Prancūzė Jacqueline Faremer, augindama pirmagimį, susimąstė – kur toliau keliauja panaudotos vienkartinės sauskelnės ? Juk vienam kūdikiui per dieną jų reikia maždaug šešių. Šis klausimas filmų režisierei nedavė ramybės ir gimus sūnui Joe ji nusprendė kurti dokumentinį filmą „Sauskelnių žemė“ („Couchorama“ pranc.).
Kartu su filmo prodiusere Sylvie Raindonneix moteris pamėgino šmaikščiai pažvelgti į pasaulio taršos sauskelnėmis problemą, kuri po kelių metų greičiausiai bus visai nebejuokinga.
Niekas tiksliai nežino, kiek laiko žemėje nesuyra sauskelnės – tačiau šis skaičius svyruotų tarp 300 ir 500 metų. Vadinasi, įvairių šalių sąvartynų gelmėse jau glūdi didžiosios daugumos per pastarąjį penkiasdešimtmetį gimusių ir augusių vaikų „turtai“, o vaikai toliau gimsta ir ... kone tą pačią akimirką yra apmaunami pirmosiomis sauskelnėmis.
Galbūt ateis diena, kai gyvensime ant kalno panaudotų sauskelnių? Ką šioje situacijoje galima pakeisti?
Apie didžiųjų korporacijų požiūrį, mokslininkų atradimus ir vienkartinių sauskelnių alternatyvas kalbėjomės su filmo „Sauskelnių žemė“ prodiusere Sylvie Raindonneix.
- Ar iš tiesų filmo pristatyme matomas režisierės sūnus Joe buvo paskata gimti dokumentiniam filmui?
- Režisierė Jacqueline tokią idėją turėjo jau gimus dukrai – prieš šešerius metus. Pamažu ėmėme ieškoti informacijos ir vieną dieną ji pareiškė: „Aš vėl nėščia. Metas kurti filmą“. Norėjome, kad tas mažylis būtų filme, nes tuomet lengviau išdėstyti idėją žiūrovui – jis jaučia, kad režisierius glaudžiai susijęs su tema. Manau, filmas yra įtaigesnis, kai režisierė pati yra mama ir susiduria su problema, apie kurią kalbamą viso siužeto metu. Jacqueline nėštumas visuomet skatino mus neužmigti ant laurų ir viską nufilmuoti per trumpą laikotarpį.
- Tuomet per kiek laiko jį nufilmavote ?
- Per devynis mėnesius! (juokiasi). Ne, iš tiesų filmavome jau kai Joe gimė, tačiau teturėjome vos dvejus-dvejus su puse metų. Vėliau jis užaugo ir sauskelnių nebereikėjo.
- Informaciją ir faktus filmui rinkote net iš kelių šalių...
- Taip, iš tiesų filmo režisierė kilusi iš Škotijos, taigi jai buvo lengviau rasti angliškai kalbančių pašnekovų bei filmo herojų. Na, o Jungtinės Amerikos Valstijos – tai šalis, kur prasidėjo sauskelnių bumas. Taigi mums būtinai reikėjo ten nuvykti ir pakalbinti kompanijos „Pampers“ vadovus pagrindinėje jų būstinėje.
Jacqueline kalbino ir garsų anglų pediatrą. Junginėje Karalystėje jis vadinamas „Ponu Mažyliu“.
- Sakote, kalbėjotės su bendrovės „Pampers“ vadovais. Kaip jautėtės ten nuvykę? Ar jie pripažino didžiulės taršos panaudotomis sauskelnėmis problemą? Ar lengvai sutiko kalbėti filme?
- Svarstėme, ką jiems pasakyti – kad tai filmas, kuris kalba apie aplinkosaugos problemas ir taršą, ar filmas, kuris šlovina vienkartines sauskelnes, kaip puikų atradimą. Pasirinkome „aukso viduriuką“ - kad tai filmas apie sauskelnes ir galimybes, kaip jos galėtų tapti labiau „draugiškomis aplinkai“.
Jie sutiko duoti interviu, bet sakė tik tai, ką norėjo pasakyti. Paklausus, ar negalima taikyti kokios nors kitos gamybos technologijos, nes dabartinė itin teršia aplinką „Pampers“ atstovai pareiškė: „Žinoma, mes galvojame apie gamtą. Nėra jokių problemų pakeisti technologiją. Naujosios sauskelnės bus pristatytos. Gal po dešimties metų. Gal dar vėliau.“
Tai – paistalai. Jie tiesiog laukia, kada ims spausti rinka. „Pampers“ investavo tikrai daug į sauskelnių gamybos technologijos kūrimą, ir, reikia pripažinti, technologiškai jos tikrai yra labai patvarios ir kokybiškos. Bet verslininkai nesiruošia keisti savo krypties, kol klientai to nepareikalaus.
