Gamtinės žemdirbystės pradininkas S. Jasionis: gamtoje visi klesti, kol žmogus neįsikiša

„Gamtinės žemdirbystės atsiradimas yra daugiau miesto, ne kaimo žmonių, nuopelnas. Kaime žmonės negalvoja apie tai. Tradiciniai kaimo žemdirbiai išvis apie nieką negalvoja – jie žino, kaip darė anksčiau ir jie taip daro. O miestiečiai, kurie jau domisi, nes nori sveikai gyventi, visai kitaip į tai žiūri“, – teigia gamtinės žemdirbystės pradininkas Lietuvoje Saulius Jasionis, kuris savo atradimais dalinasi knygoje „Gamtinė žemdirbystė“.

Apie tai, kokias klaidas dažniausiai daro ūkininkai, kodėl šiandien ūkininkauti geriau sekasi miestiečiams ir kas labiausiai nustebina pradėjusius ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės principus, kalbamės su „Alma littera“ išleistos knygos autoriumi.

- Ar tenka pastebėti, kad gamtinė žemdirbystė po truputį tampa mada?

-Taip. Viena vertus, tai yra gerai, bet, kita vertus, dažnai pastebiu, kad gamtinė žemdirbystė daug kam tiesiog ir yra mada. Tenka susidurti su žmonėmis, kurie nesupranta ir nenori suprasti gamtinės žemdirbystės principų, bet nori turėti gamtinį daržą. Tai neduoda nieko gero, tik padidina produktų kainas.

Kita vertus, yra žmonių, kurie gamtine žemdirbyste domisi dėl geros sveikatos. Jeigu žmogus nori būti sveikas ir supranta, kad jo sveikata priklausys nuo jo aplinkos sveikumo, jis stengiasi tą aplinką prižiūrėti, tai yra sveikintina.

-Ką žemdirbiai darė arba daro ne taip, kad rekomenduojate rinktis būtent gamtinę žemdirbystę?

- Manau, kad žmonės tiesiog prieina liepto galą: mato, kad žemdirbystės produktas, o tai yra praktiškai visas mūsų maistas, neatneša sveikatos, o ją atima. Žmonės tuomet vien dėl savo sveikatos ima domėtis ir ieškoti to produkto, kuris užaugintas be cheminių augalų apsaugos priemonių, pesticidų. Seniau tiesiog niekas nežinojo ir nesuko dėl to galvos. Aš ir pats nesusimąstydamas trąšas pyliau ir purškiau, kur reikia ir nereikia. 

Gamtinės žemdirbystės atsiradimas yra daugiau miesto žmonių nuopelnas, ne kaimo. Kaime žmonės negalvoja apie tai. Tie tradiciniai kaimo žemdirbiai išvis apie nieką negalvoja – jie žino, kaip darė, jiems per televizorių pasakė taip, konsultacinė tarnyba pasakė taip, laikraštis parašė taip - ir jie taip daro. Ir daugiau niekas nieko nemąsto. O miestiečiai, kurie jau domisi, skaito informaciją internete ir nori sveikai gyventi, auginti sveikus produktus, visai kitaip į tai žiūri.

- Kiek gamtinė žemdirbystė yra ekologiškesnė? Ko žmonės paprastai nežino ar neįvertina šioje srityje?

- Ekologinė žemdirbystė – labai subtilus dalykas. Pasakyčiau tiesiai šviesiai, kad žemdirbystė kaip tokia negali būti ekologiška. Bet koks žemės dirbimas jau yra intervencija į natūralią aplinką ir jos keitimas. Ekologiška žemdirbystė gali būti ekstensyvus gyvūnų ganymas, bet jeigu jau įdirbame žemę ir sukasame ten daržą, tai kokia čia ekologija? Juk pieva toje vietoje jau sunaikinta.

Lietuvoje laikomės nuostatos, kad teisingas žemdirbys yra tas, kuris savo aplinką pakeičia kuo mažiau. Jeigu sukasiau daržą, kuriame gyveno vabzdžių rūšys, tai jos turi ten ir likti. Kažkokie augalai augo – turi ir augti, kad vabzdžiams liktų nektaro ir amarai turėtų ką pagraužti. Žodžiu, kuo mažesnė intervencija. Ką tai duoda? Tai duoda mūsų augalams sveikatą, mes neturime problemų su kenkėjais, kadangi išsaugome biologinę įvairovę. Mums nereikia purkšti augalų nuo amarų, nuo kolorado vabalų, nes paprasčiausiai neturime tos problemos. Taigi, saugodami ekosistemą laimime sau ir laiko, ir lėšų.

