Šiuo metu tai vienos populiariausių ir perspektyviausių studijų pasaulyje, nes gerų, aplinkos problemas spręsti gebančių specialistų poreikis nuolat auga. Tapus Europos Sąjungos nare, mūsų šalies dėmesys aplinkai taip pat smarkiai išaugo – tai viena iš prioritetinių ES sričių. Tad kokia ekologijos ir aplinkos studijų padėtis Lietuvos aukštajame moksle?
Kur studijuoti ekologijos ir aplinkos mokslus?
Nors ekologijos studijų užuomazgų aukštosiose mokyklose būta jau tarpukariu tuometiniame Lietuvos universitete (dab. Vytauto Didžiojo universitetas) ir net anksčiau senajame Vilniaus universitete (juk ekologija - neatsiejama daugelio biomedicinos mokslų dalis), tikroji šios srities studijų istorija prasidėjo tik atkūrus Nepriklausomybę.
Šiuo metu ekologiją arba aplinkotyrą pirmojoje (bakalauro) pakopoje galima studijuoti šešiuose Lietuvos universitetuose: Vilniaus, Lietuvos edukologijos, Vytauto Didžiojo, Aleksandro Stulginskio, Klaipėdos bei Šiaulių. Tiesa, studijų programos skiriasi: ekologija priskiriama prie biomedicinos mokslų, o aplinkotyra – prie fizinių mokslų srities. Tačiau abiejų programų tikslas panašus: suteikti studentams žinių apie gamtos dėsnius tam, kad įgiję šias specialybes, jie išmanytų apie gamtos išteklių tvarkymą, tvarų naudojimą bei apsaugą.
Antrosios pakopos studijos siūlo visą eilę skirtingų pavadinimų, nors suteikiamas tas pats ekologijos ar aplinkotyros magistro kvalifikacijos laipsnis. Štai Šiaulių universitete ekologijos ir aplinkotyros bakalauro studijos perkopus į magistro studijas virsta „gamtinių sistemų valdymu“.
Vilniaus universitete siūloma ekologijos studijų programa (bakalauras) magistrantūroje skyla į dvi – ekologijos bei aplinkotyros ir aplinkotvarkos, atitinkamai biomedicinos ir fizinių mokslų srities programas. Aleksandro Stulginskio universitetas tiek bakalauro, tiek magistro pakopose siūlo taikomosios ekologijos studijas, kurios suteikia atitinkamai ekologijos bakalauro ir ekologijos magistro kvalifikacijos laipsnius. Lietuvos edukologijos universitetas ekologijos srityje siūlo tik bakalauro studijas – ekologija ir gamtamokslinis ugdymas.
Klaipėdos universitetas išsiskiria su jūra susijusių studijų programų gausa. Čia studentams siūlomos ekologijos ir aplinkotyros studijų programos tiek bakalauro, tiek magistro pakopose, taip pat biologijos magistro laipsnį suteikiančios, bet glaudžiai su ekologija susijusios ichtiologijos ir žuvininkystės studijos.
Neabejotina, jog nemenka dalis besirenkančių minėtas studijas yra priviliojami pastarųjų metų ekologijos ir aplinkosaugos bumo. Tačiau ar pateisina jų lūkesčius pasirinkta studijų programa Lietuvos aukštosiose mokyklose?
Realybė nedžiugina
Logiška būtų manyti, kad tokia palyginti nauja, aktuali ir perspektyvi sritis Lietuvoje turėtų perimti geriausias Vakarų tradicijas ir eiti koja kojon su visu išsivysčiusiu pasauliu. Deja, ekologija ir aplinkos mokslai – ne informacinės technologijos ir potenciali pažanga čia ateina labai pamažu. Ko gero, svarbiausias stabdys yra pozicijų neužleidžiantis, sovietiniu laikotarpiu dvelkiantis personalas. Jam būdingas tam tikro status quo palaikymas, o atsilikimas ir progreso stoka dažniausiai teisinami pinigų stygiumi. Nenuvertinant pinigų svarbos mokslui, tai vis dėlto nėra vienintelis svarbus veiksnys. Tuo labiau, kad jų pastaraisiais metais aukštajam mokslui iš ES fondų skiriama daug. Tiesa, lėšos dažniausiai naudojamos materialinei bazei atnaujinti (kas yra puiku), tačiau tarkim dėstymo kokybei gerinti iki šiol skiriamas per mažas dėmesys.
