Baltiškas gintaras - vertingiausias iš visų
„Tie spygliuočiai, iš kurių sakų formavosi gintaras, augo prieš 50 mln. metų tuometinėje Skandinavijoje. Beje, tai iš dalies apėmė ir kitas teritorijas. Šis laikotarpis buvo įdomus tuo, kad vyko staigus klimato atšilimas. Aišku, nereikia manyti, kad klimatas sušilo per metus. Tai buvo ilgas procesas, apėmęs dešimtis ar šimtus metų. Bet pušys ėmė reaguoti į pakilusią temperatūrą ir pradėjo intensyviai skirti sakus. Iš pradžių jie buvo skysti ir kaupėsi ertmėse, lašėjo nuo šakų ant žemės, ant miško paklotės. Bet palengva jie kietėjo: paviršius sukietėjo greičiau, o viduje vyko įvairūs cheminiai procesai, kurie tęsėsi šimtus metų. Galiausiai sakai pavirto gintaru“, - ilgą procesą atskleidė pašnekovė.
Pušis „pravirkdęs“ klimato atšilimas nebuvo amžinas. Po jo prasidėjęs ledynmetis gintarą iš Skandinavijos atnešė pas mus. „Kai atšalo klimatas, visos geologinės masės nuo Skandinavijos buvo stumiamos link mūsų. Tokiu būdu į mūsų regioną buvo atstumta masė su žemėje glūdėjusiu gintaru. Be to, gintaras buvo stumiamas ne tik kartu su kitais rieduliais, bet ir išplaunamas įvairių upių“, - sakė pašnekovė.
Muziejininkė aiškino, kad gintaras formavosi ne tik Baltijos jūros regione, bet ir kituose kraštuose. Gintaro taip pat randama Malaizijoje, Japonijoje, Meksikoje, Italijos Alpėse, bet, pasak pašnekovės, jis negali prilygti mūsų kraštų gintarui. Kuo mūsiškis toks ypatingas?
Ieškojo skalūnų – rado gintaro
R. Makauskienė įvardijo ir kitą įdomybę: Baltijos gintarą galima kasti pramoniniu būdu. Kitų regionų gintarui tai nėra būdinga, nes nėra didelių radimviečių – pasitaiko tik fragmentiški radiniai.
„Gal šimtą metų gintaro dar užteks. Kasti dar turėtume tiek laiko. Aišku, viskas priklauso nuo gavybos intensyvumo. Tačiau dabar kasama tausojančiai. O jūros dugne gintaro klodų yra, bet jie fragmentiški. Teigti, kad visada turėsime gintaro, negalime. Jo galime turėti ilgiau, jei atrastume naujų klodų. Pavyzdžiui, Gdanske ieškant skalūnų buvo surasta gintaro“, - pasakojo R. Makauskienė.
Kinai augina gintaro kainą
Paskutiniu metu pastebimas gintaro kainos kilimas. Ieškant tokio reiškinio priežasčių daugelis svarsto, kad tai vyksta dėl sparčiai senkančių gintaro išteklių. Tačiau pašnekovė įvardijo kitą priežastį – gintaru labai susidomėjo kinai. „Eskaluojama, kad gintaro žaliavos labai mažėja, todėl jis brangsta. Iš tiesų dėl to sukeliamas dirbtinis kainų augimas. Kol kas jo dar nėra taip stipriai sumažėję. Prekybininkai pastebi, kad kinai pradėjo pirkti labai didelį kiekį. Ir dėl to auga kaina. Pabrangimas tikrai jaučiamas“, - sakė moteris.
Jos teigimu, Lietuvoje gintaras taip pat labai populiarus, bet jo poreikis vis svyruoja: „Kai į pajūrį atvyko Kornelijus Tacitas ir pirmą kartą paminėjo mus, jis stebėdamasis rašė, kad vietiniai iš jūros renka gintarą, bet patys su juo nieko nedarydami išmaino. Tai rodo mūsų protėvių verslumą. Akmens amžiuje jis buvo naudojamas daugiau, o geležies – mažiau. Viduramžiais gintaro poreikis labai padidėjo. Tada jis buvo intensyviai pradėtas naudoti gydymo tikslais. Martynas Liuteris buvo gydytas piliulėmis su gintaru. Tai buvo panacėja nuo visų ligų. Sutrintas baltasis gintaras būdavo užpilamas baltu vynu ir jį geriant būdavo gydomos virškinamojo trakto ligos. Raudonuoju gintaru gydytos ligos, susijusios su kraujotakos sistemos sutrikimais,“ - pasakojo R. Makauskienė.
