Džiaugiasi pakeitę šiukšlių vežėjus
Vilnietė Dalia su vyru ir dviem vaikais rūšiuoja maždaug metus. Moteris pasakoja, kad savo iniciatyva parašė ne vieną raštą seniūnijai, prašydama aprūpinti antrinių atliekų rūšiavimui skirtais konteineriais. Tad prieš du mėnesius labai apsidžiaugė, kai jie atsirado. Džiaugsmas greitai išblėso: šeimai buvo pranešta, jog antrinės jų žaliavos bus išvežamos ne dažniau nei kartą per du mėnesius.
Tai ne vienintelis atvejis, kai siekdami patogesnio atliekų surinkimo ir išvežimo gyventojai savo iniciatyva imasi žingsnių, kad galėtų rūšiuoti be kliūčių. Taip pasielgė ir vilnietis Vytautas. Vyras pasakoja, kad jo šeimą dabar aptarnauja atliekų vežėjas „Ecoservice“ su modernia šiukšliaveže, kurios bunkeris suskirstytas į atskiras sekcijas.
„Taip, gerokai patogiau, – teigia vyras. – Nereikia nuolat stebėti grafiko ir rūpintis, kurį konteinerį kada išstumti. Ir buitinės, ir antrinės atliekos išvežamos tuo pačiu metu“.
Kuo turtingesnė, tuo ekologiškai brandesnė
Minėti atvejai lyg ir leistų teigti, kad esame pakankamai sąmoningi ekologinėje srityje: nesitaikstome su nepatogumais, patys inicijuojame pokyčius. Tačiau šie pavyzdžiai – greičiau pirmieji ryškesni ekologinio sąmoningumo daigai nei kasdienybė.
Aplinkosaugos ministerijos duomenimis, 2011 m. Lietuvoje surinkta arti 1,5 t. komunalinių atliekų. Vienam gyventojui susidaro apie 450 kg. Džiugina tai, kad šis skaičius yra mažesnis nei ES vidurkis, tačiau nerimą kelia, kaip šios atliekos tvarkomos. Didžioji jų dalis šalinama sąvartynuose, kadangi tai yra pigiausias atliekų tvarkymo būdas Lietuvoje. Rūšiuoti, perdirbti ir pakartotinai naudoti antrines žaliavas kol kas nėra ekonomiškai patrauklu. Pagal šiuos rodiklius velkamės ES uodegoje.
„Ne tik aplinkosaugos, bet ir kitų sričių duomenys rodo, kad lietuviai kol kas yra socialinio vystymosi etape. Mums itin svarbus materialinės gerovės kūrimas. Jis laikosi prioritetų viršuje. Motyvai elgtis ekologiškai, kaip ir, pavyzdžiui, prevenciškai tikrintis sveikatą, pagal prioritetų hierarchiją yra apačioje“, – kalba į aplinkosaugos sociologiją besigilinantis pašnekovas.
Aukštai išreikštu poreikiu siekti materialinės gerovės sociologas paaiškina ir tebesitęsiančią lietuvių migraciją į užsienį. Tuo metu turtingesnėms šalims būdingas judėjimas nuo materialinių prie aukštesnio lygio vertybių, išryškėja kultūrinė ir estetinė visuomenės orientacija.
Tačiau auginti ir stiprinti ekologinį sąmoningumą įmanoma ir nepasiekus ekonominio gerbūvio. Tuo tikslu V. Leonavičius pataria koncentruotis į du dalykus – užtikrinti tinkamą infrastruktūrą ir patogų naudojimąsi ja bei aktyviai informuoti ir šviesti visuomenę.
Vieni džiaugiasi, kiti – pyksta
Kad infrastruktūra vis labiau pritaikoma atliekų surinkimui ir rūšiavimui pastebėjo ne vienas. Teigiamus pokyčius bene labiausiai pajuto individualių namų savininkai. Nuo šių metų pradžios juos pasiekė apie 50 tūkst. kompostavimo dėžių. Jas nemokamai dalina Vilniaus regioninis atliekų tvarkymo centras (VAATC), įgyvendinantis ES reikalavimus. Taip siekiama sumažinti sąvartynuose šalinamų atliekų kiekį. Skaičiuojama, kad net 40-50 proc. namų ūkyje susidarančių atliekų gali būti kompostuojama.
Dar viena dovana individualių namų savininkams – veltui dalinami konteineriai antrinių žaliavų rūšiavimui. Tūkstančiai jų pristatyti Lazdynų, Varėnos, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, kitų miestų, taip pat kaimiškų vietovių gyventojams. Vien sostinės gyventojams skirta beveik 20 tūkst. konteinerių. Dar maždaug tiek vilniečius turėtų pasiekti prasidėjus kitam konteinerių dalinimo etapui.
