Maždaug dvidešimto amžiaus antroje pusėje pasidarė normalu, kad kosmetika yra gaminama ne iš natūralių, bet iš sintetinių medžiagų. Istoriškai taip niekada nebuvo – moterys (ir kartais vyrai) nuo Egipto laikų gražinosi moliu, natūraliais aliejais ir augalų ekstraktais. Tiesa, šiandien įvairiose srityse stebimas natūralių medžiagų renesansas (pvz., audiniai), tačiau retai kur jis yra toks drastiškas. Kai „Aubrey“ kosmetikos kūrėjas Aubrey Hamptonas, dirbdamas chemiku kosmetikos pramonėje prasitardavo apie norą gaminti natūralią kosmetiką, būdavo išjuokiamas kaip nemodernus ir neįžvalgus.
Natūralios kosmetikos kūrėjai prieš chemijos gamintojus
Kosmetikos gamyba tapo chemijos pramonės šaka ir niekas su natūraliomis medžiagomis nebesiterlios, atsakydavo žinovai. Bet visgi taip neatsitiko. Hamptono 1967 metais įkurta bendrovė kuo puikiausiai gyvavo ir gyvuoja, kaip ir daugelis kitų natūralios kosmetikos gamintojų. Įprastine tapusios cheminės kosmetikos vartotojus užgriuvo bėdos dėl alergijų, o ir ne tik jos.
Žmonės vėl nori natūralumo, autentiškumo, žmogaus rankų meistrystės. Taigi ir natūralios kosmetikos. Technologijų fanams gali atrodyti, kad tai regresas. Tačiau nėra taip paprasta – tiek natūralios kosmetikos, tiek natūralaus maisto gamyba yra labai imli technologijoms. Kaip produktus pagaminti iš natūralių ingredientų (kurie yra visiškai nestabilūs palyginti su dirbtiniais), kurie suteiktų norimą efektą (pvz., blakstienų tušas nenutekėtų, o plaukų lakas laikytų šukuoseną) ir juos išlaikyti patrauklius bei šviežius tiek laiko, koks priimtinas šiuolaikiniam išlepusiam vartotojui?
Ir įprastinės cheminės kosmetikos gamintojai greitai suprato, kad vartotojai nori natūralumo ir atitinkamai suformavo tokį savo įvaizdį. Įvaizdį pakeitė, o turinį paliko cheminį, tuo nušaudami du zuikius. Pakeldami savo pardavimus ir išstumdami tikruosius natūralios (ir ypač ekologiškos) kosmetikos gamintojus, nes pastarųjų turinys yra gerokai brangesnis. Tokia situacija piktina neretą vartotoją ir tikrai visus „žaliosios“ kosmetikos gamintojus. Nors tai yra „tik“ rinkodara.
Natūralios kosmetikos reguliavimas
Dar vienas aspektas, kuo įdomi natūrali kosmetika, yra jos reguliavimas. Šiuolaikinė ES verslo reguliavimo politika deklaruoja leidžianti rinkos dalyviams susitarti, ir tik jei nesusitaria, imantisi reglamentuoti pati. Tenka pastebėti, kad tokių sričių, kur leidžiama susitarti, nėra daug. Mat atsiranda aibė argumentų, kodėl esą negalima laukti kol kas nors susitars. Pagrindinis iš šių argumentų yra vartotojų saugumas. Nors visi žino, kad reguliavimais pasitikintys ir savarankiškai nemąstantys vartotojai yra ir visada bus nesaugūs.
Ekologiškos kosmetikos standartai yra viena iš tų sričių, kur šiandien dar gamintojams leidžiama susitarti patiems dėl gaminiams ir gamybai keliamų reikalavimų, ženklinimo, sertifikavimo. Todėl net ir ES ribose egzistuoja dešimtys ekologiškos kosmetikos standartų ir ženklų. Idant galėtume geriau suprasti apie ką kalba, pasiaiškinkime kas yra tie sertifikatai ir sertifikuotojai.
Šiek tiek apie sertifikavimą
Sertifikuojanti institucija ES šalyse paprastai yra ne valstybinė įstaiga, o rinkos dalyvis. Pelno siekianti arba pelno nesiekianti asociacija, institutas, įmonė. Tai šiek tiek panašu į auditą – tai nėra mokesčių inspekcija, kuri baudžia, jei standarto (audito atveju apskaitą reglamentuojančių teisės aktų) nesilaikoma. Bet ji parašo išvadą, kuri įmonei suteikia pridėtinę vertę, o atskirais atvejais yra tiesiog būtina.
Taigi ir sertifikatas-ženkliukas ant kosmetikos gaminio tą vertę suteikia – praneša vartotojui kokio standarto laikantis šis gaminys yra sukurtas ir kad nepriklausoma institucija patikrino, jog įmonė jo tikrai laikėsi.
