Tai, kad mes dalyvaujame įvairiose ekologinėse akcijose savaime nėra blogai. Tačiau kur kas didesnis pavojus slypi, kai mes tiesiog pasimetame komercijos pinklėse, tariamai sukame sveikesnio gyvenimo link, o iš tiesų užmirštame ekologijos esmę. Taip sako Kauno technologijos universiteto profesorius Leonardas Rinkevičius, besigilinantis į klimato kaitos problematiką, stebintis ir analizuojantis įvairių socialinių judėjimų tendencijas. LRT laidoje „Įžvalgos“ Virginijus Savukynas su L. Rinkevičiumi kalbėjosi apie dabartinį ekologijos bumą ir jo sąsajas su Atgimimo laikų žaliaisiais, taip pat ateityje mūsų laukiančius iššūkius.
- Prieš daugiau nei dvidešimt metų Lietuvoje buvo stiprus žaliųjų judėjimas ir tik paskui atsirado Sąjūdis. Kokios priežastys tai lėmė? Juk žalieji iš tiesų labai daug prisidėjo prie Sąjūdžio.
- Be jokios abejonės, galima sakyti, kad prisidėjo. Tačiau sociologiškai tiksliau būtų sakyti, kad tai buvo lygiagretus arba persipynęs socialinis judėjimas. Lygiai taip pat, kaip ir Vakaruose, kur prieš dvidešimt trisdešimt metų ekologiniai judėjimai nebuvo vienalyčiai, o persipynę su, tarkime, antirasistiniais ar feministiniais judėjimais. Taigi ir Lietuvoje ekologinis arba žaliųjų judėjimas nuo pat savo ištakų buvo persipynęs ir su tautinio atgimimo, ir su kraštotyros judėjimu.
- Bet iš pradžių buvo žalieji ir tik paskui susikūrė Sąjūdis.
- Jeigu žiūrėtume grynai chronologine ir organizacine prasme, tada taip.
- Kodėl tuomet Sovietų Sąjungoje atsirado žalieji ir kodėl jie tapo tokie populiarūs?
- Tas „kodėl“, matyt, vėlgi turi dvi medalio puses. Viena pusė yra ekologinės problemos, vardan kurių žmonės būrėsi, telkėsi ir į kurias buvo nukreiptos tam tikros kritikos strėlės. Kita vertus, tai buvo apskritai labai svarbi sudėtinė visuomenės laisvėjimo dalis. Ne tik to gorbačiovinio glastnost, bet ir visuomenės demokratizacijos, laisvėjimo iš totalitarizmo proceso dalis.
- Pažiūrėkime į trajektoriją, kurią nugyvenome per nepriklausomybė laikotarpį. Prieš dvidešimt metų žalieji organizavo protestus prieš atominę elektrinę, ją apjuosė net trimis eilėmis. Kodėl dabar nesigirdi jokių prieštaraujančių balsų dėl naujos atominės elektrinės statybų? O kai senoji elektrinė buvo uždaroma, daug kas tam prieštaravo ir pasisakė už tai, kad ji tęstų savo darbą... Kodėl taip keičiasi visuomenės nuomonė?
- Jūsų klausime yra keletas svarbių aspektų. Vienas jų, kurį pastebėjo ir Vakarų, ir posovietinės erdvės sociologai, yra tai, kad tas antibranduolinis judėjimas, kuris plito 1989-1990 metais ir truputį vėliau, buvo dalis ekologinio nacionalizmo arba antibranduolinio nacionalizmo. Tuo tarpu dabar tai yra labai kompleksiškas, daugybę plotmių turintis klausimas. Prisiminkime praėjusius metus, kai buvo minimas Černobylio avarijos 25-metis ir tuo pačiu metu įvyko Fukušimos nelaimė. Pavyzdžiui, Vokietijoje didelė visuomenės dalis išėjo protestuoti prieš branduolinę energetiką. Tačiau Rytų Europos, taip pat ir Lietuvos, gatvėse nieko panašaus – masiško antibranduolinio proveržio – nematėme.
- Kodėl?
