Kokius sodo darbus būtina atlikti kovą?

Apie ko­vą sa­ko­ma: „Die­ną teš­ka, nak­tį braš­ka.“ Šie­me­ti­nis ko­vas ne­įpras­tas. So­di­nin­kai mė­gė­jai jau ne­si­džiau­gia nei ap­šerkš­ni­ju­siais me­džiais, nei lė­tai krin­tan­čio­mis snai­gė­mis, nes ne­ri­mas, kad šal­tis pa­kenks jau­niems so­dams, pra­dė­ju­sioms bus­ti dau­gia­me­tėms gė­lėms, di­des­nis už džiaugs­mą.

Ki­to­kios nuo­mo­nės so­di­nin­kai pro­fe­sio­na­lai. Jie ti­ki­na, kad šis ko­vas ne­iš­skir­ti­nis, ir pa­be­ria pa­ta­ri­mų, ko­kius dar­bus at­lik­ti so­de šiuo me­tu.

Ge­nė­ti rei­kia ir vais­krūmius

„Ko­vas – vais­me­džių ir ki­to­kių me­džių ge­nė­ji­mo lai­kas. Mes daž­nai kal­ba­me tik apie obe­lų ge­nė­ji­mą, pa­mirš­ta­me, kad la­bai svar­bu pra­re­tin­ti ir vais­krūmius. Aš pir­miau­sia iš­ge­niu ser­ben­tus, sa­vai­te vė­liau – ag­ras­tus. Kas ant­rus me­tus ge­niu, šiek tiek pa­trę­šiu, re­tes­ni krū­mai duo­da vi­sai ki­to­kį der­lių – ir di­des­nį, ir ska­nes­nį. Ru­de­nį ant šak­nų pa­me­tu mėš­lo, pa­va­sa­rį pa­bars­tau fos­fo­ro ir ka­lio trą­šų. Kad ne­pul­tų valk­tis, ag­ras­tus stip­riai api­be­riu me­džio pe­le­nais“, – mo­ko Ne­mu­nai­čio sen­bu­vė Mil­da Sin­ke­vi­čie­nė.

Jos ben­dra­pa­var­dė, bu­vu­si ag­ro­no­mė iš Kros­nos apy­lin­kių, pa­ta­ria vi­sus nau­jai pa­so­din­tus vi­jok­li­nius au­ga­lus pir­muo­sius ke­le­rius me­tus at­sa­kin­gai ge­nė­ti ir for­muo­ti, kad iš­aug­tų tvir­ti, dai­lūs. Vė­liau pri­rei­kia tik ret­kar­čiais pa­kar­py­ti.

„Jei vi­jok­li­niam au­ga­lui lei­džia­ma aug­ti ne­for­muo­ja­mam, jis su­tan­kė­ja, su­si­raiz­go, pa­si­da­ro sun­kus. Pa­pras­tai iš­au­ga iš jam skir­to plo­to, žie­dų tu­ri tik vir­šū­nė­se. Ypač rei­kia pa­si­rū­pin­ti vy­nuo­gė­mis, kad už­au­gin­tų di­de­les uo­gas. Jas ge­nė­ti da­bar tin­ka­miau­sias lai­kas. Pir­ma­me­tes nu­pjau­ki­te iki pum­pu­ro prie pat že­mės, ant­ra­me­tes – per du treč­da­lius kiek­vie­ną at­ža­lą. Kai pa­grin­di­nis ūg­lys pa­sieks rei­kia­mą aukš­tį, kiek­vie­nos žie­mos pa­bai­go­je nu­kirp­ki­te taip, kad lik­tų du ar trys nau­jo ūg­lio pum­pu­rai. Ne­pa­mirš­ki­te pra­re­tin­ti sva­rai­nių. Laz­dy­nų krū­mai už­au­gi­na la­bai daug ūg­lių. Ne­re­ti­na­mi grei­tai su­tan­kė­ja, der­lių duo­da tik iš­ori­nės ša­kos. Iš­pjau­ki­te se­nus, o kur tan­ku – ir jau­nus ūg­lius.

Pa­va­sa­rį ne­pa­mirš­ki­te su žir­klė­mis pa­si­dar­buo­ti ir prie kam­ba­ri­nių gė­lių. Kiek­vie­no la­po pa­žas­ty­je sle­pia­si mie­gan­tis pum­pu­ras. Nu­pjo­vus iš­tį­su­sią ša­ku­tę, pa­bus ar­čiau­siai pjū­vio esan­tys pum­pu­rai. Kar­py­ti kam­ba­ri­nių au­ga­lų ša­ku­tes rei­kė­tų pir­mo­je die­nos pu­sė­je, grei­čiau gis“, – ti­ki­na kros­niš­kė.

