Idėją parsivežė iš Olandijos
Lietuvos kariuomenės atsargos seržantas majoras Vidmantas Genys žygeiviu tapo bene prieš dvidešimt metų. Per atostogas nuvykti į visame pasaulyje garsų Olandijos žygeivių festivalį jį pakvietė taikos misijoje Bosnijoje kartu tarnavęs draugas. Į šį renginį kasmet susirenka iki 45 tūkst. žygeivių, dar apie pusė milijono žmonių atvažiuoja pažiūrėti žygio. Tai ištvermės ir jėgos išbandymas: kaip ir prieš 100 metų, Olandijoje žygeiviai 40 km eina ant pečių nešdami 10 kg sveriančias kuprines.
„Olandijoje tai valstybinės reikšmės renginys – registracija į jį prasideda jau vasarį. Japonijoje į žygeivių festivalius susirenka 150 tūkst., Pietų Korėjoje – apie 120 tūkst. žmonių. Dalyvauja labai daug vaikų, į žygį einančių kartu su tėvais. Kai tokia minia pasileidžia taku, nematyti nei pradžios, nei pabaigos“, – pasakojo Vidmantas.
Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje, jurbarkietis užsienyje nužygiavo ne vieną šimtą kilometrų ir sukaupė žygiams rengti būtiną patirtį. Pirmasis V. Genio projektas – 2001 m. Lietuvos kariuomenės surengtas keturių dienų pėsčiųjų žygis „Radvilų keliais“, skirtas Didžiajam Lietuvos etmonui Jonušui Radvilai atminti. Vėliau atsirado dviejų dienų karinis-pažintinis žygis laisvės gynėjų takais „Kęstutėnai“.
Iki 2011 m. Lietuvoje buvo rengiami tik tie du pėsčiųjų žygiai. Bet, pasak V. Genio, jei 24 pasaulio valstybės rengia pėsčiųjų žygius ir į juos susirenka šimtai tūkstančių žygeivių, kodėl tokie ištvermę, sveiką gyvenimo būdą ir artimą žmonių ryšį su gamta puoselėjantys renginiai negalėtų būti populiarūs ir Lietuvoje?
Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos gimimo diena tapo 2011 m. vasario 16-oji. Tais pačiais metais Birutė ir Vidmantas Geniai visos Lietuvos žygeivius pirmąjį rugpjūčio savaitgalį pakvietė į festivalį Jurbarke.
Tikisi ne tik gryno oro
Pasak Vidmanto, visame pasaulyje vieni pėsčiųjų žygių dalyviai nori pravėdinti plaučius ir galvas, kiti keliaudami pageidauja dar ir šį tą pamatyti bei sužinoti. „Ir vienų, ir kitų yra beveik po lygiai, todėl rinkdami maršrutus visada svarstome, kur link sukti ir kuo žygeivius sudominti“, – tvirtina istorinėms vietoms pirmenybę teikiantis Vidmantas.
Prieš kiekvieną žygį jis su sūnumi Karoliu ne tik pats nueina ir pažymi visą maršrutą, bet ir pasikalba su greta gyvenančiais žmonėmis, atranda visas Lietuvos istorijai svarbias vietas, parengia ir pateikia istorinių įvykių aprašus.
Kiekvienam žygiui reikia parengti du maršrutus: trumpesnį - iki 20 km ir ilgesnį - 30–40 km. Dviejų dienų žygeivių festivaliui, kuris šiemet Jurbarke vyks jau penktą kartą, būtina pažymėti net aštuonis maršrutus: abi dienas žygeiviai eina 10, 20, 30 ir 40 km.
Pasak „etatinio“ maršrutų žymėtojo K. Genio, visi ilgesni nei 10 km maršrutai veda į mišką. Jei ne į Karšuvos girios tankmę, tai bent iš vieno miškelio į kitą. „Kitaip nieko nepavyktų surengti: juk išeini iš miesto ar kurios nors gyvenvietės, o aplink – miškai. Kadangi miškų Jurbarko rajone yra daug, galime parengti labai gražių maršrutų – ir kaskart vis įdomesnių“, – tvirtina Karolis, nužymintis žygeiviams ne tik miško keliukus, bet ir takus per tankmę, liūnus ir pelkes.
Žingsniuoti miškais, K. Genio nuomone, žygeiviams niekada nepabosta. Einant vieškeliu pėsčiuosius dažniausiai vargina monotonija, o miške kalniukus keičia pakalnės, eglynus – beržynai, o panorėję organizatoriai žygeivius gali išvesti į palaukę ar kaimą, parodyti istorinių vietų ir supažindinti su nuostabiais žmonėmis.
„Pats vienas į tokias vietas niekada nesugalvotum nueiti, o pėsčiųjų žygiai smarkiai praplečia akiratį – pamatai, kad ir Lietuvoje gali atrasti tikrų stebuklų“, – tvirtina K. Genys.
