Paskutiniuose interviu GRYNAS.lt žurnalistams ilgametis laidos „Langas į gamtą“ vedėjas yra sakęs, jog savo laidas kūrė tam, kad iš vaikų neišaugtų brakonieriai.
Mokėjo „uždegti“ studentus meile gamtai
Prof. R. Kazlauską gerai pažinojęs Lietuvoje gerai žinomas gamtininkas, ilgametis Aplinkos ministerijos darbuotojas Selemonas Paltanavičius GRYNAS.lt paprašytas prisiminti pirmąją pažintį su R. Kazlausku, teigė, kad vaikystėje visi jo bendraamžiai, kurie domėjosi gamta, siekė pamatyti garsiausią Lietuvos gamtininką.
S. Paltanavičiui mokykloje gerai sekėsi biologija, todėl R. Kazlauską jis sutikdavo respublikinėse olimpiadose. Profesorius jose buvo vertinimo komisijos narys.
Vėliau garsų gamtininką S. Paltanavičius sutiko įstojęs į Vilniaus universitetą. Biologijos studentams dėstęs R. Kazlauskas jam paliko labai gerą įspūdį. Anot pašnekovo, tai buvo aukštos vidinės kultūros žmogus, kuris stengdavosi palaikyti gerus santykius su studentais. O svarbiausia – dėstytojui savo pavyzdžiu pavykdavo uždegti jaunus žmones domėtis gamtos mokslais.
Nors R. Kazlauskas labai geranoriškai bendraudavo su studentais, tačiau per egzaminus jis buvo griežtas. S. Paltanavičius prisiminė, kad jo egzaminams reikėdavo labai daug ruoštis. Visi žinojo: lengvai nepraslys! „Kita vertus, kitaip elgtis negalėjome. Juk jei blogai pasirodysi, bus gėda. Kaip su profesorium toliau bendrausi?“ – prisiminė buvęs R. Kazlausko studentas.
Gydydavo gyvūnus, kuriems niekuo negalėjo padėti veterinarai
Taip pat jam atmintin įstrigo studijų vasaros praktikos, kuriose jauni žmonės turėjo unikalią galimybę daug ko pasimokyti iš R. Kazlausko: „Jo požiūris į gamtą buvo labai pagarbus. Jis stovyklose vilkėdavo baltus trumpomis rankovėmis marškinius ir visada ryšėdavo kaklaraištį. Tuo pačiu taip jis parodydavo pagarbą ne tik gamtai, bet ir kolegoms,“ - kalbėjo S. Paltanavičius.
Pasidomėjus, kur slypi didžiulės televizijos žiūrovų simpatijos R. Kazlauskui priežastys, S. Paltanavičius svarstė, kad pirmiausia pats profesorius visiems rodė labai gerą pavyzdį, kuriuo norėjo sekti daugelis. Ir pats R. Kazlauskas, duodamas paskutinį interviu GRYNAS.lt žurnalistui Tomui Janoniui, pripažino, kad jo sėkmės receptas labai paprastas: kalbėti žmonėms suprantama kalba.
Anot S. Paltanavičiaus, profesorius savo namuose surasdavo vietos sužeistiems gyvūnams, apie kuriuos daugelis veterinarijos gydytojų mažai ką težinojo. Ir sveiki gyvūnai jo namuose rasdavo prieglobstį. Taip pat savo bute mokslininkas laikė labai daug augalų rūšių. Jo namai, kaip galėjo įsitikinti televizijos žiūrovai, priminė zoologijos sodą. Pavyzdžiui, profesoriaus buto vonioje laikinai buvo įsikūręs bebras ir netgi gulbė.
Prie sfinksų neleidavo kišti nagų
Pašnekovas sakė, kad R. Kazlausko nuopelnai gamtosaugos sistemai – didžiuliai. Jis prisidėjo prie Lietuvos raudonosios knygos sudarymo, buvo vienas aktyviausių saugomų teritorijų sistemos kūrėjų. Mokslininkas suprato, kad norint išsaugoti nykstančias rūšis reikia steigti draustinius, kuriose būtų ribojama tam tikra veikla.
