Kaip uždirbti iš to, kad turime mažai gintaro?

Preliminariai išžvalgytas Juodkrantės gintaro telkinys ir dar trys perspektyvūs gintaro plotai Kuršių mariose kursto aistras – ar kasti šiuos gamtinius išteklius patiems ar palikti ateities kartoms? Ar įmanoma iš to uždirbti? Ir jei taip, kiek? Šie klausimai domina ne tik gintaro galerijų savininkus, bet ir Lietuvos geologijos tarnybą bei Kuršių nerijos nacionalinį parką. Verslininkai akcentuoja, kad gintaro žaliavos importas į Lietuvą mažėja jau kelerius metus, o kainos šoktelėjo iki neregėtų aukštumų. Jie nuogąstauja, kad jiems teks keisti savo veiklos pobūdį, nes geologai pabrėžia, kad išžvalgyto telkinio potencialas nėra itin didelis. Savo ruožtu Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė pateikia drąsią viziją, kaip galėtume iš gintaro telkinio uždirbti žymiai daugiau nei tik vienu ypu pasiimdami jame slypinčią žaliavą.

Maži gabalėliai

Pasak Lietuvos Geologijos tarnybos direktoriaus Jono Satkūno, tai yra antrinės kilmės telkinys kuriame galima rasti tik nedidelių gintaro gabalėlių. „Manoma, kad ten galėtume rasti 20-40 mm skersmens gintaro gabaliukų. Didelių grynuolių rasti nereikėtų tikėtis“, - GRYNAS.lt sakė J. Satkūnas.

Mažiau išžvalgytuose plotuose, pasak J. Satkūno, tikėtina, kad galima išgauti 227 tonas gintaro žaliavos: „Dabar ruošiame dokumentus konkursui papildomiems tyrimo ir detalesnės žvalgybos darbams atlikti. Tokį pageidavimą jau yra pareiškusios kelios įmonės. Jei pasitvirtintų, kad išteklių yra užtenkamai, reikėtų atlikti ir poveikio aplinkai vertinimą, kad darbai nepadarys reikšmingos įtakos aplinkai. Tikimės rugsėjo-spalio mėnesiais paskelbti konkursą“.

A.Feser

Tikimės, kad Gintaro įlanka turi šansų išlikti vienintele tokia vieta pasaulyje, kur kada nors bus eilės turistų, kad patektų prie gintaro kasyklų ir visi bus laimingi ir visi uždirbs metų perspektyvoje daug daugiau negu vienu metu iškasę visą gintarą ir jį realizavę.

Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direkcijos vadovė Aušra Feser nemato kliūčių, kodėl Kuršių mariose galėtų būti draudžiama pramoninių būdu išgauti gintarą. „Ši veikla įrašyta ir naujajame KNNP tvarkymo plane. Gintaras XX amžiaus pradžioje buvo iškasamas gilinant farvaterį. Tačiau Gintaro įlankoje šis mineralas nebuvo išgaunamas. Čia tik švartuodavosi žvejų ir farvaterį gilinantys laivai“, - sakė A. Feser.

Lietuviško gintaro neužteks

Palangos gintaro meistrų gildijos pirmininkas Albertas Petkevičius abejoja, ar kas nors imsis eksploatuoti tokį menką telkinį.

„Jei gintaro kiekis yra tik 112 tonų, tai yra labai mažai. Viena didmenine prekyba besiverčianti įmonė gali vienu kartu nupirkti iki 40 tonų gintaro. Tai tokio kiekio užtekto tik trims didelėms partijoms. Tačiau šiuo metu, nors gintaro ir trūksta, didelės tragedijos dėl to, kad jį uždrausta importuoti iš Rusijos, nematome. Gintaro trūkumą juntame jau kelerius metus“, - sakė gildijos, vienijančios 26 meistrus, vadovas.