Pripažinimas – po ketverių metų
Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacija pernai tapo Tarptautinės žygių lygos nare. Tai pasaulinė visuomeninė organizacija, vienijanti 27 valstybes, kuriose rengiami dviejų dienų ar dar ilgesni žygeivių festivaliai. Lietuva į šią lygą priimta kaip Jurbarko žygeivių festivalio rengėja, taigi jau šiemet jurbarkiečiai turės teisę už sėkmingai įveiktus žygius dėti antspaudus į užsieniečių pasus.
Tarptautinė žygių lyga savo organizacijos narius skatina medaliais, žygeiviams suteikia vardus ir sertifikatus. „Europos žygeivio“ vardas suteikiamas tik tiems, kurie žygiuose yra dalyvavę aštuoniose Europos šalyse, todėl kiekvienas festivalis sulaukia užsienio turistų. Jau praėjusį rudenį norą dalyvauti Jurbarke rengiamame Lietuvos žygeivių festivalyje pareiškė vokiečiai, olandai, japonai.
2012 m. Norvegijoje V. Genys tapo pirmuoju Lietuvos žygeiviu, kuriam IML (WA) suteikė Europos žygeivio titulą. Iki šių metų pradžios tokiu vardu didžiavosi tik šeši mūsų šalies žygeiviai. IML (WA) vertina žygeivius pagal tai, kiek jie įveikė žygių skirtingose pasaulio šalyse, o Pėsčiųjų žygių asociacija vertina ir suteikia žygeivio titulus pagal įskaitiniuose žygiuose nueitus kilometrus.
Vidmantas tvirtina, kad norint iškovoti teisę rengti tarptautinius pėsčiųjų žygius jurbarkiečiams teko gerokai pasistengti. Ir dar reikės labai daug padaryti. Net keletą metų iš eilės Lietuvoje parengtų maršrutų vyko tikrinti tarptautiniai teisėjai. 2013 m. Jurbarke lankėsi Olandijos ir Belgijos atstovai, net pats IML (WA) 27 valstybių narių prezidentas ir viceprezidentas Europos regionui, pernai – teisėjas IML (WA) iš Izraelio.
„Užsieniečiams svarbiausia saugumas. Jų žvilgsniai krypsta į nesaugias mūsų pėsčiųjų perėjas, pro žygeivių ausis švilpiančius automobilius, po lietaus slidžius lieptelius. Ant tokio lieptelio paslydęs žygeivis gali skaudžiai užsigauti, todėl teisėjai reikalauja nesaugias vietas apeiti“, – tvirtina V. Genys.
Tačiau net ir parengęs maršrutą, negali žinoti, kas laukia žygio dieną. Pernai Marijampolės apylinkėse vasario viduryje tiek prilijo, kad laukai virto ežerais, todėl skubiai teko žygeiviams žymėti naujus takus.
Miškai, pasak V. Genio, ir saugumo prasme yra pati geriausia vieta pėsčiųjų žygiams. Ne tik žingsniuojant miško keliukais nėra jokių pavojų – net ir braunantis per tankmę, brendant per pelkes iki Lietuvos laisvės gynėjų žeminių ar kautynių vietų gali būti tikras, kad žygeiviams nieko neatsitiks.
Vienintelis dalykas, ko iš tiesų miškuose trūksta žygeiviams – poilsio vietos, kuriose kas 4–5 km būtų galima prisėsti pailsėti, sukrimsti sumuštinį, pabendrauti su bendrakeleiviais ir, be abejonės, pasinaudoti tualetu.
Kad ir kaip būtų keista lietuviams, nė vienas užsienio turistas atlikti gamtos reikalų į krūmus nelenda. Kiek tokių poilsio aikštelių su biotualetais reikia 40 km pėsčiųjų žygio maršrute – nesunku suskaičiuoti. Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos vadovas tikisi, kad pasiruošti tarptautiniam festivaliui, į kurį, dabartiniais duomenimis, rengiasi atvykti keli šimtai užsienio žygeivių, padės ne tik Jurbarko savivaldybė, bet ir miškų šeimininkė – valstybinė miškų urėdija, girininkijose ir eiguvose dirbantys miškininkai.
Ritasi kaip sniego gniūžtė
Prieš ketverius metus prasidėjęs pėsčiųjų žygių sąjūdis Lietuvoje jau įgavo pagreitį. Istorinius žygius „Radvilų keliais“, „Kęstutėnai“, „Klaipėdos sukilimo keliais“ pamėgo ne tik kariškiai – į juos kasmet susirenka vis daugiau civilių. Pasak V. Genio, prisiekusių žygeivių mūsų šalyje jau yra daugiau nei pusė tūkstančio.
Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos interneto tinklalapyje www.pza.lt akis bado įspėjimas: „Vienkartinis pabandymas iššaukia priklausomybę.“
Aktyvi pėsčiųjų žygių organizatorė ir dalyvė jurbarkietė istorijos mokytoja Birutė Genienė teigė pastebėjusi, kad žinia apie pėsčiųjų žygius per šalį ritasi kaip sniego gniūžtė. Pakvietusi į žygius savo mokinius, netrukus sutiko ir žygiuojančių jų tėvų, šią veiklą pamėgo kolegos pedagogai, prie starto linijos susitinka giminių ir kaimynų būreliai.
