Daugiau nei 11 tūkst. kilometrų numynęs prancūzas kol kas negali nė pažiūrėti į dviratį

Prieš beveik 100-metį žymus rusų keliautojas Glebas Travinas dviračiu apvažiavo 85 tūkst. kilometrų palei tuometinės Sovietų Sąjungos respublikos sienas. Nors pra­ėjo am­žius ir be­pro­tiš­kos ke­lio­nės nie­kas pa­kar­to­ti ne­iš­drį­so, ta­čiau iš­tver­min­go ru­so is­to­ri­ja įkve­pia ir šian­dien. Pran­cū­zas Ju­lie­nas Blo­tas dvi­ra­čiu įvei­kė 11 tūkst. 730 ki­lo­met­rų, da­lį šios at­kar­pos – mi­nė­to ke­liau­to­jo marš­ru­tu. Po pus­me­tį tru­ku­sios ke­lio­nės grį­žo trum­pam at­si­kvėp­ti į Aly­taus ra­jo­ne esan­tį Bal­nin­kų kai­mą, sa­vo drau­gės tė­viš­kę.

Duoti interviu į „Aly­taus nau­jie­nų“ re­dak­ci­ją pa­šne­ko­vas at­va­žia­vo au­to­mo­bi­liu (dvi­ra­tį iš­siun­tė na­mo į Pran­cū­zi­ją iš Ir­kut­sko (Ru­si­ja) – sa­ko į „ge­le­ži­nio el­nio“ pu­sę kol kas nė žiū­rė­ti ne­no­rin­tis.

Nuo Sa­re­mos sa­los iki Bai­ka­lo eže­ro

 J.Blo­tas – pran­cū­zas, gy­ve­na ša­lies va­ka­ruo­se, dir­ba su ne­įga­liais žmo­nė­mis ir stu­di­juo­ja Vil­niu­je ISM (Va­dy­bos ir eko­no­mi­kos uni­ver­si­te­te).  Pa­va­sa­rį jis pradėjo įgy­ven­di­nti sa­vo se­ną sva­jo­nę – lei­do­si į ke­lio­nę dvi­ra­čiu po bu­vu­sias So­vie­tų Są­jun­gos res­pub­li­kas. Su­ma­ny­mą įkvė­pė Ju­lie­no drau­gė Mil­da, la­bai mėgs­tan­ti ke­liau­ti ir jau ap­lan­kiu­si šias ša­lis, bei kny­ga apie ru­sų ke­liau­to­ją G.Tra­vi­ną.

„Man tai pa­si­ro­dė ge­ra idė­ja. Bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, kaip po­so­vie­ti­nė­se ša­ly­se žmo­nės gy­ve­na, ką apie pra­ei­tį gal­vo­ja“, – sa­ko J.Blo­tas.

Sa­vo ke­lio­nę jis pra­dė­jo ge­gu­žės mė­ne­sį nuo Sa­re­mos sa­lo­je Es­ti­jo­je, o bai­gė spa­lio pir­mo­mis die­no­mis Ru­si­jo­je, prie Bai­ka­lo eže­ro. Pas­kui dar ke­lias sa­vai­tes trau­ki­niu va­žia­vo per Mon­go­li­ją ir Ki­ni­ją į Vla­di­vos­to­ką.

Į le­do are­ną Mins­ke – dvi­ra­čiu

Spe­cia­liai reng­tis ke­lio­nei J.Blo­tas pra­dė­jo iki jos li­kus pus­me­čiui – spor­ta­vo, stip­ri­no or­ga­niz­mą. Vis tik fiziškai stiprus prancūzas buvo visuomet: nuo vai­kys­tės mė­go dvi­ra­čių spor­tą, lai­pio­jo uo­lo­mis, šo­ki­nė­jo pa­ra­šiu­tu, per­nai už­ko­pė į Mon­bla­no vir­šu­kal­nę.

Drau­ge su bū­ti­na įran­ga dvi­ra­tis kai­na­vo apie 3 tūkst. eu­rų. In­ves­ti­ci­ja at­si­pir­ko: dėl dvi­ra­čio ke­lio­nė­je ne­ki­lo bė­dų, už­tat ko­le­ga pran­cū­zas, da­lį ke­lio va­žia­vęs drau­ge pa­pras­tes­nės kon­struk­ci­jos dvi­ra­čiu, su­ko gal­vą dėl daž­nų ge­di­mų.