Pagrindinis gamtinės žemdirbystės principas yra tas, kad gamta milijonus metų augina augalus, gyvūnus ir niekas neišnyksta, nemiršta, visi klesti. Tol, kol žmogus neįsikiša. Mes stengiamės visą augalų ir gyvūnų augimą patikėti pačiai gamtai – augalas turi augti kuo natūralesnėmis sąlygomis, gyvūnas arba paukštis – maitintis kuo natūraliau, kad gyventų kuo natūraliau, t.y. suteikiame jiems ir judėjimo laisvę, ir maisto pasirinkimą, todėl turime mažiau problemų.

- Galbūt ūkininkaujant pagal gamtinės žemdirbystės principus atsiranda tam tikrų rizikų? Jei taip, kokių? Kaip nuo jų apsisaugoti?

- Paprastas pavyzdys: pas mus, Lietuvoje, yra nemažai negyvų dirvožemių. Tokie jie tampa dėl žemės užterštumo, dėl nuolatinio įdirbimo. Dirvožemio struktūra yra sugadinta – nuo nuolatinio arimo jis jau virtęs dulkėmis. Tokioje žemėje, kuri jau iš esmės yra negyva, pradėjus gamtiškai ūkininkauti per vienerius-dvejus metus nei ligų, nei kenkėjų problemos neišsisprendžia. Visas augalų atsparumas yra grindžiamas ne kokių nors ligų sukėlėjų ar kenkėjų nebuvimu, o paties augalo imunitetu. Augalas arba gyvūnas turi būti pats iš savęs stiprus, kad niekas jo „neimtų“. O jeigu dirva neteisinga, kaip šiuo atveju, aišku, kad tas augalas nebus sveikas, jį visi puls, grauš ir t.t.

Saulius Jasionis

Jeigu jau įdirbame žemę ir sukasame ten daržą, tai kokia čia ekologija? Juk pieva toje vietoje jau sunaikinta.

Reikia žinoti, kad jeigu dirva penkiasdešimt metų gadinta, o žmogus nori per metus ją atitaisyti – taip neišeina. Reikia įdėti darbo ir žinių bent penkerius metus, kad gautum rezultatą, kuris jau bus ilgalaikis.

- Kokių pradinių žinių, įgūdžių ar nusiteikimo reikia tam, kad galėtum užsiimti gamtine žemdirbyste?

- Tų žinių reikia minimaliai – kuo mažiau. Ūkininkų, žemdirbių problema yra ta, kad jie turi daug žinių – jie žino, kada tręšti, kada arti, žodžiu viską, ko nereikia. O geriausiai pasiseka tiems, kurie iki tol nieko nežinojo. Miestiečiai atvažiuoja į kaimą ir pasiekia geresnį rezultatą negu tie, kurie penkiasdešimt metų ten gyvena.

Svarbiausia – nedaryti, ko nereikia. Pagrindinis augalų mitybos dėsningumas – geriausia augalo mitybos forma vystosi tada, kai jie maitinasi tų pačių augalų negyvomis dalimis. Kai maitinasi augalas, maitinasi ir dirvožemis, nes jis yra gyvas organizmas ir jį reikia maitinti. Dirvožemyje gyvena daug įvairių bakterijų, grybelių ir pan., kurie virškina negyvą augalinę organiką ir maitina augančius augalus. Šį ciklą būtina suprasti ir sukurti jam sąlygas.

- Kas labiausiai nustebins žmones, pradėjusius ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės principus?

- Pirmiausiai nustebins pakitęs skonis. Pradėjus ūkininkauti pagal gamtinės žemdirbystės principus, atsiranda turtingas skonis – net ir bulvė yra kitokia. Atsiranda skonio intensyvumas. Ta pati virta bulvė kvepia kelis kartus stipriau. Taip atsitinka dėl mikroorganizmų veiklos, kuri augalą aprūpina visomis bioaktyviomis medžiagomis. Kai dirvoje daugėja gyvybės, atsiranda daugiau gyvų organizmų, biologiškai aktyvių medžiagų, augalas jas gauna ir tampa turtingesnio skonio. Tą žmonės pastebi jau pirmą sezoną, ir daugelį pradedančiųjų būtent tai ir paperka. Man skambina ir sako: aš neįsivaizdavau, visą gyvenimą pragyvenęs, kad bulvė, auginta po šiaudais, gali būti tokio skonio!

- Į kokius klausimus atsakymus ras skaitytojas Jūsų knygoje „Gamtinė žemdirbystė“?

- Ši knyga skirta mažų sklypų naudotojams ir pradedantiesiems. Žinoma, šias žinias galima pritaikyti ir dideliems sklypams, bet aš rašiau mažų sklypų savininkams, kurie turi kelis arus žemės ar kaime kokią sodybėlę prižiūri – praktiškai miesto žmogui, kuris nori užsiauginti sau sveiko maisto. Visiškai žalias žmogus, paėmęs šią knygą, visų pirma, įgis supratimą, kaip pats dirvožemis gyvena, kas jame gyvena, kokie procesai ten vyksta, ir tada jau galės pavasarį ką nors pats užsiauginti.