Įsivaizduokime, kad valstybė uždraudžia naudoti ir gaminti bet kokias vienkartines sauskelnes ir leidžia tik visiškai suyrančias sauskelnes – kompanijos tikrai prisitaikytų. Žinoma, taip niekuomet nenutiks, nes toks sprendimas būtų pernelyg brutalus ir diktatoriškas.
- Tačiau juk per amžių amžius moterys vaikus augino su vystyklais, palomis, jokiu „pampersų“ nebuvo. Kada atsirado šis „stebuklas“?
- Iš tiesų neseniai. Vienkartinės sauskelnės atsirado 5-ajame dešimtmetyje Amerikoje ir tuomet nuo 70 – ųjų pamažu plito po Europą. Taigi galiu drąsiai teigti, kad aš nenešiojau jokių sauskelnių – mano mama naudojo palas, daugkartines sauskelnes. Filme rodome šiek tiek archyvinės medžiagos, kaip anksčiau buvo auginami mažyliai. Yra ir mūsų kurtos animacijos.
- Kiek trunka, kol sauskelnės visiškai suyra?
- Mes iki šiol negalime atsakyti į šį klausimą. Galime sakyti – beprotiškai ilgai. Mokslininkai ginčijasi, ar tai galėtų būti 300 ar 500 metų. Mane toks nežinojimas gąsdina - niekas nežino atsakymo į šį klausimą.
Tiesą sakant, sauskelnėms gaminti naudojamos tokios medžiagos, kad netgi negalima pasakyti, kad jos apskritai kurią nors dieną visiškai suirs. Mokslininkai sako: „Na taip, tos molekulės turėtų kažkada suirti...“
- Kai pagalvoji apie tolimą ateitį...
- Darosi baisu! Netgi dabar įvairiose pramonės srityse atrandamos naujos gamybos medžiagos ir negalvojama apie tai, kaip greitai jos suirs. Matyt todėl, kad niekas iš verslininkų bei pramonininkų to nereikalauja. Pagalvokite – juk sauskelnės gaminamos iš plastiko. Taip – to paties, iš kurio gaminami parduotuvių maišeliai ar visi kiti mūsų naudojami plastikiniai daiktai.
- Tačiau parduotuvės akivaizdžiai investuoja į kuo greičiau suyrančių maišelių gamybą – kodėl ta pati patirtis negalėtų būti pritaikyta sauskelnių gamybai?
- Žinote, aš turėjau siaubingą pokalbį su mokslininku, kuris nenorėjo atskleisti savo tapatybės ir kalbėti filme. Tačiau jis buvo vienos didelės Europos aplinkosaugos organizacijos komiteto narys ir diskutavo dėl okso-plastikinių aplinkoje suyrančių maišelių. Mes pastebėję žodį „suyrantis“ sakome - „o, vadinasi, nekenkia aplinkai“. Tačiau šio tipo maišeliai suyra į gausybę itin mažų, nepastebimų, tačiau labai tvirtų plastiko dalelių. Jos vis dar yra ten, tik mes to nematome. Ką tai reiškia? Žemė tokiu būdu virsta „plastikine“, taip mes ateityje turėsime daržoves su plastiko dalelėmis ir plastiko dalelių savo kūne, savo ląstelėse.
Mokslininkas teigė priešinęsis iš paskutiniųjų, tačiau pralaimėjęs – okso-plastikiniai suyrantys maišeliai buvo patvirtinti ir leisti naudoti visame pasaulyje.
- Ar vienkartinės plastikinės sauskelnės turi dar kokių nors neigiamų aspektų?
- Aš ir režisierė irgi klausėme savęs šio klausimo. Juk vaikai su šiais plastiko maišais gyvena beveik trejus metus, sauskelnės nuolat liečiasi su kūdikio genitalijomis. Tačiau kad ir kaip stengėmės, neatradome jokių mokslinių tyrimų šiuo klausimu. Nors kai kuriose sauskelnėse tikrai buvo rasta labai toksiškų sudedamųjų dalių pėdsakų. Manoma, kad kai kurios sauskelnės gali sutrikdyti vaiko endokrininės sistemos veiklą, tačiau tai dar neįrodyta.
- Buvau nustebinta, kaip peržiūrėjau kaip vaikus augina kinai – jiems nereikia jokių sauskelnių! Kaip išsiaiškinote tokią informaciją?
