Ežerų ir upių pavadinimai - net mokslininkams kietas riešutėlis

Vandenvardžiai – vieni iš ilgiausiai išsilaikančių tikrinių vardų. Tradicinės elgsenos kodai. Dažnai vandens telkinių pavadinimai – kone vieninteliai protėvių buvimo mūsų erdvėje liudininkai. Jie leidžia ne tik apibrėžti kadaise vienų ar kitų tautų gyventus plotus. Jie padeda mums suvokti aplinką panašiai kaip kadaise, pajusti senosios gyvenimo terpės aurą, neprarasti sąsajų su gyvu, tikru, amžinu vandeniu.

Sužinoti ežero ar upės pavadinimą nėra taip paprasta

Bet kaip parodyti kažkam pagarbą, jei neįsivaizduoji kaip į jį kreiptis? Pripažinkime – dažnas miestietis ne tik nežino smulkesnių upelių ar ežeriukų, esančių aplinkinėse vietovėse, vardų. Kartais netgi nesusimąstoma apie tai, kad jie šiuos vardus turi. Lietuva – maža šalis. Ir mūsų miestai – ne gigantai. Bet tikrai ne kiekvienas alytiškis ar panevėžietis (jau nekalbant apie kauniečius ir vilniečius) žino bent jau savo gyvenamojo rajono hidronimus. O pavadinimus turi ne tik ežerai ir upės. Tikriniais vardais vadinamos ir paskiros rėvos, stambesnės įlankos, raiškūs vingiai ar gilesni duburiai. Iš didžiosios raidės rašomų kreipinių archaika sparčiai nyksta. Deja, ne tik mieste. Aktyvios įtempto gyvenimo slinktys ir nuolat augantis mobilumas žlugdo žodinių tradicijų likučius ir sodžiuose. Gal greitai jau ir čia teks klausti artimiausios pelkės ar sietuvos vardo pas vietos kraštotyrininkus?

Keisčiausia, kad nemenkai žmonių daliai tokia situacija net neatrodo gluminanti. Pasaulio pažinimo galimybės plečiasi. Tai, kas prieš keliasdešimt metų daugeliui buvo negirdėta, dabar ne tik kasdien matoma ekranuose, bet ir nesunkiai pasiekiama. Aktyvesniam, daug kuo besidominčiam žmogui nėra sunku žinoti po truputį apie viską. Tad ar toks jau čia didelis skirtumas prie kokio paplūdimio kaitinaisi saulėtame kurorte, į kokią įlanką buvai trumpam išplaukęs pažvejoti, šalia kokio rifo nardydamas stebėjaisi povandeninio pasaulio grožiu? Svarbu, kad buvo šilta, kad kibo, kad žuvelės spalvingos, kad „viskas įskaičiuota“. Žinant daug įvairios informacijos lengva joje pasimesti. Ir tai tikrai nenuostabu. Bėda tik ta, kad lengviausia pamesti arba užmiršti svarbiausią, esminę jos dalį. Tą, kuri paprastai ir įvardijama tikriniais žodžiais.

Siekdamas nuo to apsisaugoti, urbanizuotas pasaulis sparčiai įsisavina modernius informacijos perdavimo ir saugojimo būdus. Į aplinką skverbiasi spartumas ir išmanumas (ak, kaip dažnai šiais žodžiais mėginama nusakyti visas gerąsias savybes, lyg viskas be jų būtų neigiama). Naujovės palietė ir duomenų apie vandenvardžius tvarkymą. Ilgai keliavusios iš lūpų į lūpas ir saugotos tik vietos gyventojų atmintyje, dabar šios žinios sugulė elektroniniuose sąrašuose, kadastruose ir registruose. Šalia kitos mums svarbios informacijos. Atrodytų, belieka tik džiaugtis: pagaliau duomenys sukaupti, galime būti ramūs, kad jie niekur nebeprapuls, o reikalui esant juos bus lengva rasti. Bet ar tikrai taip?