Atliekų vežėjo „Ecoservice“ vykdančioji direktorė Daiva Skrupskelienė pastebi, kad į nemokamai dalinamus konteinerius gyventojai reaguoja skirtingai: „Vieni džiaugiasi, dėkoja, kiti pyksta, skundžiasi papildomu rūpesčiu. Toli gražu ne visiems atliekų rūšiavimas yra priimtinas užsiėmimas“.
Galima pridurti – ir ne visiems aiškus. Apie metus rūšiuojanti D. Čižaitė–Gabė pasigenda išsamios informacijos, kas rūšiuotina, o kas ne: „Tarkime, tarp rūšiavimui tinkamų antrinių žaliavų minimi tetrapakai. Bet tetrapakas tetrapakui nelygu: vieni skirti vynui, kiti sultims, treti pastai, kondensuotam pienui, įvairiems tąsiems, lipniems produktams. Man neaišku, kurie tinkami perdirbimui, kurie ne. Kodėl, pavyzdžiui, netinka buteliai nuo aliejaus, jei juos išplaunu?“.
Moteris įsitikinusi, kad Lietuvoje yra nemažai sąmoningų žmonių, kurių motyvacija rūšiuoti atliekas auga, tačiau kol kas mūsų buitis tam pritaikyta nepakankamai. Pavyzdžiui, virtuvės baldai kuriami, nenumatant vietos rūšiuojamų antrinių žaliavų laikymui.
Tiesa, „IKEA“ siūlo virtuvinius baldus su specialiomis ertmėmis surūšiuotoms atliekoms. Tačiau, anot, D. Čižaitės–Gabės, jos nepatogios: yra netalpios, reikalauja nuolatinio šiukšlių išmetimo.
Rašo mokslinius straipsnius ir... rūšiuoja
Kalbant apie ekologinį visuomenės švietimą, V. Leonavičius pastebi, kad šiuolaikinė visuomenė yra selektyvi, todėl ir ekošvietimas turi būti nukreiptas į atskiras visuomenės grupes, taikant kompleksines priemones, atsižvelgiant į skirtingus grupių poreikius. Antai suaugusius mokslininkas siūlo motyvuoti įvairiomis ekologinėmis akcijomis, iniciatyvomis, platesne sklaida per žiniasklaidos kanalus, socialinius tinklus. Tuo metu vaikus ir jaunimą šviesti pasitelkiant mokyklas, kitas švietimo institucijas.
Tarp ambicingesnių „žaliojo“ universiteto siekių – ant bendrabučių stogų įkurdinti saulės kolektorius, užsiauginti ekologiškų bulvių, pomidorų. Šiuo metu didžioji universitete susidarančių atliekų dalis (per metus – daugiau nei 20 tonų) yra perdirbamos (daugiausia elektronikos atliekos, popierius, plastmasė). Tuo tikslu gerokai gelbėja universitete ir bendrabučiuose išstatyti konteineriai, pasigaminti pačių studentų. Toks popieriui rūšiuoti skirtas konteineris stovi ir rektoriaus kabinete.
„Kad studentams nėra vienodai rūšiuoti ar nerūšiuoti, įsitikinome universitete pastatę konteinerius. Iš pradžių manėme, kad juos teks įkalbinėti, tačiau gavosi atvirkščiai. Konteineriai buvo greit užpildomi. Kartais net nespėdavome jų išvežti“, – pasakoja KTU Alumnų koordinatorius Justinas Staugaitis.
J. Staugaitis svarsto, kad sėkmingai gyvuoti „žaliajam“ universitetui padeda tinkamai pasirinktos priemonės ir šiam projektui suteiktas prioritetas. Prieš kelis metus keičiantis universiteto vadovybei buvo atnaujina universiteto strategija. „Žalioji“ gyvensena tapo viena iš kertinių universiteto strateginių krypčių.
„Žaliasis“ universitetas evoliucionavo iš 2011 m. atsiradusios iniciatyvos „Žalieji rūmai“. Tuo metu iniciatyvą ne tik rašyti mokslinius straipsnius aplinkosaugos temomis, bet ir realiai ją rūpintis parodė universiteto Aplinkos inžinerijos institutas, vadovaujamas profesoriaus Jurgio Staniškio.
Belieka tikėtis, kad tokios iniciatyvos išplis po visą Lietuvą ir netolimoje ateityje turėsime ne tik „žalią“ universitetą, bet „žalią“ šalį.