Svarbu nepaklysti ženklinimo labirintuose
Kaip ir viskas būtų aišku, tačiau globalus pasaulis pažeria ne tik didelę prekių įvairovę, bet ir jų standartų bei ženklų. Kai kurie ženklai tos šalies gyventojams yra visiškai aiškūs ir įprasti – pvz., BDIH vokiečiams, ICEA italams, Soil Association – britams, Ecocert ir Cosmebio prancūzams ir pan. Dažnai ir aiškūs kaip tik dėl to, kad įprasti. Žmonėms būdinga pasitikėti sava institucija net labai smarkiai nesigilinant į patį standartą. Mes, kaip nepriklausomi vartotojai, galime labai objektyviai vertinti, ką koks standartas reiškia ir rinktis ne iš įpročio ar simpatijos kažkuriai šaliai, o pagal turinį.
Verta pastebėti, kad kai kurie standartai turinio prasme skiriasi smarkiai. Ypač dėl ekologiškų ingredientų dalies. Soil Association, pvz., reikalauja, kad jų būtų ne mažiau nei 95%, o Ecocert užtanka 10%. Matyt kad būtų dar sudėtingiau, skiriasi netgi bazė, nuo kurios tie procentai matuojami – britai skaičiuoja atmetę vandenį, prancūzai su visu juo. Taigi Soil Association standartas yra dar griežtesnis nei tik lyginant procentus. Jie taip pat reikalauja, kad jei rinkoje egzistuoja ekologiškas ingrediento variantas, tai naudoti būtina jį. Neekologišku galima keisti tik tuomet, kai ekologiško tiesiog nėra.
Esama skirtumų ir „blogųjų“ ingredientų sąrašuose: pvz., ICEA leidžia naudoti ekologiškoje kosmetikoje EDTA, o Ecocert cocamidopropylbetaine junginį.
Kuo standartas yra žemesnis, tuo lengviau ir pigiau gamintojui jo laikytis, o sertifikuojančiai institucijai tikrinti. Tai atsispindi gaminio kainoje. Todėl nenuostabu, kad Soil Association sertifikuotas kosmetikos gaminys dažnai bus brangesnis už panašios sudėties (jei neatsižvelgsime į ekologiškumą) Ecocert gaminį. Nenuostabu ir, kad nedaugelis įmonių imasi gaminti kosmetiką pagal griežčiausius standartus. Dažniausiai taip daro tos, kurios orientuojasi į jautrią arba probleminę odą turinčius, alergiškus vartotojus. Kita vertus, sertifikatai numato tik reikalavimų apatinę ribą, taigi rinkoje tikrai yra Ecocert sertifikuotos kosmetikos, kuri gerokai viršija standarto reikalavimus.
Iš šio margumyno kylanti išvada yra ta, kad sunkiai galime sugraduoti Europos sertifikavimo institucijas vienareikšmiai pagal griežtumą.
Patys sertifikuotojai šiandien skirtumų neakcentuoja, jie akcentuoja panašumus ir skirtumus nuo cheminės kosmetikos.
Diskutuojama dėl vieningo standarto
Tarp gamintojų, sertifikuotojų ir reguliuotojų netyla diskusijos dėl vieningo ES standarto ekologiškai bei natūraliai kosmetikai. Panašiai kaip dabar yra sertifikuojamas ekologiškas maistas – sertifikuoti gali skirtingų šalių akredituotos institucijos, bet standartas ir ženklas yra tas pats. Argumentuojama, kad vartotojui labai sunku susigaudyti, kai skiriasi standartai, institucijos ir ženklai.
Taigi sertifikuotojai vienijasi, diskutuoja, bando sukurti naujus, jungtinius standartus. O tuo metu vartotojai mokosi skaityti etiketes ir susirasti jiems tinkamą gamintoją, pardavėją, produktą. Vartotojams čia labai gali pagelbėti pardavėjai ir žiniasklaida. Žinoma, jei nusiteikę į žinias investuoti, nes visuomet yra pigiau ir paprasčiau pristatyti garsią, prabangiai supakuotą arba pigią kosmetiką, nei suteikti vartotojams informaciją apie jos sudedamasias dalis ar gaminimo būdą.
Manau, šis domėjimosi ir rinkimosi procesas yra labai sveikas ir patiems vartotojams, ir gamintojams. Juolab, kad aklas pasitikėjimas vien sertifikatais didina riziką, jog sertifikuotojai pasiduos įvairioms negeroms pagundoms nepelnytai užsitikrinti sau didesnes įplaukas. Man žvelgiant į šią rinką kuo toliau, tuo labiau atrodo, kad ženklų bei standartų standartizavimas esminės problemos neišspręs, o tik dar atitolins gamintojus nuo vartotojų. Juk pagrindinė problema natūralios ir ekologiškos kosmetikos plėtrai yra rinkodaros, o ne formalių užrašų srityje. Jei cheminės kosmetikos gamintojas sukuria profesionalų „žaliojo“ prekės ženklo įvaizdį, vartotojas nebeskaito nei sudėčių, nei ieško sertifikatų. Tie vartotojai, kurie sudėtis skaito, ir šiandien atsirenka kas sertifikuotas, o kas ne.
Kita vertus, jei reguliuotojai visgi turės kantrybės sulaukti esamų sertifikuotojų bei gamintojų susitarimo, jis galėtų labai praversti. Bent jau negalės tada cheminė kosmetika reklamuotis kaip natūrali vien dėl to, kad joje yra 2 proc. alavijų ar ramunėlių.
