Grybų ir uogų slaptoji savybė, kuri gali jums pridaryti bėdų

Retas mūsų nėra girdėjęs apie pavojų, kurį mums kelia aplinkos užteršimas sunkiaisiais metalais. Nors jų yra daugiau nei 40 skirtingų rūšių, reikėtų išskirti tris pačius pavojingiausius – švinas, gyvsidabris ir kadmis. Apie juos ir bus kalbama šiame straipsnyje.

Sunkiųjų metalų kiekiai, kuriuos žmonija kasmet išmeta į aplinką iš tiesų įspūdingi. Vien metalurgijos pramonė kasmet „pasunkina“ mūsų gyvenamąją aplinką 90 tūkst. tonų švino, 120 tūkst. tonų cinko ir per 140 tūkst. tonų vario. Kiekiai įspūdingi, tačiau ir jie nublanksta prieš švino kiekius, kurie išskrieja į aplinką per automobilių išmetamuosius vamzdžius. Net 250 tūkst. tonų švino aplinkoje kasmet – štai toks yra pasaulinio automobilių parko indelis į taršą sunkiaisiais metalais.

Be abejo, tarša pasiskirsto netolygiai. Pasauliniu mastu sudarytos taršos prognozės nurodo, kad beveik 40 proc. taršos ( tiksliau 37,3 proc.) tektų vos 2 proc. sausumos, t.y. didžiausi pavojai kyla pirmiausiai industrinių valstybių gyventojams, gyvenantiems pramoninėse regionuose, didmiesčiuose ir aplink juos. Ir štai čia lyg ir reikėtų pasidžiaugti, kad Lietuva pernelyg neapkrauta taršia pramone, o ir automobilių naudojame mažiau nei daugelio išsivysčiusių valstybių gyventojai.

Grybų karalius turi gyvsidabrio!

Tik štai mūsų įpročiai yra tokie, kad mes kuo puikiausiai surandame užterštas vietas ir iš jų parsinešame „savo“ teršalų dozę.

Nieko nestebina grybautojai ar uogautojai, renkantys miško gerybes šalia plentų, geležinkelių ar miestų ribose. Atrodytų, jei sunkiųjų metalų koncentracija dirvoje didesnė nei įprasta, tačiau stipriai neviršija normų arba net šiek tiek mažesnė nei leistina, tuomet nėra ko jaudintis ir dėl ten augančių grybų. Deja, grybai turi savybę kaip kokia kempinė sugerti teršalus iš aplinkos, t. y. ir sunkiuosius metalus. Taip, gyvsidabrio koncentracija grybe gali būti net 550 kartų didesnė, nei substrate, ant kurio jis auga. Be abejo, tai rekordinis skaičius ir kiti rezultatai kur kas kuklesni, tačiau visuomet išlieka dėsningumas, bylojantis, kad esant padidintai dirvožemio taršai joje augantys grybai greičiausiai nėra tinkami vartoti.

Ne visi grybai vienodai kaupia teršalus ir ne visi grybai „mėgsta“ tuos pačius sunkiuosius metalus. Pvz., skėtinė žvynabudė yra puiki kadmio surinkėja, juodasis grūzdas – vario. Na, o štai pievagrybis ir „grybų karalius“ baravykas puikiai kaupia gyvsidabrį.

Klaidinga manyti, kad tik seni grybai yra pavojingi, dėl aktyvių biocheminių procesų jau jauname grybe gali susidaryti pavojinga teršalų koncentracija. Be abejo, jus tikrai atskirai nerinksite grybų kotų, tačiau dėl bendros informacijos vis tik pranešu - didžiausia koncentracija yra grybo kepurėje.

Uogos nėra „nekaltos“ taip pat

Nieko geriau - rinkti uogas ar vaistažoles sunkiaisiais metalais užterštose teritorijose. Nežinia, iš kur pasklido mitas esą miško uogos nebūna užterštos, nes esą visi sunkieji metalai lieka šaknyse ar stiebe. Blogiausia, kad interneto laikais šis mitas vėl ir vėl retransliuojamas ir man tekę sutikti net ir „žaliąjį“ aktyvistą tuo mitu tikintį.

Tyrimai tuo tarpu aiškiai parodo – miško uogos taip pat yra kuo puikiausiai užteršiamos sunkiaisiais metalais. Maža to, tam tikrais atvejais ( pvz. nikelio taršos) koncentracija teršalų uogose gali viršyti koncentraciją grybuose, augančiuose toje pačioje vietovėje (1989m. tyrimai Mončegorske) .

Todėl vis tik grybaujant ir uogaujant pasirinkite tinkamą vietą. Kuri vieta yra tinkama, nuomonės šiek tiek skiriasi. Vieni šaltiniai nurodo 20 m atstumą nuo intensyvaus eismo kelio kaip saugų, kiti teigia, kad saugiu laikytinas 50 m atstumas. Be to, reikia atkreipti dėmesį ir į kitus potencialius taršos šaltinius.

Jau mano minėtos skėtinės žvynabudės labai mėgsta augti šalia gyvenviečių, kartais net ir buvusių sąvartynų vietose. Ar rinkti juos ar kitus grybus stipriai žmogaus paveiktose plotose – spręsti jums, tačiau yra nustatyti ne vienas ir ne du atvejai, kuomet užterštose pamiškėse buvo surandami ypač pavojingi taršos šaltiniai, na o prasčiausia padėtis nelegaliuose sąvartynuose, esančiuose šalia senų pramonės objektų, kur dažniausiai palaidotos ne tik liuminescencinės lempos, bet kartais ir gamybos atliekos.