliai ėjo pasivaikščioti, nuėjo ant tiltelio, esančio ežere ir netrukus buvo išprašyti lauk. Baudos? Taip, savininkai jas susimoka ir toliau stovi tvoros. Tokia situacija tęsiasi jau kokius 4-5 metus. Žmonės tyliai perlipa tvoras ir nueina palei pakrantę ten, kur jiems reikia. Žinoma, tada, kai nėra šeimininkų. Net policija ne kartą buvo atvažiavusi. Ir nesiryžta aktyvesnių veiksmų imtis. Nes, žinot, tie savininkai sklypų – ne paprasti paprasti. Prie pinigų tokie ir... „iš aukščiau“,“ - guodėsi moteris.
Ji tikino, jog savo tvoras žemės palei ežerą savininkai pateisina tokiais žodžiais: „Čia – mano žemė. Aš ją nusipirkau.“ Jas gerokai į vandenį pastatęs ir vienos garsios langų firmos vadovas. Jūratė teigė, jog savivaldybei priklausantis paplūdimys visuomet išlieka tvarkingas ir prižiūrėtas – Miežonių kaimo gyventojai vertina galimybę poilsiauti prie ežero ir jo pakrančių nešiukšlina.
Ar žmonės pavargo skųstis?
Aplinkos apsaugos agentūros Kontrolės organizavimo skyriaus vedėjas Audrius Želvys pritarė minčiai, kad sklypų savininkai be didžiavimosi savo valdomis dar turi ir pareigas, tik ne visuomet jas prisimena.
„Tuos įstatymus žmonės mėgina apeiti: vieni iš viso nusispjauna ir daro ką nori, kiti – gudrauja. Esu važinėjęs į reidus, vykdėme akciją respublikos mastu, bet tai vyko prieš kelerius metus. Aiškinomės, kur kokios tvoros ir kieno jos nuosavybė. Ieškojome sklypų savininkų. Būna atvejų, kai žmogaus sklypas baigiasi dar 50 metrų iki vandens, tačiau jis vis tiek užsitveria visą pakrantę. Dėl to buvo gausybė nusiskundimų ir vykdėme reidus. Dabar gauname daug mažiau skundų šiuo klausimu, dėl to ir reidų nevykdome – ar žmonės pavargo skųstis, ar vilties neteko... O gal kaip tik atsirado šiokia tvarka?“, - svarstė vyras.
Pagal įstatymus, A. Želvio teigimu, net pakrantę išsipirkę gyventojai turi palikti laisvą praėjimą palei vandenį – artimiausia tvora turėtų stovėti bent 5 metrų atstumu nuo kranto.
Dalydami sklypus apie praėjimus negalvoja
„Kiekvienas, užtvėręs teritoriją iki pat vandens jau yra pažeidėjas. Bent 5 metrai turėtų būti palikta. Bet privati valda yra privati valda ir jei žmogus nori pravažiuoti pro užkardą, gali būti, kad ir savininkas yra teisus. Iš dalies suprantu mąstymą ir logiką žmonių, kurie užsitveria tvoras. Ta problema aktuali ir užsienyje, nors ir ten teisės aktai numato palikti tam tikrą atstumą iki vandens telkinio. Žmonės neretai tveriasi ne iš savininkiškumo, o todėl, kad turistai, poilsiautojai, žvejai prišiukšlina pakrantę, o už jos švarą atsako savininkas. Tačiau išimčių įstatyme nėra – praėjimą turi palikti visi“, - pateisinti kai kuriuos savininkus mėgino A. Želvys.
Kontrolės organizavimo skyriaus vedėjo teigimu, įstatymai niekaip nereglamentuoja kelių iki ežero.
„Kalbame apie pakrantes, o ne apie miško kelius, pievas. Jei pieva ar miškas privati, savininkas turi teisę apriboti lankymąsi toje teritorijoje. O kad nėra priėjimo iki vandens – kita problema. Anksčiau buvo sklypų dalinimo „vajus“ ir niekas nepagalvojo apie tai. Pats mačiau vietų, kur paliktas vos vienas privažiavimas ar priėjimas prie ežero. Visa kita pakrantė – privatizuota. Ir savininkams nieko negali prikišti – jei jie netveria tvoromis pačios pakrantės. Todėl nieko ir nepadarysi. Reikėtų žemėtvarkininkų paklausti, kaip dabar formuojami sklypai“, - dėstė A. Želvys.
Užtvėrę savo valdas iki pat ežero piliečiai gauna piniginę baudą ir įpareigojimą tvoras pašalinti. Nesilaikydami įpareigojimo jie baudžiami pakartotinai.
GRYNAS.lt kviečia sklypų savininkus išdėstyti savo poziciją, kodėl yra aptveriamos teritorijos prie ežero ir atsiųsti nuotraukų, kas lieka po poilsiautojų apsilankymo paštu grynas@grynas.lt