Jis taip pat teigė girdėjęs, kad Šilutės rajone žemę atgavę jos savininkai sužinojo, kad XIX amžiuje jų sklypuose vyko pramoninė gintaro gavyba. „Jei mariose esančio gintaro neužteks, galėsime ieškoti sausumoje“, - šypsojosi A. Petkevičius.

Kasmet apie 200-300 kilogramų gintaro Baltijos jūros pakrantėje „sužvejoja“ vadinamieji gintaro gaudytojai, grynuolių ieškantys specialiais graibštais. Tokiu būdu lietuviai gintarą jūroje gaudo jau nuo XIII-XIV amžiaus.

Po didesnės audros gintaro gaudytojai dar neišaušus skuba į pakrantę ties Olando kepure arba prie šiaurinio molo Melnragėje, kur jūra išmeta daugiausiai Baltijos aukso.

Kosminės kainos

Baltijos gintaro meno centro įkūrėjas ir gintaro galerijos-muziejaus savininkas Kazimiras Mizgiris stebėjosi, kad apie gintaro žaliavos deficitą prabilta tik dabar.

„Jau seniai juntame gintaro stygių. Rusai jo niekuomet prūdais neduodavo. Be Karaliaučiaus, gintaro žaliava į Lietuvą yra atvežama ir iš Lenkijos, ir iš Ukrainos. Pastarojoje yra labai dideli karjerai, kuriuose kasamas gintaras“, - sakė M. Mizgiris.

Jis pats, kaip ir kiti gintaro apdirbimo meistrai, žaliavą sakė įsigyjantis iš įvairių pardavėjų. Taip pat ir gintaro gaudytojų.

A. Petkevičius

Jei mariose esančio gintaro neužteks, galėsime ieškoti sausumoje.

„Sumažėjus žaliavai išliks tik stambiausi ir turtingiausi gintaro perdirbėjai. Nes šiuo metu šio mineralo kainos labai aukštos. Jos kilo pastaruosius 5-7 metus, o dabar siekia 4000 eurų už kilogramą. Dar visai neseniai kilogramas gintaro žaliavos kainuodavo 500 JAV dolerių, o už 1000 dolerių galėdavai įsigyti išskirtinių grynuolių. Tad brangstant žaliavai, brangs ir gaminiai. Iš vieno kilogramo žaliavos pavyksta pagaminti tik 500 gramų gaminio. Pusę sudaro atliekos. Tad, kaip ir sakiau, gal visiems teks persiorientuoti ir vietoje gintaro puoštis pajūryje randamais akmenėliais? Šito gero niekad nepritrūksime“, - juokėsi K. Mizgiris.

Buvęs bendrovės „Baltijos gintaro prekyba“ direktorius Mantas Mickevičius sakė, kad gintarą iš Kaliningrado srities eksportuoti uždrausta jau prieš metus.

„Ta problema prasidėjo daug seniau, šiemet tik formaliai įteisino tai, kas vyko jau seniai. Mano žiniomis, patys rusai nebegauna gintaro. Tačiau abejoju, ar Baltijos gintarą pavyks pakeisti lenkišku, ukrainietišku ar kinišku. Baltijos gintaras yra ypatingas“, - sakė M. Mickevičius.

Žinia apie gintarą nudžiugino

Gintaro žvalgybos ir gavybos perspektyvoms Lietuvoje aptarti praėjusią savaitę į seminarą susirinko aplinkosaugininkai, geologai, mokslininkai.

A.Feser

Kai aš išgirdau idėją apie gintaro gavybą, galvoju – kaip gerai, mes galime muziejų padaryti gyvą – galime padaryti parodomąjį gintaro išgavimą, kuris būtų didžiulė atrakcija atvykstantiems svečiams, tik nežinau, kaip tai padaryti. Kol kas tai yra tik idėja.

