Žmogaus kūnas po mirties tampa atlieka, kuri užkasta į žemę teršia aplinką. Tiesa, teršia ne tik kūnas, bet ir karstas, į kurį paguldytas mirusysis, o taip ir yrantys jo drabužiai. Kaip bebūtų, kapinių plotai didėja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Aplinkosaugininkai tai laiko problema, nes teršiamas ne tik dirvožemis, bet ir gruntinis vanduo.

Kaip tik todėl ieškoma alternatyvų kapinėms. Vienas iš pavyzdžių - kremuoti palaikai, supilti į urną, dedami į kolumbariumą. Tačiau kai kam tai nepriimtina. Tokie žmonės savo artimuosius laidoja kapinėse.

Tačiau tai dar nėra blogiausia. Aplinka žymiai labiau teršiama, jei kapavietė virsta gėlynu, kuri per Vėlines apstatoma daugybe žvakių. Juk tai irgi po kurio laiko virsta atliekomis. Taip aplinkos tarša padidėja du kartus.

Neapkrauti kapinių rekomenduoja ir etnologai. Jie sako, kad tai yra vieta, kurioje nereikėtų stengtis ką nors nustebinti.

Nėra gėlės, kuri netiktų

Ko gero, populiariausia gėlė daugumoje kapinių šiuo metų laiku - chrizantema. Tačiau kaip pastebi Vilniaus universiteto (VU) Botanikos sodo Žolinių dekoratyvinių augalų kolekcijų vedėja dr. Gitana Štukėnienė, nėra gėlių, kurios nebūtų tinkamos nešti ant artimųjų kapo. Jos teigimu, koks augalas ar gėlė bus parinkta pagerbti artimąjį nulemia daug dalykų – tiek aplinka, tiek kapų lankymo dažnumas, finansinės žmogaus galimybės, skonis.

„Kas gali pasakyti, kokios gėlės netinkamos? Galbūt mirusysis tas gėles mėgo, juk kiekvienas žmogus yra individualus ir kapas yra šeimos reikalas, kaip jai išeina, taip ji ir tvarkosi. Vieni iš viso kapų nelanko, tai dar baisiau. Labai subtilus dalykas, pasakyti, kokios gėlės tinka, ar netinka. Juk esmė ne kaip kapas sutvarkytas, o kiek dažnai mirusįjį atsimename. Visai nebūtina kapą nukloti gėlėmis ir vienas žiedas gali daug reikšti ir gražiai atrodyti“, - svarsto G. Štukėnienė.

Anot jos, kapinėse neturėtų būti vaikomasi madų. Čia svarbu natūralumas ir nuoširdumas. „Yra augalų, kurie ir žiemą lieka visžaliai, jie puikiausiai atrodo visą sezoną, gal tik pavasarį juos saulė kažkiek padegina – tai gebenės ir viržiai. Šitie augalai tokiu metu atsiskleidžia visu gražumu“, - sako dekoratyvinių augalų specialistė. Anot jos, kapinėse žmonės sodina ir našlaites, daugiametes alūnes.
Chrizantema
Jeigu norima artimųjų kapavietėje pasodinti augalų, kurie būtų gyvybingi visą žiemą, pašnekovė pataria rintis spygliuočius – žemaūges eglutes, tujas. „Tai augalai, kurie niekada neužgoš kapo. Taisyklingai prižiūrint, karpant, formuojant išliks visada žali. Visada žaliuoja bergenijos, čiobrelių puskrūmiai, perkūnropės, gebenės. Pas mus dar tik ateina viržiai, bet tai puikus augalas“, - dėstė G. Štukėnienė.
Alūnės

Pakeitė nuomonę dėl dirbtinių gėlių

Artėjant Visų šventųjų dienai kapų lankytojai dairosi žiedų, kuriuos būtų galima padėti ant artimųjų kapaviečių, tačiau, kaip pastebi VU Botanikos sodo darbuotoja, rudenį dauguma gėlių jau būna pražydėjusios, todėl pasirinkimas susiaurėja.

„Rudenį praktiškai visos gėlės būna nužydėjusios, o chrizantemos yra rudeninės gėlės, kurios tik pradeda žydėti. Astrų irgi žydėjimas gana vėlyvas, visas jų gražumas – rugpjūčio, rugsėjo, spalio mėnesiais. Žiedų gamtoje tokiu metu trūksta, viskas jau ruošiasi miegoti, o kadangi chrizantemos dabar žydi, jas žmonės ir renkasi“, - aiškino G. Štukėnienė.

Anot pašnekovės, nors yra gėlių, kurios siejamos su gyvybe ar mirtimi, tikrai nėra griežtų taisyklių, kad jos netinkamos kitoms progoms. Kaip pavyzdį botanikė mini kalijas, kurios paprastai traktuojamos kaip laidotuvių gėlės, tačiau tai tikrai nereiškia, kad jų negalima dovanoti per vestuves ir kita proga.

