Ozas - sostinės gyventojams šis pavadinimas asocijuojasi su ne per seniausiai iškilusiu dar vienu dideliu prekybos centru šeškinės rajone. Tačiau šį kartą – ne apie jį. Šeškinės ozo vardu pavadintas išskirtinis gamtos paminklas Vilniuje. Tai - vienas iš keleto ozų Lietuvoje (taip pat žymūs yra Vyžuonų, Targių ir Žagarės ozai). Taigi, kas tas ozas?
Ozu, arba ožnugariu, vadinamas ilgas, dažniausiai nuo 1 iki 40 kilometrų ilgio, visada siauras (nuo kelių metrų iki 2 - 3 kilometrų pločio), paprastai kelių arba kelių dešimčių metrų aukščio kalvagūbris, susidaręs iš ledyno plyšyje tirpsmo vandenų suklostytų sąnašų.
Taigi, mūsų šeškinės ozas, iš šono galintis pasirodyti kaip neaukštas gūbrys, yra taip pat savitas ir unikalus ledyno kūrinys. Jis išsiskiria savo matmenimis ir raiškiu reljefu. Dar prieš pusę amžiaus buvęs nuošaliame miesto pakraštyje, dabar šis geologinis gamtos paminklas yra kone pačiame miesto centre - visiškai šalia kalvagūbrio spiečiasi Šeškinės daugiabučiai, stūkso didžiausias sostinės prekybos centras „Akropolis”, driekiasi judrios Ozo ir Geležinio vilko gatvės. Nepaisant gausybės miesto plėtros keliamų pavojų, ozas išlikęs iki mūsų dienų ir pavirtęs tarsi žaliąja mikrorajono erdve - savotišku parku, kuriame, esant geram orui, nuolat sutiksi sportuojančių, šunis vadžiojančių ar tiesiog vaikštinėjančių žmonių.
Žaidžiant žodžių skambesiu šį urbanizuotą ozą galima pavadinti oaze mieste, tačiau vaikštinėjant čia Ozo ir Geležinio vilko gatvių triukšmas, kur ne kur besimėtančios šiukšlės bei atsiveriančios miesto panoramos neleis iki galo užsimiršti kur esi ir mėgautis gamtos lopinėlio teikiama ramybe.
Truputis istorijos
Šeškinės ozas susidarė maždaug prieš 16 - 18 tūkstančių metų, kai Vilniaus apylinkėse tirpo paskutinis ledynas. Suaižėjusiame ledo masyve atsirado plyšių ir ertmių, pro kuriuos sruvo tirpsmo vandens srautai - jų paliktos žvirgždo, smėlio ir uolienų sąnašos galiausiai virto tuo, ką matome ir šiandien - kalvagūbriu. Ledyno tirpsmo suformuotame reljefe ozas išsiskiria kaip siauras, ilgas ir gana auštas gūbrys, iš viršaus primenantis besirangančią gyvatę.
Manoma, kad 1911 m. geologai D. ir N. Sobolevai pirmieji nustatė, kad Šeškinėje esantis kalvagūbris yra ozas. Pirmieji jo sandara ištyrė ir 1934 m. tyrimų rezultatus mokslinėje spaudoje paskelbė V. Okolovičius. Dar XX a. viduryje Šeškinės ozas buvo aprašytas visame pasaulyje garsiame enciklopediniame leidinyje „Encyclopaedia Britannica”.
Ozo niokojimas ir išsaugojimas
Vietiniai gyventojai nuo seno Šeškinės oze kasdavosi žvyro ir smėlio. Taip buvo suniokota jo dalis į pietryčius nuo Radvilų gimnazijos. Antrojo pasaulinio karo metais ozo paviršius daug kur buvo išvagotas tranšėjomis ir apkasais, pokario metais čia buvo sprogdinamos miesate rastos karo laikų minos, bombos, deginamos sudėvėtos padangos. Labiausiai ozas nukentėjo 1952 m., kai čia žvyrą ėmė kasti kelininkai ir statybininkai.
Praėjus šešeriems metams, mokslininkų ir gamtininkų iniciatyva ozo niokojimas pagaliau buvo nutrauktas ir 1964 m. ozas pagaliau buvo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu. Per tą laiką buvo iškastą daugiau kaip 80 tūkstančių kubinių metrų žvyro, todėl imta siūlyti įvairias alternatyvos, kaip atkurti pažeistą ozą: iškastą ertmę užpildyti gruntu, iškastoje vietoje po žeme įkurti gamtos muziejų ir pan. Pradėjus intensyviai statyti Šeškinės mikrorajoną, buvo numatyta per ozą nutiesti gatvę, tačiau dėka gamtosaugininkų, įtikinusių projektuotojus, kad unikalų geologinį darinį būtina išsaugoti, šiuo metu aplinkiniai mikrorajono gyventojai gali džiaugtis gražia pasivaikščiojimų vieta, tarsi ramia oaze miesto apsupty, pavasarį pasipuošiančia paprastųjų veronikų akutėmis, erškėčiais, gudobelių bei žliūgių žiedais.
Klausimėlis
GRYNAS.lt apklausė daugiau nei penkiasdešimt žmonių, sutiktų netoli ozo, taip pat ir „Akropolio” darbuotojų, ar žino, jog yra/dirba šalia gamtos paminklo. Statistika tokia - nė vienas iš apklaustųjų nieko apie Šeškinės ozą nežinojo. Tiesa, vienas garbaus amžiaus vyriškis vietoje atsakymo konstatavo faktą, jog ten šiuo metu jau nieko nebelikę…