Citata

Ke­lio­nei taip pat reikėjo gau­ti sep­ty­nių vals­ty­bių vi­zas bei spe­cia­lų lei­di­mą ke­liau­ti po Pa­my­ro kal­nus. Lai­ko ir kan­try­bės pras­me bran­giau­siai kai­na­vo Ru­si­jos vi­za, ku­rią pa­vy­ko įfor­min­ti tik per ke­lio­nių agen­tū­rą Pa­ry­žiu­je. Kiek sve­tin­giau pa­si­ti­ko Bal­ta­ru­si­ja, nes ten pa­va­sa­rį vy­ko pa­sau­lio le­do ri­tu­lio čem­pio­na­tas, o bi­lie­tai į jo rung­ty­nes at­sto­jo vi­zas. J.Blo­tas in­ter­ne­tu įsi­gi­jo bi­lie­tą į Šve­di­jos ir Bal­ta­ru­si­jos ma­čą ir at­va­žia­vo į le­do are­ną Mins­ke dvi­ra­čiu. Nors ši spor­to ša­ka ir nė­ra jo mėgs­ta­miau­sia, vė­liau la­bai džiau­gė­si, kad rung­ty­nes ap­lan­kė, nes iš­va­žiuo­jant iš ša­lies pa­rei­gū­nai pa­sie­ny­je pa­tik­ri­no, ar ke­liau­to­jas pa­si­nau­do­jo bi­lie­tu.

Iš Bal­ta­ru­si­jos pran­cū­zas pa­trau­kė į Uk­rai­ną, o nuo ten iki Uz­be­kis­ta­no va­žia­vo drau­ge su ki­tu tė­vy­nai­niu. Bu­cha­ro­je jie­du iš­si­sky­rė, ir vė­liau ke­lio­nę Ju­lie­nas tę­sė vie­nas.

Svar­biau­sias ke­lio­nė­je – „el­nias“

Ru­sų ke­liau­to­jas G.Tra­vi­nas į ke­lio­nę ap­link pa­sau­lį 1928 me­tais lei­do­si ame­ri­kie­tiš­ku tu­ris­ti­niu dvi­ra­čiu „Prin­ce­ton“. Po il­gų pra­šy­mų ir aiš­ki­ni­mų, kaip sa­vo ke­lio­nė­je pro­pa­guos fi­zi­nę kul­tū­rą ir ska­tins liau­dies ma­ses sek­ti jo pa­vyz­džiu, dvi­ra­tį jam nu­pir­ko Kam­čiat­kos Pet­ro­pav­lov­sko vyk­do­ma­sis ko­mi­te­tas.

J.Blo­tas dvi­ra­tį taip pat rin­ko­si la­bai ati­džiai. Pir­ko Vo­kie­ti­jo­je, drau­ge su bū­ti­na įran­ga dvi­ra­tis kai­na­vo apie 3 tūkst. eu­rų. Rin­ko­si tu­ris­ti­nį, ta­čiau ne aliu­mi­ni­nį, o sun­kes­nį – plie­ni­nį, ku­rį leng­viau tai­sy­ti. In­ves­ti­ci­ja at­si­pir­ko: dėl dvi­ra­čio ke­lio­nė­je ne­ki­lo bė­dų, už­tat ko­le­ga pran­cū­zas, da­lį ke­lio va­žia­vęs drau­ge pa­pras­tes­nės kon­struk­ci­jos dvi­ra­čiu, su­ko gal­vą dėl daž­nų ge­di­mų.

Kas pa­sau­ly­je drau­giš­kiau­sias?

J.Blo­to ba­ga­žas svė­rė apie 30 ki­log­ra­mų ir vi­sas til­po ant dvi­ra­čio tvir­ti­na­muo­se krep­šiuo­se. Kup­ri­nės ant nu­ga­ros jis at­si­sa­kė, kad bū­tų leng­viau min­ti. Vie­nas bū­ti­niau­sių daik­tų ke­lio­nė­je pa­si­ro­dė pa­la­pi­nė, nes vieš­bu­čiuo­se Ju­lie­nas nak­vo­jo tik Bal­ta­ru­si­jo­je, kur tai pri­va­lo­ma.