Tačiau profesorius vardan smalsumo be priežasties neleisdavo iš gamtos paimti gyvūnų ir augalų. „Mes, studentai, per praktikas pamatydavome retus drugius – sfinksus – ir mums akys sužibėdavo. Bet R. Kazlauskas neleisdavo jų imti. Pasakydavo griežtai: tokius eksponatus jau turime. Jis mylėjo gamtą!“ – sakė S. Paltanavičius.
Taip pat S. Paltanavičius konstatavo, kad R. Kazlauskas buvo gamtininkas, kuris neapsiribojo viena konkrečia sritimi. Labiausiai jam rūpėjo entomologija, tačiau daugybę laiko jis skyrė ir kitų sričių tyrimams.
Be to, pašnekovo teigimu, R. Kazlauskas, būdamas iškiliausiu mokslininku, visažiniu niekada nesijautė. Jis visuomet iškilus abejonėms kreipdavosi į kolegas ir drąsiai klausdavo jų patarimų. „Profesorius tikrai daug bendravo su kolegomis. Jis visuomet tardavosi ir konsultuodavosi. Pernai paskambino man ir klausė patarimo dėl vieno paukščio. Jis į gamtą žiūrėjo labai atsakingai ir neorėjo padaryti klaidų“, - sakė S. Paltanavičius.
Buvęs studentas: dabar tokių žmonių nebėra
Kitas R. Kazlausko studentas, gamtininkas Jonas Augustauskas pasakojo, jog įstojęs į universitetą su profesoriumi taip dažnai bendravo, kad galiausiai R. Kazlauskas studentą pasiimdavo į keliones, kurias labai mėgo.
„Galiu drąsiai pasakyti: dabar tokių žmonių nebėra. Jis buvo labai gabus gamtininkas, ekologas. Gamta jis domėjosi kompleksiškai. Labai gerai žinojo paukščius ir turėjo unikalią muzikinę atmintį. Pavyzdžiui, galėjo pašvilpauti. Kai būdavome gamtoje, jis išgirsdavo kokį nors paukštį, o, sako: čia bus tas ir tas. Tuomet pradėdavo švilpauti ir taip paukštį prisiviliodavo. Dabar ornitologai paukščių balsus įrašinėja į diskelius ir taip prisivilioja“, - prisiminė J. Augustauskas.
J. Augustauskas prisimena, jog nors pagrindinė profesoriaus specialybė buvo hidrobiologija, jis turėjo sukaupęs daug žinių ir apie augalus, ir apie paukščius bei gyvūnus.
Supykusio ar šaukiančio niekas nėra matęs
Taip pat J. Augustauskas prisimena, kad R. Kazlauskas mėgaudavosi kelionėmis ir studentų praktikomis, kai tekdavo ilgesnį laiką gyventi gamtoje, palapinėse.
„Po pirmojo kurso gyvenome Punios šile. Aš buvau iš tokio krašto, Joniškio, be didelių vandens telkinių. Todėl profesorius mane išmokė meškerioti. Mes visai grupei prigaudydavome ūsorių. Nes jis žinojo tų žuvų biologiją, ekologiją, tad labai lengva būdavo jų sugauti“, - prisiminė gamtininkas ir gamtos fotografas.
Jo teigimu, eidamas Gamtos fakulteto koridoriumi iš tolo galėjai atspėti, kad juo eina ir profesorius R. Kazlauskas.
„Jis su kuo nors kalba arba sau atkartoja kokią nors paukščio giesmelę. Jis visada buvo linksmas. Niekada nemačiau jo įsižeidusio ar supykusio. Net jei studentai ko nors nepadarydavo, niekad nesibardavo, o protingai patardavo, pamokydavo. Taip pat buvo labai išradingas, kaip gamtininkas, jis buvo dar ir puikus konstruktorius. Jei tik gamtoj reikėdavo tyrimams sugauti kokį nors žvėrelį, jis mokėdavo išsisukti. Iš gamtos medžiagų pagamindavo spąstelius, kokius gyvagaudžius, kad galėtume sugauti žvėrelį ir pasižiūrėti, kas ten yra“, - prisimena buvęs profesoriaus studentas.
J. Augustauskas kartu su R. Kazlausku yra keliavęs po Šiaurės Uralą. Profesorius apmokėjo studento kelionę, tačiau J. Augustauskas prisimena, kad kelionės į šią sritį tais laikais buvo brangios.