„Lietuvoje pėsčiųjų žygiai dažniausiai patraukia jaunų 30–40 metų žmonių dėmesį: išėję iš savo biurų, kur per dieną sėdi prie kompiuterių, jie nori išvėdinti plaučius ir pramankštinti sąnarius. Užsienio šalyse rengiamuose žygiuose dažniausiai dalyvauja pagyvenę žmonės arba šeimos su paaugusiais vaikais. Tokiems žygeiviams įprasta niekur neskubėti: nuėję 4–5 km, jie mėgaujasi draugija, gulinėja ant pievelės, valandą kitą klausosi kokio muzikanto ar net šoka“, – pasakojo daugelyje užsienio šalių pėsčiųjų žygių maršrutus jau išbandžiusi Birutė.
Nėra blogo oro
Jurbarkietė vadybininkė Jūratė Stanaitienė dalyvavo dar tik trijuose pėsčiųjų žygiuose, tačiau savo „sąskaitoje“ jau turi 118 km. „Kęstutėnų“ žygyje Lyduvėnuose jai teko brautis per pelkę ir dešimtis kilometrų žygiuoti miško bekele.
Nors grįžo šlapia iki paskutinio siūlgalio, pernai panoro dalyvauti 50 km naktiniame žygyje „Pergalių ir kovų keliais“. 1919 m. Lietuvos savanorių keliais žygiuodami iš Baisiogalos į Radviliškį žygeiviai daugiau nei pusę maršruto ėjo miško ir lauko keliukais. „Tokių ilgų 4 km nuo vieno kaimo iki kito gyvenime nesu ėjusi – tamsoje išnyksta laiko pojūtis, atrodo, kad kelias niekada nesibaigs“, – stebėjosi naktį ir dar lyjant savanorių keliais ėjusi moteris.
Pakeliui žygeivių laukė nemenki išbandymai: patikrinimo punktuose siautėjo „enkavedistai“, sutiko Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio kovotojai, bermontininkai, o prie Radviliškio malūno laukė tikras inscenizuotas mūšis, kuriame su priešais didvyriškai kovėsi Lietuvos kariuomenės savanoriai.
J. Stanaitienė jau žvalgosi į šio pavasario žygių kalendorių ir planuoja balandžio 25 d. dalyvauti „Kęstutėnų“ pėsčiųjų žygyje Šimkaičių girioje – ten, kur trejus metus slapstėsi Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio prezidentas generolas Jonas Žemaitis - Vytautas. Miškais žingsniuoti įpratusi moteris įsitikinusi, kad ilgasis 33 km maršrutas jai tikrai nebus per sunkus.
V. Genys šmaikštauja, kad žygeiviu gali tapti kiekvienas bent viena galūne į žemę atsiremiantis žmogus. Jei jis bent retkarčiais užsiima fizine veikla, gali lengvai nueiti 5 – 20 km kelią. Rengiantis į žygį, nereikia analizuoti orų prognozės. „Patikėkite, žygeiviams nėra blogo oro, tik prasta apranga. Net ir parklampoję iš giliausio liūno, parsinešę ant batų keletą kilogramų purvo, jie jaučiasi pakylėti, nes nugalėjo gamtos pasipriešinimą“, – tvirtina Vidmantas.
Šveicarą pakerėjo Lietuva
Prieš ketverius metus pirmą kartą Lietuvos žygeivių festivalyje Jurbarke dalyvavęs Šveicarijos armijos kariškis Oliveris Kler (Clare) susižavėjo mūsų kraštovaizdžiu. Dabar jis į Lietuvą važiuoja kaskart, kai tik sužino apie pėsčiųjų žygius ir randa laiko juose dalyvauti, todėl mūsų miškų takais takeliais, panemunės keliais keleliais jau yra nužygiavęs per 500 km. „Man patinka pėsčiųjų žygiai. Labai svarbu, kur žygiuoji, todėl taip dažnai atvykstu į Lietuvą“, – sakė O. Clare. Šveicarijos armijos kariškis tvirtina, kad pėsčiųjų žygiai jam yra ne tik sportinis iššūkis, bet ir puiki galimybė pažinti gamtą, sužinoti šalies istoriją.
Bendraudamas su pakeleiviais, žygeivis suprato, kad lietuviai yra kur kas atviresni ir draugiškesni nei jo tėvynainiai. Septynis kartus mūsų šalyje rengiamuose žygiuose dalyvavęs užsienietis tvirtina nė karto neieškojęs nakvynės – visada sulaukdavo malonaus kvietimo į svečius.
Pėsčiųjų žygiai šveicarą Oliverį paskatino mokytis lietuvių kalbos. Per ketverius metus jis ne tik neblogai išmoko šnekėti, bet ir puikiai rašo.
