Iš klajonių namo grįždavusi katė Vasilisa, savaime suprantama, visada rasdavo duris ne tik uždarytas, bet ir užrakintas. Kai kniaukimas neduodavo pageidaujamų rezultatų, katė išmėgino kitą taktiką. Užuot triukšmavusi, Vasilisa tiesiog tupėdavo laiptinėje atokiau ir laukdavo grįžtančių kaimynų. Laukdavo taip, kad jie ją pastebėtų.
Šie ją pastebėdavo. O kartais nutikdavo taip, jog pro Vasilisos šeimininkų buto duris praeinantys kaimynai spustelėdavo durų skambutį, kad šeimininkai įsileistų katę.
Ir tik prieš kelias savaites buto šeimininkai atkreipė dėmesį, kad suskambėjus skambučiui ir įsileidus Vasilisą, laiptinėje kaimynų ar kaimynių nėra anei kvapo. Iš pradžių jie į tai nekreipė dėmesio, bet vėliau smalsumas paėmė viršų – Vasilisos šeimininkai nutarė identifikuoti į duris vis paskambinantį geraširdį nematomą katės geradarį.
O kai laiptinėje priešais duris įtaisė vaizdo registratorių, netrukus susipažino ir su pačiu nematomuoju. Pasirodo, pati katė išmoko paspausti durų skambutį.