„Beveik dvi savaites bastėmės tame Šiauriniame Urale, rinkome hidrobiologinę medžiagą. Neatsistebėjau profesoriumi: man, jaunam studentui, buvo šalta tuose kraštuose bristi į upę. O R. Kazlauskas įlipdavo be jokių guminių batų, vienais sportbačiais iki juosmens ir pusę dienos ten rinkdavo tą medžiagą“,- prisimena J. Augustauskas.
Buvęs Aplinkos ministerijos darbuotojas, gamtininkas ir gamtos fotografas tikina, jog fotoaparatą laikyti rankose jį taip pat išmokė R. Kazlauskas. Pašnekovas pabrėžia, kad garsus Lietuvos gamtininkas buvo blaivininkas: jei išgerdavo, tai vos vieną taurelę, niekuomet nerūkė ir stengėsi laikytis sveiko gyvenimo būdo. Be to, jis niekuomet nepriklausė jokiai partijai, studentams nebruko bereikalingos ideologijos ar komunistinio mąstymo ir su partijos užtarimu nesiekė karjeros.
„Jis buvo paprastas darbštus žmogus, kuris plačiai žvelgė į pasaulį“,- prisiminė J. Augustauskas.
V. Jusys: jis mokė pamatyti, kas dedasi savame kieme
Ventės rago ornitologas Vytautas Jusys teigė su profesoriumi trumpai bendravęs prieš daug metų. Tačiau jo laidos jam, kaip ir daugeliui Lietuvos žiūrovų, padarė didelį įspūdį.
„Bent jau mūsų karta užaugo su ta laida „Langas į gamtą“. Daugiau tokių laidų televizijoje nebeliko. Dabar televizijos rodo apie Afriką, kaip gyvena žirafos, drambliai, liūtai – ir viskas. O profesorius Ričardas Kazlauskas mus visus vedė pažiūrėti, kas dedasi savame kieme, čia pat už lango. Jis mokėdavo sudominti tuo, kas gyvena šalia tavęs“, - kalbėjo ornitologas.
Moksleivius tikrino sudėtingais klausimais
Aplinkosaugos organizacijos Lietuvos gamtos fondo vadovas Edmundas Greimas prisiminė, jog jam su Ričardu Kazlausku teko susidurti dar mokantis mokykloje. Moksleiviui dalyvaujant Jaunųjų biologų olimpiadoje, profesorius tikrino jo žinias apie paukščius.
Vėliau jam teko pas profesorių studijuoti zoologiją. E. Greimas teigia, jog R. Kazlauskas net ir sausiausią, ne itin įdomią medžiagą, mokėjo pateikti įdomiai, įterpti kokią nors „saldainiuką“, tad jo paskaitų visi klausydavosi su malonumu.
„Jo paskaitos buvo labai įdomios. Iliustruotos įvairiais nutikimais, tokkiais „saldainiukais.“ Eina, kokia nors labai „sausa“ dalis apie gyvūnų skirstymą ar kvėpavimą, kraujotaką ir staiga kažkuriuo momentu jis kažką prisimena ir ištraukia tokį „perliuką“, kuris studentus ir pralinksmindavo, ir nuotaiką praskaidrindavo ir tą nuobodulį, jei toks ir pamažu kildavo, išsklaidydavo visiškai, - profesoriaus paskaitas prisiminė Lietuvos gamtos fondo vadovas. - Tiesa, girdėjome universitete sklandantį gandą, kad studentai, norėdami pajuokauti, suklijavo iš 5 vabzdžių dalių vieną vabzdį. Na, ir nunešė profesoriui, neva radę kažkokį naują, nematytą vabalą. Pasakojama, kad R. Kazlauskas nepasimetęs išvardino, kuri dalis, kurio vabzdžio.“
Pareiškė užuojautą
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl Lietuvos gamtos mokslo veikėjo profesoriaus Ričardo Kazlausko mirties.
Pasak Prezidentės, R. Kazlauskas buvo vienas iš tų, kurių entuziazmas ir meilė savo darbui kūrė atgimusią Lietuvą, jos mokslo ir darbo kultūrą, domėjimąsi ir didžiavimąsi savo kraštu.
Prezidentės teigimu, profesorius atmintyje išliks kaip žmonių gamtininkas, kuris gamtos paslaptis atskleisdavo visiems suprantama kalba.
Prezidentė pareiškė nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams ir visai Lietuvos gamtininkų bendruomenei.