Rau­do­ni­kių kai­me de­ko­ra­ty­vi­nių au­ga­lų me­de­ly­ną tu­rin­tis To­mas Pan­ka sa­ko, kad kiek­vie­ną pa­va­sa­rį bū­na ir šal­tu­ko, ir pū­gų, bet jos au­ga­lams ne­ken­kia. To­mo klau­sia­me, ką pa­tar­tų so­din­ti prie so­dy­bų, kad rei­kė­tų kuo ma­žiau lai­ko skir­ti ge­nė­ji­mui. „Su pjūk­le­liais ir žir­klė­mis prie kiek­vie­no au­ga­lo ten­ka pa­tryp­čio­ti: vais­me­džius nuo­lat ge­nė­ti, o de­ko­ra­ty­vi­nius – re­čiau. Ne­rei­kia šio pro­ce­so bi­jo­ti, bū­ti­na be gai­les­čio pa­si­dar­buo­ti, ypač se­nuo­se so­duo­se“, – ati­ta­rė ži­no­vas.

Žaiz­dos už­te­pa­mos so­do te­pa­lu

Kad ne­rei­kia bi­jo­ti me­džio iš­ge­nė­ti per daug, už­tik­ri­no ir ki­ti pa­šne­ko­vai. Re­tes­nio vai­ni­ko vi­dų ge­riau ap­švies sau­lė, vai­siai ne tik bus di­des­ni, bet ir ge­riau su­noks. Per­ne­lyg aukš­tus vais­me­džius ge­nint įma­no­ma pa­že­min­ti net per pu­sę jų aukš­čio, iki tos vie­tos, kur ša­kos au­ga ho­ri­zon­ta­liai. Per il­gas, kliū­van­čias ša­ke­les rei­kė­tų trum­pin­ti virš rei­kia­ma kryp­ti­mi at­si­ša­ko­ju­sių ša­kų. Ži­no­vai sa­ko, kad vais­me­džiai ge­nė­ti­ni to­kiu me­tu, kai lau­ke ne šal­čiau nei 10 laips­nių. Toks anks­ty­vas ge­nė­ji­mas pa­ska­ti­na au­ga­lus leis­ti dau­giau ūg­lių. Sie­kiant pri­stab­dy­ti vais­me­džių au­gi­mą, pa­tar­ti­na ge­nė­ti jau iš­spro­gu­sius. Po ge­nė­ji­mo vi­sas žaiz­das už­tep­ti so­do te­pa­lu, kad į jas ne­pa­tek­tų pu­vi­nio už­kra­to.

Pra­va­žiuo­jan­tie­ji Le­li­jų gat­ve pa­sig­ro­ži Ma­ri­jos Lau­ri­na­vi­čie­nės puo­se­lė­ja­mų val­dų gro­žiu. „Pa­va­sa­rį dau­giau­sia ge­niu kal­nų pu­šis. Ge­gu­žės–bir­že­lio mė­ne­siais ūg­liu­kus iki pu­sės ar­ba dar ma­žiau nu­ker­pu – su­tan­kė­ja ir gra­žiai at­ro­do, pri­me­na bon­sus. Kai tik vis­ža­lio au­ga­lo ša­ke­lė iš­tįs­ta, iš­kart nu­ker­pu. Pu­šis ir tu­jas ga­li­ma kar­py­ti iki ge­gu­žės. Pir­ma­me­tis iš­kar­py­mas vaiz­do ne­su­tei­kia, bet ne­ver­ta nu­si­min­ti: au­ga­las grei­tai su­tan­kė­ja, at­si­gau­na. Aš tik aza­li­jų ir ro­do­den­drų au­gi­mo ne­for­muo­ju. Vis­ža­lių au­ga­lų nu­kirp­tas ša­ke­les įstri­žai nu­pjau­nu, kad ras­tų­si toks tri­kam­pis lie­žu­vė­lis, o nu­plėš­tų­jų jis sa­vai­me iš­ei­na, ir pa­so­di­nu į vi­suo­met drėg­ną dir­vo­že­mį, kad iš­leis­tų šak­ne­les. Lauk­ti nau­jo so­di­nu­ko iš sėk­los daug il­giau trun­ka ne­gu iš at­ža­lė­lės“, – ti­ki­na Ma­ri­ja.