Todėl nenuostabu, kad požiūris į ekologijos ir aplinkotyros studijas, švelniai tariant, nėra pats geriausias, net ir lyginant su kitais gamtos mokslais. Šioje situacijoje savotiškais įkaitais yra ir studentai, ir apskritai ši aktuali, kokybiškai valstybės ateičiai svarbi mokslų sritis.
Tokia prasta situacija atsispindi ir stojančiųjų statistikoje. Tiesa, tik Vilniaus universitetas savo internetiniame puslapyje pateikia stojimo planus ir ankstesnių metų stojimo statistiką, tačiau ir iš to galima susidaryti šiokį tokį paveikslą. Į bakalauro studijas 2012-aisiais metais buvo siūloma 30 valstybės finansuojamų vietų, įstojo 24 studentai. Tuo tarpu į magistro studijų ekologijos studijas buvo siūloma 19 valstybės pilnai finansuojamų vietų, o įstojo tik 11, aplinkotyros programoje siūlyta 13 vietų, įstojo tik 7 studentai. Ir tai neskaičiuojame tų studentų, kurie nutrauks studijas iki pirmosios sesijos, o tokių paprastai atsiranda kasmet. Žinoma, prie tokio mažo užimtų vietų skaičiaus prisideda ir prastėjanti demografinė situacija (pastarąjį dvidešimtmetį kasmet mažėjantis gimstančiųjų skaičius) bei emigracija. Gaila, kad nėra galimybės palyginti su kitais Lietuvos universitetais, tačiau Vilniaus universiteto pavyzdys rodo, kad ekologijos ir aplinkotyros studijos, priešingai nei Vakaruose, nėra labai populiarios tarp abiturientų ir ypač tarp pirmosios pakopos universitetinių studijų absolventų.
Dėstytojai ruošia „papūgas“, ir tai nenoriai
Natūralu, jog kyla klausimas: kokios to priežastys ir kaip galima tai pakeisti?
Viena aišku: kaltas čia anaiptol ne mokslo krūvis – pasak daugumos studijavusiųjų aplinkos mokslus, Lietuvoje juos gali baigti (ir visai neblogais įvertinimais) kiekvienas, pajudinęs bent pusę piršto. Tačiau dalis studentų nusivilia siūlomų studijų kokybe ir, nutraukę studijas, tęsia jas kitose srityse, renkasi studijas užsienyje, arba tiesiog ieško darbo.
Ekologija ir aplinkos mokslai – ne išimtis, čia vis dar trūksta sisteminio požiūrio į šios srities specialistų ugdymą. Specialistų, kurie atitiktų vakarietišką lygį, ar bent būtų arti jo. Paprasčiausias faktų, teorijų mokymasis, nors ir neabejotinai naudingas, nėra pakankamas. Labai svarbu ugdyti studentų kritinį mąstymą, orientuotą į problemų sprendimą. Tokie specialistai turi būti pasiruošę nuolat kintančiai aplinkai, vis naujomis iškylančiomis problemomis.
Dar viena problema yra tai, jog didelės dalies dėstytojų motyvacija menka – dėstymas yra tarsi nemaloni prievolė, atitraukianti nuo rimtesnių darbų, kurie paprastai suvokiami kaip veikla įvairiuose moksliniuose projektuose. Žinoma, dėstytojo darbas nėra nei gerai vertinamas, nei gerai apmokamas. Jau senokai Lietuvos mokslininkai kritikuojami kaip pernelyg užsidarę savo tyrimo barelyje, neskelbiantys ar nesugebantys populiariai papasakoti apie savo tyrimus. Tačiau šioje srityje pokyčiai per menki ir per lėti.
Ar iš ekologų, aplinkotyrininkų gali išaugti verslininkai?