„Pas mus Lietuvoje visi laiko, kad kalija yra laidotuvių žiedas, bet juk tas pats žiedas tinka ir iškilmingoms progoms, labai gražiai atrodo. Yra sakoma, kad, pavyzdžiui, geltona spalva simbolizuoja neapykantą, bet tai nesąmonė. Asmeniškai tuo netikiu, man yra gražus žiedas ir kam jis tinka, kam ne – tikrai neskirstau“, - savo nuomonę išsakė G. Štukėnienė.

Pašnekovė svarsto, kad gėlės rūšis ar jos spalva neturėtų užgošti esminio dalyko – dėmesio artimajam ir neturėtų būti pasipuikavimas prieš aplinkinius.

Pašnekovė pripažįsta anksčiau buvusi prieš sintetines, plasmatines, dirbtines gėlės, tačiau pastaruoju metu nuomonę pakeitė - žiemą tokios gėlės gali būti išeitis, ypač, jei nėra galimybių dažniau aplankyti artimojo kapavietės.

„Dabar juk galima įsigyti labai originalių, kapams tinkamų dirbtinių gėlių. Tai yra vienas iš būdų. Tai yra mano nuomonė, gal kitas žmogus to nemėgsta. Bet tikrai puikiai tokios gėlės gali atstoti natūralias, nors aišku, kai lieka vien plastikas - tai yra šaltas dalykas“, - kalbėjo VU botanikė.

Net jei moterys pasivaržo – nieko čia nėra blogo

Kapinių tvarkymo tema besidomintis Valdas Kaminskas svarstė, kad gėlių darželiai kapinėse nėra blogas dalykas ir kai šie laikai praeis – prisiminsime juos su ilgesiu.

„Gėlės yra tik tam tikras elementas, kruopščiai „užgėlinti“ kapai lyg rūtų darželiai iš tikrųjų pažymi, kad lietuviai yra sėsli visuomenė, mes nesame klajokliai. Mūsų tradicija yra susijusi su kruopščia artimųjų kapų priežiūra“, - aiškino V. Kaminskas.

Jo teigimu, žmonėms, kurie gyvena kaimuose ar priemiesčiuose, kapų lankymas tampa vienu iš kasdienių rūpesčių.
Valdas Kaminskas

„Kaimo moteris anksčiau turėdavo apibėgti gyvulius, daržus, lauke šieną pavartyti, o vakare ateiti į kapines. Tai buvo viena iš prižiūrimų vietelių. Ar tame yra kažkas blogo? Nežinau. Klajokliai, pavyzdžiui, iš viso nesirūpina kapais, klajoklinės gentys turi kitą kultūrą, kitą genezę, jie nesirūpina kapais arba rūpinasi tik formaliai - tiek, kiek reikia pagal bendrą foną. Man tie lietuviški darželiai yra pakankamai šiltas rūpestis žmogaus, kuris gyvena tam tikroje vietoje ir kuris priima savo artimųjų kapą kaip namų valdos, namų apyvokos tam tikrą bendrą dalyką. Moterys pasivaržo prie namų kieno gražesnis gėlynėlis ir paskui ten (kapinėse – red. past.)“, - samprotavo V. Kaminskas.

Nors pasaulyje žmonių skaičius nenumaldomai auga, o laisvos žemės plotai išlieka riboti ir dėl to Vakaruose ima vyrauti minimalistiniai kapai (tik antkapis ir viena kita gėlė), pašnekovas sako, kad kol kas Lietuvoje matome atvirkščią tendenciją – žmonių gimsta mažiau nei miršta.

„Dabar mes dažnai važinėjame po kapines, jas skaitmeniname ir vis daugiau atsiranda kapaviečių, apibertų akmenukais, skaldele, kur būna tik viena kita gėlelė. Tada toks kapas pagal tvarkymą yra funkcionalesnis. Manau, ateis toks laikas, kada pereisime į minimalizmą, ne kitur judame kaip Vakarų kultūros įkandin. Bus kaip ir kitose šalyse ir mes su nostalgija prisiminsime tuos laikus, kai buvo tie darželiai. Tie darželiai yra pakankamai šiltas santykis su artimaisiais, juos reikia dažnai prižiūrėti“, - svarstė Lapkričio 2-osios draugijos pirmininkas.

Sodino diemedį, o ne gėlių darželius

Etnologas Libertas Klimka patikslina, kad seniau ant mūsų protėvių kapų buvo labai mažai gėlių. Dažniausiai kapą žymėdavo koks nors daugiametis augalas, pavyzdžiui, bijūnų krūmas ar diemedis. Kaimo žmonės neturėjo laiko kas trečią dieną lakstyti į kapines ir laistyti gėlių, taigi nebuvo nei reikmės, nei mados, nei papročio puoselėti „darželius“ kapinėse.