Rengdamos filmą kalbėjome su daug žmonių, draugų ir visi turėjo ką pranešti ar pasiūlyti.
Kinų vaikai nešioja specialias kelnes, kurios tarpkojyje yra atviros - jie tiesiog atlieka gamtinius reikalus, kai to užsinori. Tačiau įdomiausia tai, kad į Kiniją vis tiek nusitaikė didieji sauskelnių gamintojai.
Kai kalbėjau su viena Prancūzijoje gyvenančia kine, ji sakė: „Taip, pamažu pradedame naudoti sauskelnes – juk tai taip modernu ir madinga!.“
„Pampers“ vadybininkai Kinijoje pradėjo demonstruoti reklamą, kurioje buvo peršama žinutė, kad su vienkartinėmis sauskelnėmis kūdikiai naktį miega ramiau ir tai skatina jų smegenų vystymąsi. O Kinijoje didžiulė vertybė ir siekiamybė – protingi ir mokslo srityje daug pasiekę vaikai.
- Ar reklamos teiginiuose yra nors kiek tiesos?
- Žinoma ne! Ar manote, kad Einšteinas augo su vienkartinėmis sauskelnėmis?
- Kaip manote, kokios galėtų būti alternatyvos vienkartinėms sauskelnėms?
- Alternatyvos egzistuoja ir apie jas kalbėjome savo filme. Tačiau šiomis alternatyvomis labiau naudojasi pavieniai žmonės. Todėl automatiškai jos nėra tokios efektyvios, kaip norėtųsi.
Yra skalbiamos daugkartinės sauskelnės. Žinoma, joms taip pat reikia išteklių. Tačiau pagalvokite: pasirinkę iki šiol įprastą sistemą gauname tonas plastiko atliekų, kurios pasaulyje pasiliks amžiams. Pasirinkę skalbimą - tam tikrą kiekį sunaudoto vandens ir elektros.
Aš asmeniškai manau, kad plaunamos sauskelnės yra daug geresnis pasirinkimas.
Tokios paslaugos tiekėjai plauna ir džiovina sauskelnes didžiuliais kiekiais – taip jie taupo išteklius, kurių reikia skalbimui. Nes namuose sauskelnes plauname atskirai nuo kitų drabužių, kad neišteptume.
Dar vienas pliusas – kadangi kūdikis labai greitai auga, turi pirkti ir didesnes sauskelnes, o naudojantis šia sistema gali tiesiog pasiimti didesnes. Tomis pačiomis daugkartinėmis sauskelnėmis pasinaudoja gausybė mažylių.
Jei kurią dieną atsiras visiškai suyrančios sauskelnės arba sisema, kuri leis kokiu nors būdu visiškai sunaikinti vienkartines sauskelnes – tai taip pat bus dar vien alternatyva.
Manau, šitos idėjos jau „sklando ore“, nežinau, kaip Jūsų šalyje, bet Prancūzijoje – tikrai.
Netrukus kas nors imsis jų įgyvendinimo.
- Bet jei norėsiu rūpintis aplinka ir švaria gamta, auginti vaiką man bus gerokai sunkiau: turėsiu plauti sauskelnes – o tai darbas ne iš maloniųjų, sugaišiu gerokai daugiau laiko...
- Nenorime viso to užkrauti ant žiūrovų pečių. Tada jie stengsis ignoruoti šitą problemą, nes kažką pakeisti atrodys taip sunku. Pradėkime nuo mažų žingsnių – galbūt kūdikį galime palikti bent kelioms valandoms be sauskelnių, kai esame namuose ir niekur nereikia eiti? Galbūt nebūtina 24 valandas jį laikyti suvyniotą į tas plastikines sauskelnes?
Rengdamos filmą sužinojome, jog Papuasų gentyse sauskelnės užvelkamos tik tuomet, kai ateina svečių ar kita reikšminga proga. Šie žmonės negali įpirkti sauskelnių nuolat, todėl jos yra būdas pasirodyti ir pasididžiuoti.
- Ar jaučiate, kad Jūsų filmas keičia žmonių požiūrį į vienkartines sauskelnes?
- Taip, iš tiesų. Žmonės sako: „O, aš net nesusimąsčiau apie tai! O siaube, kaip dabar reikės auginti mažylį, reikės kažką keisti.“ Dar kiti lengviau atsikvepia: „Laimei, man ir mano vaikams jau nebereikia sauskelnių, viskas jau praeityje.“
Džiaugiuosi, nes būtent žmonės gali paskatinti valdžią kažką keisti, reikalauti naujų, aplinkai „draugiškų“ produktų.