Deja, atsakymas į šį klausimą neigiamas. Tie, kam teko susidurti su panašios informacijos paieška Lietuvoje, netruko įsitikinti: sužinoti kokio nors ežero ar upelio pavadinimą ne taip jau ir paprasta. Pirmiausiai todėl, kad siekiant gauti panašią informaciją neretai tenka prisijungti prie specialios paieškų sistemos ar puslapio. Kartais ieškant visiškai elementarių duomenų apie tai, kaip vadinasi tam tikras vandens telkinys, tenka net registruotis „Elektroninės valdžios vartuose“ ar panašiuose portaluose. O ilgiau juose pasiknaisiojus nesunku susidaryti įspūdį, kad čia pateikiama kažkokia kone slapta medžiaga, kurią bandoma apsaugoti nuo potencialių diversantų. Tad nenuostabu, kad ir apie vietas, kuriose tokia informacija pateikiama, kaip taisyklė, žino tik tie, kam jos tikrai dažnai prireikia: žvejai, narai ar valčių savininkai, ieškantys leidimų savo veiklai. Retkarčiais prie jų galbūt prisijungia pavieniai mokslo ar kelionių entuziastai. Viskas... Kiti, kaip ir senovėje, paprastai težino tik tuos vandenvardžius, su kuriais yra pažįstami nuo vaikystės. Beje, ir šios žinios kartais prašosi patikslinimo (ne vienas upelis, šaltinis ar pelkė dažnai vadinamas keliais skirtingais vardais, o kartais tie patys hidronimai turi po kelias paplitusias tarimo ir rašybos versijas). Tik kur ir kaip jį rasti? Kas gali padėti nustatant tą tikrąjį, oficialiai patvirtintą ir viešai vartotiną rašybos variantą?

Vadinkime ežerus taip, kaip išmokome

Atrodytų, kad ištaisyti padėtį nesunku. Paprasčiausias būdas – žvilgtelėti į žemėlapį. Deja, nors pakankamai stambaus mastelio žemėlapiai šiais laikais tikrai nebepriskiriami slaptų dokumentų kategorijai, tai menkai tepadeda sprendžiant panašaus pobūdžio klausimus. Ir visai nesvarbu, ar naudosite seną ar naują, popierinį ar elektroninį žemėlapio variantą (beje, kas tikrai įdomu, sename rusiškame, lenkiškame ar vokiškame žemėlapyje kartais nurodoma žymiai daugiau vandenvardžių nei naujųjų laikų lietuviškoje kartografinėje medžiagoje). Taigi, turime naujoviškas duomenų bazes, kuriame specialias jų naudojimui pritaikytas programas, bet vis dar negalime pateikti paprasčiausios, atrodytų, lengvai gaunamos ir visiems suprantamos informacijos prieinamu formatu. Kur gi problema? Beje, turbūt labiau derėtų klausti daugiskaita: kur problemos?

Daugiskaita šį sykį vartotina, nes neatsakytų ir ginčytinų klausimų – tikrai ne vienas. Daugelis jų persipynę tarpusavyje, lyg sudarydami vientisą, sunkiai sprendžiamą kryžiažodį, kuriame galutinį atsakymą įmanoma sužinoti tik paeiliui užpildžius visus tuščius langelius. Siekiant suvokti šių „tuščių langelių“ gausą, galima žvilgtelėti į kurį nors jau minėto upių, ežerų ir tvenkinių kadastro variantą (jų, beje, taip pat yra ne vienas). Neabejoju, kad visus, apsilankiusius panašaus pobūdžio sąrašus skelbiančiuose puslapiuose, pirmiausia nustebina menkas informacijos kiekis: keli iš pirmo karto sunkiai suprantami kodai, keletas skaičių, duomenys apie telkinio geografinę padėtį – tai viskas, ką čia galite sužinoti. Bet esmė netgi ne čia. Įdomiausia tai, kad nemenka dalis suregistruotų objektų neturi pavadinimų! Upių kadastre juos dažnai atstoja pagrindinės upės, į kurią įteka mūsų ieškomas upelis, vardo pirmoji raidė ir kodinis skaičius, o ežerų sąrašuose – itin gausu objektų, kurių pavadinimas prasideda raide „b“. Ir visi jie turi tą patį „vardą“ - „Bevardis“. Beje, dažniausiai „Bevardis“ rašoma iš didžiosios raidės. Lyg pasiteisinti norima, lyg vardą suteikti. Kad ir netikrą, bet visgi...