„Vi­so­se ša­ly­se žmo­nės la­bai drau­giš­ki, ypač kai ma­to dvi­ra­ti­nin­ką dy­ku­mo­je ar­ba kal­nuo­se“, – šyp­so­si ke­liau­to­jas.

Pa­kvies­tas iš­ger­ti ar­ba­tos, vė­liau vi­sa­da gau­da­vo pa­siū­ly­mą lik­ti va­ka­rie­nės ir ga­lų ga­le – per­nak­vo­ti. At­vi­res­ni pran­cū­zui pa­si­ro­dė pie­ti­nių ša­lių gy­ven­to­jai, ru­sai iš pir­mo žvilgs­nio kiek už­da­res­ni, ta­čiau la­bai sve­tin­gi. Tie­sa, jie siū­ly­da­vo iš­ger­ti ne tik ar­ba­tos, o at­si­sa­ky­ti ne­gra­žu.

Ke­liau­to­jas su šyp­se­na me­na Ka­zach­sta­ne su­tik­tus ru­sus dvi­ra­ti­nin­kus, su ku­riais vie­ną nak­tį kar­tu nak­vo­jo pa­la­pi­nė­se. Va­ka­rie­nei šie pa­ga­mi­no tik­ro gu­lia­šo, o vi­sus bū­ti­nus pro­duk­tus tu­rė­jo sa­vo kup­ri­nė­se. Taip pat – ir deg­ti­nės, bet jos pa­kė­lė tik sim­bo­liš­kai po tau­re­lę.

Ru­si­jos pla­ty­bė­se ne­trūks­ta miš­kų pa­la­pi­nei sta­ty­ti. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai įspė­jo, kad tai pa­vo­jin­ga, nes ten gy­ve­na ru­do­sios meš­kos, bet aš jų ne­ma­čiau. Pa­la­pi­nė­je pa­si­dė­da­vau vi­sus krep­šius, kad bū­tų jau­kiau ir ne­gal­vo­čiau apie tai, kas vyks­ta tam­so­je miš­ke, ir kad ne­bū­čiau ap­vog­tas.

Julienas Blotas

„Gal­būt man leng­vai pa­vy­ko ras­ti ben­drą kal­bą su dau­ge­liu žmo­nių to­dėl, kad šiek tiek kal­bu ru­siš­kai?“ – svars­to J.Blo­tas, ku­ris taip pat pui­kiai kal­ba lie­tu­viš­kai ir dar ke­tu­rio­mis kal­bo­mis.

Meš­ka ir snie­go žmo­gus

Pus­me­tį tru­ku­sio­je ke­lio­nė­je iš­tver­min­gas dvi­ra­ti­nin­kas kas­dien įveik­da­vo apie 80 ki­lo­met­rų. Pa­pra­šy­tas įver­tin­ti jam te­ku­sius iš­ban­dy­mus de­šim­ties ba­lų sis­te­mo­je, Ju­lie­nas il­gai ne­svars­to – aš­tuo­ni.

„Sun­kiau­siai pa­ke­lia­mas bu­vo psi­cho­lo­gi­nio ir fi­zi­nio nuo­var­gio de­ri­nys. Tai su­si­ję da­ly­kai. Tu­rė­jau la­bai di­de­lę mo­ty­va­ci­ją va­žiuo­ti į Pa­my­ro kal­nus, nors tai pa­si­ro­dė sun­kiau­sias eta­pas. Nu­me­čiau de­šimt ki­log­ra­mų svo­rio per mė­ne­sį. Prie­ši­nis vė­jas kal­nuo­se ne­lei­do iš­skleis­ti pa­la­pi­nės, 4 tūks­tan­čių 600 met­rų aukš­ty­je dvi­ra­tį te­ko stum­tis, o nak­vo­jau nuo­ša­lio­se vie­to­se, kur ap­lin­kui nė gy­vos dva­sios ke­lių de­šim­čių ki­lo­met­rų spin­du­liu“, – pa­sa­ko­ja J.Blo­tas.

Ne ma­žes­ni iš­ban­dy­mai jo lau­kė Al­ta­jaus kraš­te, kur dvi­ra­ti­nin­ką pa­si­ti­ko snie­gas, tem­pe­ra­tū­ra nu­kri­to že­miau nu­lio.