Nors kapavietė buvo prižiūrimos, buvo lankomos retai, nes žmonės buvo užsiėmę kasdieniais darbais. „Gėlių darželis turi būti po langu, ypatingai, jeigu yra jaunų merginų namuose. O kapas gražiai žolyte užaugdavo ir niekas jo neravėdavo“, - aiškino etnologas.
Diemedis

Anot L. Klimkos, XX amžiuje prasidėjo masinis bėgimas iš kaimų, tai darė, kas tik galėjo. Persikėlė ir jaunimas, ir senyvo amžiaus žmonės. Kai vienas iš senolių numiršta, kitas lanko jo kapą, rūpinasi kapo priežiūra, taip ir atsirado vadinamieji gėlių darželiai kapinėse.

„Nėra su kuo pasišnekėti, nei darbų darbelių, kurie kaime įprasti, nebelieka – tai vienišumo ir susvetimėjimo rezultatas, kad kapinėse tie gėlių darželiai atsirado. Žmonės juos lanko, šlavinėja spygliukus ar lapelius, čiut ne su pincetu surenka. Gaila, kad šita tradicija turi nemalonią pasekmę – žmonės pradėjo nemėgti medžių kapinėse – kadangi lapai byra ant kapo, pradėjo medžius kapinėse naikinti. Tai labai skaudu, nes medis yra esminis pomirtinio gyvenimo įvaizdis. Lietuviai įsivaizduodavo, kad vėlė kyla medžiu į dausas, o kosminis medis tampa vėliau paukščių taku. Šito nebelieka“, - apgailestavo L. Klimka.

Etnologas atvirauja, kad jį labai liūdina ir akmeninių paminklų paplitimas. Ar kiekvienas iš mūsų vertas, kad mūsų pavardė, iškalta akmenyje, išliktų tūkstantį metų? - tokį retorinį klausimą kelia pašnekovas. Anot jo, paminklai senovėje buvo daugiausiai mediniai. Lietuvių kultūroje itin gilias šaknis turi kryždirbystės tradicija, įrašyta net į UNESCO paveldo sąrašą.

„Kryželis stovi 50 metų, paskui papūna, nugriūna ir per Vėlines kapinių lauže yra sukūrenamas. Šventintą daiktą galima tik į ugnį atiduoti. Kapinių laužai yra dar išlikusi tradicija Dzūkijoje“, - atkreipė dėmesį L. Klimka.

Mini gražius estų ir lietuvių kapų pavyzdžius

Estijoje, anot etnologo, iškiliausi žmonės yra laidojami panteone, miško kapinaitėse, kur kapo puošyba labai griežtai reglamentuota.

„Jokių tvorelių negali būti, tik granito plyta, įleista į žemę, šalia – menininko, mokslininko ar kito žymaus žmogaus autografas ir viena gėlytė. Estetiškai tai gerai atrodo. Kapo tvarkymas turi būti minimalistinis“, - svarstė L. Klimka.
Libertas Klimka

Jo teigimu, didesnės meninės vertės paminklą verta statyti žmogui, kuris nusipelnė visai tautai. Kaip pavyzdį jis mini smuikininko Raimundo Katiliaus kapą, ant jo stovi antkapis, vaizduojantis pusę smuiko. Taip pat gerą įspūdi palieka ant poeto Pauliaus Širvio kapas, ant kurio auga beržas – kaip simbolis jo poezijos eilutėms apie beržą. Ant žinomos botanikės Eugenijos Šimkūnaitės kapo žydi vyšnelė, ant kurios pavasarį čiulba paukščiai. Medelis pasodintas ir ant rašytojo Ričardo Gavelio kapo.

„Man tokie kapavietės sutvarkymai daro didžiulį įspūdį ir kelia kilnias mintis. Patys prašmatniausi antkapiai – granito luitai stovi ant mafiozų kapų. Mitiškai mąstant, akmuo buvo gyvųjų atskyrimas nuo mirusiųjų pasaulio. Taigi užritinus tokį didžiulį akmens luitą ant kapo, turbūt žmogus nebesivaidens ir atsiminimuose“, - juokaudamas kalbėjo L. Klimka.

Jis sako, kad draudimais ar kapų tvarkymo taisyklėmis nieko nepakeisi, todėl derėtų rodyti geruosius pavyzdžius, apie juos kalbėti ir tokiu būdu paskatinti lietuvius jausti saiką ir prisiminti, kad kapinėse svarbiausia yra estetika ir dermė su gamta.

Lietuvoje didėjantys kapinių plotai rūpestį kelia ir aplinkosaugininkams. Kapinės aplinkosauginiu požiūriu laikomos savotiškais sąvartynais, todėl reikėtų ieškoti sprendimų, kaip mažinti jų plotus. Tai svarbu, kadangi iš šių teritorijų sklinda tarša, kuri gali paveikti ir gruntą.