Kaip nu­pjau­ti stam­bias vais­me­džių ša­kas ne­su­ža­lo­jant ka­mieno, pa­ta­ria Sta­sys Ar­lic­kas: „Pir­miau­sia ša­ką re­ko­men­duo­ju nu­pjau­ti taip, kad prie ka­mie­no dar lik­tų apie ket­vir­tis met­ro. Ša­ka tru­pu­tį pjau­na­ma iš apa­čios, o bai­gia­ma iš vir­šaus. Li­ku­si jos da­lis nu­pjau­na­ma ties iš­au­gi­mu. Taip vais­me­džio ka­mie­no tik­rai ne­su­ža­lo­si, žie­vės ne­nu­plė­ši. Kas be pa­ty­ri­mo ge­ni so­dą, pir­miau­sia te­gul pra­de­da nuo sau­sų, ap­lū­žu­sių ša­kų pjaus­ty­mo. Jas pa­ša­li­nęs jau ma­tys re­zul­ta­tą ir ku­rių ša­kų dar at­si­kra­ty­ti. Aš esu prieš vais­me­džių purš­ki­mą, bet pa­va­sa­ri­nio obe­lų ir kriau­šių nu­purš­ki­mo kar­ba­mi­do tir­pa­lu ne­at­si­sa­kau. Tai pa­ti ge­riau­sia prie­mo­nė nuo raup­lių, ta­čiau ja rei­kia pa­si­nau­do­ti vos iš­brin­kus pum­pu­rams.“

Pa­si­da­ry­ki­te so­do dar­bų pla­ną

Miš­ko gat­vės gy­ven­to­ja Sta­sė Plen­tie­nė, su bi­čiu­lė­mis puo­se­lė­jan­ti gy­va­tvores ir gė­ly­nus prie sa­vų dau­gia­bu­čių, sa­ko la­bai iš­si­il­gu­si šio ma­lo­nu­mo. Mo­te­ris tei­gia, kad kol snie­gas den­gia že­mę, pa­va­sa­ri­nis šal­tu­kas jos au­ga­li­jai ne­bai­sus. „Kai tik jis su­ma­žės, ra­gin­čiau vi­sus so­di­nin­kus pa­si­dar­buo­ti sa­vo so­duo­se. Ne­su spe­cia­lis­tė, il­go­kai ne­si­ry­žau ge­nė­ti obe­lų, bet kai jos pra­dė­jo ves­ti ma­žu­čius ir nie­kaip ne­su­noks­tan­čius obuo­lius, o ki­tos tik žy­dė­da­vo, bet der­liaus ne­su­lauk­da­vo­me, įli­pau į me­dį su pjūk­liu­ku ir stip­riai pa­si­dar­ba­vau jo vai­ni­ke. Ko­kie di­de­li ir rau­donsk­ruos­čiai obuo­liai už­au­go! Ta­da įsi­ti­ki­nau, kaip svei­ka ge­nė­ti vais­me­džius“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Sta­sė.

Kol dar lau­kus den­gia snie­gas, pats lai­kas pa­si­da­ry­ti so­do dar­bų pla­ną. Jau lai­kas kel­ti in­ki­lus, tik ne­pa­mirš­ti jų ap­sau­gos nuo ka­čių, nai­kin­ti pe­les ir žiur­kes, nu­kas­ti per di­de­lius ir sun­kius snie­go klo­dus nuo sil­pnes­nių au­ga­lų, spyg­liuo­čiams pa­da­ry­ti prie­dan­gą nuo sau­lės, kad šie ne­pra­ras­tų ža­lios spal­vos. Me­tas ša­ke­lė­mis dau­gin­ti vy­nuo­ges, vyn­vy­čius, ser­ben­tus, for­si­ti­jas ir ki­tus vis­ža­lius. Drėg­nu oru su­au­gu­sių me­džių ka­mie­nus, sto­ras ša­kas nu­skus­ti gran­dyk­le ar še­pe­čiu, tik ne­pa­žeis­ti gy­vos žie­vės. Li­ku­čius su­de­gin­ti, nes juo­se žie­mo­ja daug ken­kė­jų ler­vų. Kai nu­tirps snie­gas, bū­ti­na pa­tik­rin­ti, o jei­gu rei­kia, ir res­tau­ruo­ti ba­sei­nė­lius, dirb­ti­nius upe­lius. Sau­lu­tei že­mę pa­šil­džius, pa­si­rū­pin­ti ir ve­ja: iš­ka­si­nė­ti pie­nes, at­si­ra­du­sias pli­kes pa­šiauš­ti grėb­liu­ku ir pa­ber­ti nau­jų sėk­lų.