„Gintaro rūgšties poveikis yra stimuliuojantis, bet jis gali stimuliuoti tik sveiką ląstelę. Viena latvė yra išradusi gintaro siūlus. Jų gaminimo procesas labai ilgas. Šie siūlai gali būti pritaikomi tekstilės pramonėje. Negana to, ateityje gali būti pradėtos gaminti dirbtinės kraujagyslės iš gintaro. XX amžiuje nustatyta, kad gintaro induose kraujas sukreša ne taip greitai. Tada panaudojant gintarą buvo pradėti gaminti kraujo perpylimo aparatai. Gintaro rūgštis ir dabar naudojama kremuose ir pan. Labai gerai nešioti gintaro papuošalus. Geriausia, kad jie liestųsi su oda, nes kai jie sušyla, gauname gintaro rūgšties“, - apie teigiamą gintaro poveikį kalbėjo R. Makauskienė.
Falsifikatorių išradingumui ribų nėra
Nors Baltijos jūroje gintaro klodų dar yra, tačiau stambių gabalėlių po didelių audrų prisirinkti jau nepavyks. Anot pašnekovės, didelė laimė, jei randama 100 gramų sveriantį gabaliuką. Didesnių rasti vargu ar įmanoma. Muziejininkė atskleidė, kad didžiausia tikimybė į krantą išmesto gintaro rasti tuo metu, kai audros būna didžiausios: žiemą, anksti pavasarį ir vėlyvą rudenį.
Visgi perkant gintarą reikėtų atminti, kad ne viskas gintaras, kas gintaru žiba. Todėl bendraujant su prekeiviais negalima prarasti budrumo. Šiuo metu kylant gintaro kainai labai dažnai pasitaiko padirbinėjimo atvejų. Nenorint sumokėti už bevertį akmenuką, reikia žinoti keletą gudrybių.
„Darinys iki 1 mln. metų nėra gintaras. Mokslininkai tai vadina kopalu. Jį atskirti nuo Baltijos gintaro galima paprastai: pridėjus įkaitintą adatą atsiras skylutė. Be to, prie tokio gintaro pridėjus vatos gabaliuką, sumirkytą tirpiklyje ar medicininiame spirite, šis skudurėlis prilips. O plastmasę nuo gintaro galima atskirti visai paprastai. Reikia pasiruošti 30 proc. druskos tirpalą: į stiklinę vandens įdėkite du šaukštus druskos. Tuomet į šį tirpalą įdėkite gabaliuką, kurį prekybininkai vadina gintaru. Gintaras plauktų paviršiumi, o plastmasė paskęstų. Taip pat kaitinamas gintaras kvepia. Be to, jis dega. Taip pat smarkiai įtrintas gintaras gali pakelti plaukus ar suplėšytą servetėlę“, - metodų, kaip patikrinti gintaro tikrumą, mokė muziejininkė.
O apsigauti, anot jos, labai lengva, nes ir patyrę muziejininkai kartais „pasimauna“ ant falsifikatorių kabliuko: „Falsifikatoriai be galo išradingi. Jie net vabzdį gintare gali patalpinti. Ir tik gerai įsižiūrėjus galima suprasti, kad tai - apgavystė, nes vabzdys juk šiuolaikinis. Muziejininkai ir mokslininkai be tyrimų ne visada gali pasakyti, ar tai tikras gintaras,“ - atskleidė pašnekovė.
Palangoje dirbusi GRYNAS.lt komanda su R. Makauskiene susitiko rekonstruoti baigiamame Palangos gintaro muziejuje, pernai atšventusiame 50-ies metų jubiliejų. Pašnekovės teigimu, muziejaus, kurio kolekcija svarbi viso pasaulio mokslininkams, rekonstrukcijos darbai baigsis jau šį rudenį. Ir tuomet erdviose patalpose bus galima pamatyti visą per ilgus metus sukauptą kolekciją.
