Tokios visuotinės plataus masto lenktynės vargina. Tačiau vieniems tai suteikia impulsą stengtis vartoti „dar geriau“, kitus nukreipia ieškoti erdvių, kur ši kultūra nebūtų dominuojanti.
Neretai tenka išgirsti nuomonę, kad sovietmečiu, esą, vartojimo kultūros nebuvę, o žmonės turėję daugiau laiko kūrybai, laisvalaikiui ar savišvietai. Nors asmeniniai prisiminimai yra autentiškas praeities liudijimas, jie gali smarkiai klaidinti dėl bendro emocinio fono. Jei prisimenantysis tuo metu buvo jaunas, jam greičiausia visai ne tie dalykai rūpėjo. Pavyzdžiui, šeštadienio šokiai ar žygiai į kalnus rūpėjo gerokai labiau, nei iš ko pagaminti pietus ir nupirkti vaikams žieminius batus. Pabandykime prisiminti tą „nevartojimo“ kultūrą.
Sovietmečiu mokiausi mokykloje. Ką geriausiai prisimenu iš mūsų ir pažįstamų šeimų gyvenimo, tai kad net vaikams nuolatos reikėdavo užsiimti visokia gamyba: megzti, siūti, rinkti uogas, pjaustyti obuolius bei kopūstus ir kitaip stipriai suktis namų ūkyje. Tėvai, o ypač mamos, buvo užsiėmę daiktų gavimu. Ne geresnių ir geriausių – pačių pagrindinių, kad galima būtų išgyventi: pramisti, apsiauti ir apsirengti. Net ir gavę ką nors panašaus į reikiamą daiktą, turėdavome įdėti pastangų paversdami jį naudingu. Rūbus persiūti, pritaikyti, maisto produktus padaryti valgomais. Šeimininkės, spėju, jau pamiršo, kaip atrodo vištos su nagais ir galvom ir kurias dar reikia nusvilinti. Taip pat neskrostos žuvys. Dviejų rūšių duona lentynose. Neveltui buvo toks populiarus anekdotas, kaip iš kirvio išvirti sriubą.
Jei kažkas mano, kad tai nebuvo vartojimo kultūra, turi sutikti. Tai buvo išgyvenimo kultūra. Žinoma, nuolatinis stygius skatino kūrybiškumą, fantaziją ir išmonę, tačiau ne visi yra juoko pro ašaras gerbėjai. Man asmeniškai tie devyndarbiški užsiėmimai didelių problemų nekėlė, bet net tada neatrodė normalūs. Tačiau žinau ne vieną bendraamžį, kuris iki šiol kreivai žiūri į bet kokią gamybinę veiklą namuose.
Pamenu, tą diena kai įvyko Černobilio avarija, mes (mokiniai) buvome vežami rinkti akmenų į aplinkinius laukus. Iš už geležinės uždangos jau girdėjosi atgarsiai to, kas įvyko, tačiau vietiniams „sveikatos saugotojams“ žmonės nei kiek nerūpėjo.
Tačiau svarbiausia, kad tai, jog neturėjome ką vartoti, neatpalaidavo mūsų nuo rūpesčių dėl daiktų. Priešingai, mes turėjome nuolat galvoti kaip jų prasimanyti. Galima sakyti, kad dabar turime galvoti kaip jais atsikratyti, tačiau ir tai nėra tiesa. Šiandieninio vartotojo dilema yra kaip išsirinkti – per prievartą niekas spurgomis nemaitina. Sovietmečiu užduotis buvo gauti. Noras tuomet buvo dar stipresnis – sumišęs su poreikiu. Mes, vaikai, tai ypač jausdavom. Juk pavėlavęs į eilę pusvalandį galėjai likti taip „gyvenime“ ir neparagavęs bananų, o nesugebėjęs „gauti“ normalių džinsų apskritai galėjai likti socialiai izoliuotas.
Dabar tėvai skundžiasi, kad vaikai juos spaudžia pirkti vis naujus rūbus. O ką reikėjo daryti tėvams, kurie neturėjo blato, sovietmečiu? Gal tapti partiniais? Ar užsiimti nelegalia veikla?
Toliau palyginkime, ką veikdavome laisvu laiku tada ir dabar. Šiandien daugiausia laisvo laiko išeikvojame televizoriui ir internetui. Tais laikais jo tiesiog nebuvo. Televizorius, tiesa, buvo, bet jis nieko nerodė. Išvažiuoti į užsienį negalėjom. Ką darėm laisvalaikiu (po darbo ir namų ūkio veiklos)? Skaitėm knygas, ėjome į teatrą, bendravome. Knygų buvo taip pat stygius, geras knygas, žinoma, turiu omenyje.
Šiandien daugybė žmonių savo teise rinktis puikiai pasinaudoja. Jie nedalyvauja vartotojiškoje visuomenėje ta prasme, kaip tas žodis yra vartojamas. Jie turi daugiau gyvenime ką veikti, nei rūpintis savo vartojimu. Nei jiems reikia verstis per galvą, kad išgyventų, nei nuolat ją sukti dėl to, kad būtų šių visuotinių lenktynių nugalėtojai.
Išstojimas iš vartojimo kultūros vyksta SAVO NORU apsiribojus vartojimą. Ne dėl to, kad tai kažkas liepia, o dėl to, kad tavo vertybių skalėje yra svarbesnių dalykų.
Žmonės, pavyzdžiui, atsisako vartoti atskirus produktus ar paslaugas (žiūrėti televizorių, dalyvauti socialiniuose tinkluose, vairuoti automobilį, pirkti mėsą, alkoholį ir pan.), pakeičia gyvenimo aplinką, būdus linksmintis ir leisti laisvalaikį, kitais kriterijais renkasi darbą, kitaip auklėja vaikus.
Manau, kad dabar jau tokių žmonių yra daug ir jų daugėja. Ir visai natūralu, kad tai vyksta šiandien, o ne įvyko prieš dešimt ar dvidešimt metų. Alkana visuomenė, kokia ji buvo po sovietmečio, negali apsiriboti pati. Žmogui būdinga norėti patirti – tai gyvenimo dalis. Ir tik patyręs žmogus gali atskirti, ar jam to reikia. Kol nesupranta, tol jį neša vartojimo banga. Ir visai nesvarbu ar ji yra bloškianti savo gausa, ar išsunkianti savo skurdumu.