Iš dalies esamą padėtį ekologijos ir aplinkos mokslų srityje galima paaiškinti tuo, jog dabartinis mokslinis-pedagoginis personalas Lietuvoje susiformavo iš biologijos, geografijos ir kitų sričių specialistų. Nors šios studijų sritys glaudžiai susijusios, bet visgi yra skirtingos. Geras biologas nebūtinai yra geras ekologas. Be to, kaip minėta aukščiau, tai yra palyginti dar nauja studijų sritis Lietuvoje, tad laikui bėgant, problemų turėtų mažėti.
Taip pat akivaizdu, kad mūsų šalis demografiškai nepajėgi parengti tiek specialistų, kad jų tiriamosios veiklos sritys aprėptų daugelį aplinkos mokslų temų. Tačiau biotechnologijų, lazerių fizikos, matematikos ir kitų sričių pavyzdžiai rodo, kad valstybės dydis nėra kliūtis sukurti pasaulinio lygio mokslinę bazę.
Ne paslaptis, kad Lietuva išsiskiria aukštųjų mokyklų gausa, kaip ir ne paslaptis tai, jog kiekybė šiuo atveju prasilenkia su kokybe. Tačiau tai, kad net šešios aukštosios mokyklos siūlo ekologijos arba aplinkotyros studijų programas, rodo, jog šioje srityje išugdoma nemažai specialistų (apie 100 kasmet). Žinoma, ne visi jie dirba aplinkos srityje, bet visgi galimybės yra didelės, ir reikia tikėtis, ateityje vis daugiau specialistų ne tik užsiims moksline ar aplinkosaugine veikla, bet ir kurs verslą panaudodami būtent universitete įgytas žinias. Ne tik apsaugos, kontrolės sferose, bet ir gamyboje.
Jungtinės Karalystės pavyzdys
Jungtinė Karalystė (JK) jau ilgą laiką yra populiariausia šalis tarp užsienyje studijuojančių lietuvių. Ši šalis sutraukia ir gausybę pačių gabiausių bei aktyviausių studentų iš viso pasaulio. Jos universitetuose (bent jau aukšto lygio) dėstoma taip, kad studentas gebėtų spręsti tipines problemas, galinčias pasitaikyti jo darbe (juk baigę studijas daugumas žmonių norėtų kažkur dirbti).
Ypač skatinamas savarankiškas mokymasis, kas yra puikiai suprantama: juk daugybė užduočių bet kokiam darbe atliekama savarankiškai, individualiai. Labai svarbus yra rašymas, išprusimas, apsiskaitymas, gilus temos išmanymas, skatinamas savitas požiūris, nebūtinai sutampantis su dėstytojo ar net universiteto pozicija – svarbiausia, kad tai būtų argumentuota. Būtent ši intelektualinė laisvė yra vienas kertinių bruožų, darančių švietimo sistemą pažangia, atvira naujovėms bei varomąja jėga išsivysčiusios valstybės gyvenime.
Be kita ko, dėstytojų (ypač pradedančių dirbti) kontrolė vykdoma nuolat. Taip pat didelis dėmesys teikiamas abipusiam (grįžtamajam) ryšiui (angl. feedback) tarp studentų ir dėstytojų. Bet kokiai atliktai užduočiai kartu su įvertinimu studentams dėstytojai pateikia ir išsamų atsaką (feedback‘ą), kuriame išskiriamos ir apibūdinamos klaidos, į kurias ateityje reiktų atkreipti dėmesį, rekomenduojami galimi tobulėjimo keliai. Kodėl tai svarbu? Viskas labai paprasta: gaudamas iš dėstytojų savo darbo įvertinimo pagrindimą, studentas gali didesnį dėmesį skirti tobulėjimui tose srityse, kur jis yra silpnesnis. Tai juk ir yra studijų esmė. Labai apmaudu, kad toks itin paprastas, bet tuo pačiu efektyvus dalykas Lietuvoje praktiškai neegzistuoja – nebent teoriškai.