Na, ar dar kam nuostabu, kad žemėlapiuose trūksta vandenvardžių? Juk turbūt tikrai keistai juose atrodytų raidės su skaičiais vietoj upelių ir užrašai „Bevardis“ – vietoj ežeriukų pavadinimų. O ir iš kur žemėlapių sudarytojams tuos pavadinimus imti, jei net kadastruose tokių duomenų nerasta? Tik kažin kur gi dingo tikrieji vardai? Kodėl daugelis žinome juos tik nuo mažų dienų pažintame plote? Beje, tai pasakytina ne tik apie hidronimus. Vardų netekę ir dauguma smulkesnių miškų, laukymių, gojelių. Žinia, sunku sužiūrėti kiekvieną kūdrą ar lomą. Bet juk Lietuvių kalbos institutas jau daugiau nei 70 metų renka, normina ir skelbia panašaus pobūdžio duomenis. Deja, net ir jų pateikiamuose vietovardžių sąrašuose ar georeferencinėse duomenų bazėse rasime tik stambesnių ar dėl kokių kitų priežasčių svarbesnių vandenų vardus. Nespėjama, bijoma suklysti, gal kartais ir nenorima persidirbti... Viską tikrai galima suprasti ir dažnai net pateisinti. Vartant ir lyginant įvairių laikotarpių kalbininkų leidinius, ypač skirtus vietovardžių tyrimams, kai kada galima susidaryti įspūdį, kad siekiama rezultato, kažkuo primenančio idealą. Taisyklės ir normos nuolat derinamos, pavadinimų rašyba „šlifuojama“ lyg ir tikintis, kad vienąsyk bus sudarytas tobulas visų kada nors užrašytų vardų sąrašas. Bus. Kada nors. O kol kas – laikinai, kol dar galutinai neapdorota visa medžiaga – pateikiame jums trumpesnį, nepilną variantą... Tik nederėtų užmiršti vieno: nėra nieko amžinesnio už laikiną. Tad ar keista, kad viešo vandenvardžių tvarkymo procese nedaug tepasistūmėta į priekį nuo 1963 m.(!) išleisto „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyno“ sudarymo laikų? Daugelis jame nepaminėtų vandens objektų iki šiol taip ir liko bevardžiai. Nepažinti. Juk negali tikrai pažinti to, kieno vardas tau nežinomas.

Visgi labiausiai pikta, kai pristinga ne kažkokios specifinės, gal ir sunkiai surandamos ar patvirtinamos informacijos, bet elementarių žinių. Žinių apie tai, ką matome šalia savęs. Žinių, kurias būtų nesunku pateikti. Kad ir lentelių su greta esančių upių ar ežerų pavadinimais šalikelėse. Bent jau aš visada džiaugiuosi pastebėjęs ligtol nematytą šio pobūdžio užrašą kokio nors, regis, puikiai pažįstamo kelio pašonėje. Ar kartais pamatę tokias lenteles naujoje vietoje nepaklausiat savęs: ir iš kur gi čia ta upė, tas ežeras? Rodos, anksčiau net nebuvo...

Buvo. Viskas seniai savo vietoje. Nepažinom, nes nematėm vardo. Nežinojome vardo ir nepastebėjome. Nepagalvojome, kad kažkas be mūsų dar čia yra. Nesusimąstėme, kad gali būti. Kad tas kažkas turi savo vardą ir kitiems yra nuo seno žinomas. O mūsų tiesiog nesupažindino. Ar ne nuo to ir derėtų pradėti - nuo supažindinimo. Tiesiog viešo vardų paskelbimo. Ir ne tik pakelėse. Jie turi ne tik matytis kelininkų ar miškininkų pastatytose lentelėse. Vandenvardžiai neišnyks jei juos minėsime. Nelabai svarbu kur: pasakojimuose vaikams, pokalbiuose su draugais, žurnalų straipsniuose, knygose, įstatymuose ir nurodymuose. Visur, kur jų gali prireikti. Jie tikrai liks gyvi, jei juos įvardysime. Gal net nebūtinai taisyklingai: taip, kaip pamename, tokius, kokius žinome. O paskui jau tesiaiškina kalbininkai ir duomenų bazių sudarinėtojai. Tetaiso, tekritikuoja. Svarbu, kad ir mes, ir jie nepradėtume vietoje vardų naudoti kodų. Kad nepriprastume prie bevardės aplinkos. Kas žino, gal tai irgi padės suvokti tikrąją vieno ar kito telkinio vertę?