„Ru­si­jos pla­ty­bė­se ne­trūks­ta miš­kų pa­la­pi­nei sta­ty­ti. Vie­ti­niai gy­ven­to­jai įspė­jo, kad tai pa­vo­jin­ga, nes ten gy­ve­na ru­do­sios meš­kos, bet aš jų ne­ma­čiau. Pa­la­pi­nė­je pa­si­dė­da­vau vi­sus krep­šius, kad bū­tų jau­kiau ir ne­gal­vo­čiau apie tai, kas vyks­ta tam­so­je miš­ke, ir kad ne­bū­čiau ap­vog­tas“, – pa­sa­ko­ja J.Blo­tas.

Jis pri­si­pa­žįs­ta, kad nuo­var­gis ir la­ki vaiz­duo­tė jam ne­lei­do pa­mirš­ti vie­no uz­be­ko pa­pa­sa­ko­tos le­gen­dos apie ke­liau­to­ją, ku­rį ap­lan­kė snie­go žmo­gus ir pa­vo­gė vi­sus jo daik­tus. Tik mil­ži­niš­kų pė­dų pėd­sa­kai prie pa­la­pi­nės li­ko. „Iš­ei­ni ry­tą iš pa­la­pi­nės ir gal­vo­ji: ką ten ra­si? Gal vi­sai ne le­gen­da, o tik­ro­vė? Bet snie­go žmo­gaus taip pat ne­su­ti­kau“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

Pa­sau­lis yra la­bai gra­žus!

J.Blo­tas ke­ly­je taip pat su­ti­ko daug pa­na­šių į sa­ve žmo­nių, iš­si­ruo­šu­sių į sa­vą­ją ke­lio­nę, bet tik vie­nas jų nu­ste­bi­no. Pran­cū­zas ar­chi­tek­tas lei­do­si į dve­jų me­tų ke­lio­nę ap­link pa­sau­lį, o ke­liau­ja jau pen­ke­rius me­tus. Ar pa­ties Ju­lie­no ar­ti­mie­ji ne­bi­jo­jo, kad pa­sau­lis jį pa­vi­lios ke­lio­nę pra­tęs­ti? Pa­si­ro­do, ne, nes jie ži­no apie dar vie­ną ne­ra­maus pran­cū­zo sva­jo­nę – šu­ni­mis kin­ky­to­mis ro­gė­mis ke­liau­ti po Si­bi­rą. Marš­ru­tas dar ne­su­da­ry­tas, atos­to­gų ne­be­li­ko, bet min­tys su­ka­si.

„Gal­va ta­po šva­ri, tik į dvi­ra­tį kol kas ne­ga­liu žiū­rė­ti“, – taip po il­gos ke­lio­nės jau­čia­si J.Blo­tas, šian­dien jau grį­žęs į dar­bą, kas­die­ny­bę ir jos ru­ti­ną. Jei dar kar­tą iš­si­ruoš­tų į pa­na­šią ke­lio­nę, pa­keis­tų vie­nin­te­lį da­ly­ką – ne­sku­bė­tų. Ke­liau­to­jas ap­gai­les­tau­ja ne­pa­ma­tęs vi­sų įdo­mių vie­tų, ku­rias jam siū­lė­si pa­ro­dy­ti vie­ti­niai, nes jo ke­lio­nė bu­vo griež­tai su­pla­nuo­ta.

„Pa­sau­lis yra la­bai gra­žus. Ne­įsi­vaiz­da­vau, kiek nuo­sta­bių pei­za­žų, skir­tin­gų kul­tū­rų, žmo­nių ja­me yra. Gal­būt kiek­vie­nas pri­va­lo­me sa­vo gy­ve­ni­me pa­da­ry­ti kaž­ką, kad tai su­ži­no­tu­me, net jei tas va­din­tų­si avan­tiū­ra?“ – svars­to J.Blo­tas. Ir pri­du­ria, kad dvi­ra­tis yra pui­ki prie­mo­nė pa­na­šiems su­ma­ny­mams įgy­ven­din­ti. Ne­bū­ti­na juo ke­liau­ti ap­link pa­sau­lį, nes ir sa­vait­ga­lis gam­to­je su „ge­le­ži­niu el­niu“ leis su­sto­ti, ne­sku­bė­ti, pa­ty­lė­ti ir at­sig­ręž­ti į ša­lia esan­čius žmo­nes.