Neverta minėti materialiosios bazės – čia iš tikro lemiantis veiksnys yra finansai, todėl Lietuva – dar palyginti neturtinga valstybė – negali lygiuotis su Vakarų Europos ar Jungtinių Valstijų universitetais. Tokia šalis, kaip Juntinė Karalystė, ne tik turi didesnius finansinius resursus, bet ir sulaukia daugybės studentų iš viso pasaulio, tarp jų – ir pačių gabiausių. Vis dėlto Estijos pavyzdys rodo, kad ir nedidelės, palyginti neturtingos bei neseniai iš komunistinio režimo išsivadavusios šalys gali nemažai pasiekti pertvarkydamos aukštąjį mokslą.
Apibendrinant galima pasakyti, jog Vakaruose studentai baigia aukštąją mokyklą įgiję tai, kas išdėstyta studijų programų aprašymuose, o Lietuvoje – nors rašoma gražiai – gražūs žodžiai taip ir lieka programų aprašuose. Rodos, universitetai Lietuvoje nėra labai suinteresuoti, ar baigęs asmuo bus geras, ar blogas specialistas. Praeis dar daug laiko, kol bus išmokta teorines gražbylystes įgyvendinti realybėje.
Ekologijos (ne)prestižas
Prie minėtų problemų prisideda ir menkas specialybės prestižas. Dar prieš porą dešimtmečių aplinkos apsauga buvo tarsi savaime suprantamas, nekvestionuojamas dalykas. Šiuo metu vis daugiau girdima balsų, kad neverta aukoti ekonominio progreso tam, kad būtų išsaugota gamta. Žinoma, tiek perdėtas „žalumas“, tiek koncentravimasis į pinigus – vengtini kraštutinumai, todėl diskusija čia neišvengiama ir būtina.
Visuomenėje taip pat pasigirsta pareiškimų, neva tai aplinkosaugininkai nekuria pridėtinės vertės, nieko naudingo neveikia, tik sėdi savo kontorose (ne paslaptis – tam apibūdinti vartojamas terminas „dykaduonių kontoros“).
Taip, aplinkos apsauga pati savaime tiesiogiai nesukuria produkto (tokio, kurį galima parduoti), tačiau kita vertus, tai yra būtina institucija kiekvienoje išsivysčiusioje valstybėje, užtikrinanti žmonių gyvenamosios aplinkos kokybę. Todėl, matyt, tik laiko klausimas, kada ekologo, aplinkotyros specialisto, aplinkosaugininko specialybės visuomenėje įgaus garbingą vardą.
Kur dirba ekologijos absolventai?
Ekologai gali rinktis iš gana plataus spektro specialybių. Galima išskirti dvi pagrindines sritis: mokslinė veikla ir praktinė aplinkosauga. Pirmuoju atveju, mokslininko karjera po studijų gali būti tęsiama universitete, institutuose. Pavyzdžiui, Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutas šiuo metu yra vienas didžiausių ekologijos mokslų centrų, taip pat paminėtini Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų institutas ir kiti.
Išvados
Galima daryti išvadą, kad ekologija Lietuvos aukštajame moksle kenčia nuo visai švietimo sistemai būdingų ligų: menkos dėstytojų motyvacijos, stebėtinai ilgai išsilaikiusio okupacijos laikų mentaliteto, menko prestižo.
Kokios perspektyvos? Šiuo atveju didžiausia viltis yra studentai, ypač patys aktyviausi, gabiausi. Norint pakelti aplinkos mokslų lygį, būtina dirbti daug intensyviau nei tai daroma Vakaruose, stengtis perimti tai, kas geriausia.
Džiugu, jog teigiami pokyčiai vyksta: vis daugėja studentų, kurie, nepaisant visų minėtų problemų, aktyviai įsitraukia į įvairių organizacijų veiklą, siekia tobulėjimo savarankiškai, ieško kontaktų su kolegomis užsienyje. Neabejotina, kad po keliolikos ar keliasdešimt metų, kai dabartinė studentų karta pakeis šiandieninį universiteto pedagoginį-mokslinį personalą, ekologijos ir aplinkos mokslų lygis Lietuvoje bus daug panašesnis į geriausių Vakarų universitetų.
Autoriaus vardas ir pavardė redakcijai žinoma
