Dar kartą žvilgtelėjau pro langą į tuštutėlę gatvę ir krapštydamas pakaušį nupėdinau link vonios. Skusdamasis mėginau įsivaizduoti, su kuo turėsiu garbės klausyti likvidavimo kurso. Kaži, ko išmoksim? ar tikrai nestatau ant kortos per daug ryždamasis kišti nagus prie radiacijos?
Kunkuliuojanti ir per kavinuko kraštus besiveržianti kava gražino į virtuvę. Šluostydamas aptaškytą viryklę nejučia atsisukau į televizorių. Ryto žiniose rodė vienos iš daugelio Vilnių palikusių moterų interviu, kurį papildė pačių vilniečių mobiliaisiais telefonais ir buitinėmis kameromis filmuoti evakuacijos vaizdai:
- ...Buvo netikėta. Nespėjome susirinkti svarbiausių daiktų, skubėjome į išvykimo stotelę, tačiau atvykę į vietą laukėme iki vakaro. Visuose autobusuose ir sunkvežimiuose vietos buvo užimtos. Namo grįžti irgi negalėjome... – Už kadro žurnalistės balsas gvildeno jau įgrisusią blogai organizuotos evakuacijos temą. Dabar žurnalistai netingi kritikuoti pavėluotą Lietuvos informavimą dėl nelaimės, ieškoti sąmokslo teorijų evakuojant labiau pasiturinčius Vilniečius anksčiau už varginguosius.
Gurkšnodamas kavą, mintyse kartojau: „Mulkiai! Idiotai ir ne kitaip! Patys kalti, jei nematėte nelaimės požymių, patys kalti jei nesuskubote išvykti laiku!”. Mulkis buvau ir aš.
Birželio šeštą dieną Neryje visos žuvys plaukė pasroviui, pilvais į viršų. Vėliau ėmė gaišti paukščiai ir benamės katės. Kol religingieji skelbė Dievo rykštę, specialistai truko visą savaitę iki išsiaiškino, kad iš rytų pusės atslinko radiacijos debesis. Baltarusiams patvirtinus, kad naujoje jų elektrinėje įvyko nutekėjimas, per dieną Vilnius paskelbtas negyvenama sala.
Didžiausias grunto užterštumas Lietuvoje (vietomis net iki 500 mikrosivertų ) buvo fiksuotas Vilniaus miesto teritorijoje ir proporcingai mažėjo judant į vakarus link Kauno. Evakuacijos zonos riba šia kryptimi buvo nubrėžta neprivažiavus Elektrėnų. Į šiaurę – 10 kilometrų iki Pabradės. Pietuose – iškarto už Pirčiupių, o rytuose gyvenamos Lietuvos neliko.
Kariuomenės pajėgos iki vakaro įsteigė kontrolės postus užterštos zonos pakraščiuose ir kontroliavo eismą neišleisdamos mašinų iš Vilniaus apylinkių. Buvo bijoma, kad automobilių ratai gali būti užteršti radioaktyviu gruntu, todėl norintys išvykti turėjo palikti transporto priemones laukuose atitvertose stovėjimo aikštelėse.
Tą pačią dieną visos televizijos ir radijo stotys pradėjo apsisaugojimo nuo radiacijos ir evakuacijos instrukcijų transliacijas. Kilo visuotinė panika, gyventojai iššlavė jodo preparatus vaistinėse ir joduotą druską parduotuvėse. Autostradoje Kauno kryptimi susidarė beveik dvidešimties kilometrų spūstis.
Nei viena miesto slėptuvė nebuvo tinkama slėptis nuo radiacijos. Radioaktyvios dalelės nusėdo ant grunto ir skverbėsi pro ventiliacinius plyšius į požemines erdves. Todėl lipnia juostele ir skudurais užkamšę langus bei duris tikėjomės, kad pavojus liks kitoje pusėje.Vandentiekis irgi buvo užterštas, todėl prasidėjo geriamojo vandens stygius.
Kitos dienos rytą pasigirdo nelaimės sirenos. Jos skelbė evakuacijos pradžią. Gyventojai su svarbiausiais daiktais turėjo rinktis pažymėtose viešojo transporto stotelėse, iš kurių nurodytu laiku važiavo įprasti miesto autobusai ar kariniai sunkvežimiai. Pasiekus nelaimės zonos ribą, žmonės turėjo išlipti iš juos atgabenusios transporto priemonės, pasitikrinti pas dozimetristą ar nėra užteršę rūbų radiacija, pėsti kirsti kontrolės postą ir sėsti į kitą autobusą už evakuacijos zonos ribos. Tokiu būdu buvo išvengta radiacinės kelių taršos visos šalies mastu.
Evakuacija vyko dvi dienas. Keliai buvo užkimšti lengvaisiais automobiliais ir niekas nevaldė panikuojančios minios. Mes nebuvome pasirengę tokiai nelaimei.
Paskendęs prisiminimuose beveik pamiršau, kad turiu skubėti. Nebaigęs kavos, apsitūlojau ir nubildėjau laiptine į apšerkšnijusią gatvę. Tik Laisvės alėjoje nuo šalčio susigūžę pėdino vienas kitas praeivis. Kitos gatvės buvo tuščios. O kvartalai Pietinėje Kęstučio gatvės pusėje iš viso negyvenami. Žmonės iš ten išsikėlė bijodami užterštų upės vandenų.
Įėjęs į Vytauto Didžiojo universiteto menų fakultetą iš karto pamačiau iškabą su užrašu „Likvidavimo kursai“ ir kryptį iki reikiamo kabineto žyminčią rodyklę. Kiek vėlavau, todėl jau prisiartinęs prie kabineto durų su užrašu „Likvidavimo kursai“, girdėjau už sienos vykstančią paskaitą. Griežtas, vyriškas balsas dėstė:
- Gausite riešinius dozimetrus ir specialius kostiumus. Dirbsite tik šviesiuoju paros metu, o naktį praleisite apleistuose namuose arba pas zonos nepalikusius gyventojus...
Katastrofos zona į Rytus nuo Kauno, tai fantastinių miniatiūrų serija vaizduojanti branduolinės katastrofos ištiktą Lietuvą. Remdamasis kitų šalių patirtimi, autorius vaizduoja mūsų šalies mėginimą tvarkytis su nelaime ir radiacijos paveiktos Vilniaus zonos pasikeitimus.