Jame Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser priminė gintaro kasybos istoriją. Gintaras mūsų šalyje buvo išgaunamas tik XIX a. pabaigoje ir tik vienoje vietoje – Kuršių marių farvateryje. Nuolat kasti gintarą pradėta 1862 metais. Šiaurinėje Juodkrantės dalyje, kuri dabar žinoma kaip Gintaro įlanka, buvo įkurta jo kasėjų gyvenvietė, vadinamoji „žemkasių kolonija“.

Gintarą, iki užšąlant marioms, 4–10 m gylyje trimis pamainomis kasdavo 500–600 žmonių. 1864 m. buvo išgauta 17 tonų gintaro, o 1868 m. pasiektas rekordas – 94 tonos. Nuo 1880 m. čia gintaro buvo išgaunama vis mažiau, o 1900-aisiais gavyba visiškai nutraukta. A. Feser nuomone, vertėtų atgaivinti senąjį vietos amatą – gintaro kasybą, bet ne kaip ekonominį-pramoninį, o kaip rekreacinį-turistinį verslą. 

„Pasklido žinia, kad Lietuva turi gintaro ir galbūt mes galime patys juo apsirūpinti, kad pasibaigs mūsų didieji vargai – prekyba su Rusija. Vieni gal čia suėjo ( į seminarą – red. past.) matydami gintaro didžiausius maišus, kiti gal jau pinigus skaičiuoja, treti – kaip tik nori, kad viskas pasiliktų (kaip yra dabar– red. past.). Mes, kaip nacionalinio parko direkcijos atstovai, taip pat turime tam tikrą kompleksinį matymą ir šita žinia mus iš tikrųjų nudžiugino, bet gal kiek kitu požiūriu“, - seminaro metu sakė A. Feser.

Siūlo drąsią viziją

Kuršių nerijos nacionalinio parko darbuotojams didelį nerimą kelia Gintaro įlanka, kuri šiuo metu yra itin apleista ir užmiršta. Galvojama, kaip ją atgaivinti ir „prikelti“ naujam gyvenimui. Bendrajame parko plane nurodoma, kad Gintaro įlankoje galėtų būti įkurta istorinio gintaro gavybos verslo muziejinė ekspozicija, tačiau A. Feser pripažįsta, kad būtina ieškoti naujų, inovatyvių būdų, kaip pritraukti lankytojus, nes muziejai patys savaime mažai ką bedomina.

„Šiais laikais muziejus ir ekspozicija vargu ar ką traukia. Tai yra nuobodu, kvepia senienomis, visi nori kokio nors veiksmo. Kai aš išgirdau idėją apie gintaro gavybą, galvoju – kaip gerai, mes galime muziejų padaryti gyvą – galime padaryti parodomąjį gintaro išgavimą, kuris būtų didžiulė atrakcija atvykstantiems svečiams, tik nežinau, kaip tai padaryti. Kol kas tai yra tik idėja“, - drąsia vizija dalijosi Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė.

Pasak jos, šią idėją galima būtų vystyti kartu su savivaldybe, o tai nėra paprasta. Jie turi parengti koncepciją visai teritorijai, parengti kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, kas užtrunka. Kadangi jau vien Kuršių nerijos tvarkymo planas buvo rengiamas aštuonerius metus, A. Feser nuogąstauja, kad panašus likimas nelauktų ir šio dokumento.

„Tvarkymo plane yra įrašyta, kad gintaro kasyba yra galima, bet reglamentuota. Ką tai reiškia? Irgi reikėtų patikslinti. Tikimės, kad Gintaro įlanka turi šansų išlikti vienintele tokia vieta pasaulyje, kur kada nors bus eilės turistų, kad patektų prie gintaro kasyklų ir visi bus laimingi ir visi uždirbs metų perspektyvoje daug daugiau negu tiesiog iškasę visą gintarą ir jį realizavę“, - tokiomis mintimis ir pasiūlymais dalijosi A. Feser, geologijos tarnybos suorganizuotame seminare.