- Viena vertus, tai yra vertybinio sumišimo visuomenėje sudėtinė dalis, kurią stebime jau ne vienerius metus. Jei paimsime, pavyzdžiui, Ignaliną, Bohunicę Slovakijoje ar Kozlodujų Bulgarijoje, jų simbolinė prasmė daugeliu atvejų yra tarsi apjungianti pynė, kuri sieja ir ekonominio savarankiškumo, ir energetinės nepriklausomybės klausimus. Kita vertus, yra ir tas suvokimas apie branduolines grėsmes, Černobylio ir Fukušimos pamokos, taip pat vertybinis sumišimas. Išraiškos priemonės ar išsakymo būdai šiuolaikinėje visuomenėje – tiek Vakarų, tiek apskritai pasaulyje, o taip pat ir Lietuvoje – skiriasi. Jeigu pažiūrėsime į tai, ko nebuvo 1988-1989 metais, pavyzdžiui, internetinės žiniasklaidos, galima matyti, kad žmonės dabar galbūt buvo ne gatvėje, o internetinėje erdvėje. Aišku, buvo protestų ir gatvėse, tik gal ne tokio masto. Pavyzdžiui, akcijos, persipynusios su baltarusišku antibranduoliniu judėjimu ir pan.
- Na, bet tos akcijos juk labai nedidelės.
- Taip, lyginant su tuo, kas vykdavo 1988-1989 metais, dabar akcijos yra santykinai nedidelės. Tačiau net ir kalbant apie 1988-1989 metų judėjimą, mitingus, žaliųjų žygius, kuriuos teko dalyvauti, mums atrodė, kad tas ekologinis judėjimas, kuris, be abejo, buvo persipynęs su Sąjūdžiu ir nepriklausomybės siekiais, buvo daugiau išsivadavimo iš totalitarizmo išraiška. Taigi tai nebuvo grynai vien tik ekologinis judėjimas. Ir narystės, susietumo su žaliųjų ekologiniais judėjimais samprata mūsuose šiek tiek skyrėsi nuo to, kas vyko Vakaruose.
- Tikriausiai sutiksite, kad dabar ekologinės idėjos atgyja. Žmonės nori ekologiškai gyventi, pirkti ekologiškus produktus, šių paklausa didėja ir pan. Kodėl vėl apie tai pradedama tiek daug kalbėti?
- Na, žodis „atgyja“ šiuo atveju gal ir tinka... Tačiau kita vertus, yra daug teorijų ir įvairios įdomios empirikos apie tai, kad pats judėjimas savo tęstinumą turi jau gal šimtą ar pusantro šimto metų. Skiriasi tik tam tikros siužetinės linijos, konkrečiu metu dominuojančios viešajame diskurse. Taip pat galbūt skiriasi akcentai, kas yra šiuo metu aktualiausios ir svarbiausios problemos. Tarkime, klimato kaitos problemos, kurios vėlgi teikia akstinus naujai ekologinės sąmonės pabudimo ir pasireiškimo bangai. Tačiau kartais sunku pasakyti, kur yra tas „žalumas“ ar ekologinio sąjūdžio socialinis vyksmas, lyginant, tarkime, 1970-uosius ir dabartinius laikus.
- Tačiau kodėl tai vyksta būtent dabar? Kodėl Lietuvoje matome ekologinės gyvensenos bumą?
- Viena vertus, visa tai ateina su vadinamos ekologinės modernizacijos bumu.
- Ar tai reiškia mūsų integravimąsi į Vakarus?
- Taip, tai darnaus vystymosi ir tikėjimo, kuris anksčiau sudarė priešpriešą ekonominės raidos vystymuisi ir viso to logikai, rezultatas. Panašiai nuo 1985 ar 1987 metų besitęsianti darnaus tvaraus vystymosi įdėjo prigijo, institucionalizavusi organizacijų veikloje ir žmonių kasdieninėje elgsenoje. Kita vertus, prieštarų ir įtampos laukų yra likę labai daug. Tačiau tokie judėjimai nėra mirę, tiesiog reikia naujų postūmių.
- Ar šiandieninį ekologinės gyvensenos bumą galima lyginti su tuo, kas vyko sovietmečio pabaigoje?
- Lyginti su sovietmečio pabaiga būtų gana sunku...
- Tai naujas Sąjūdis negims? (Šypsosi – red. past. )
- Jis tikrai bus bent jau kitoks tiek savo sudėtimi, tiek vertybėmis orientacijomis. (Šypsosi – red. past. ) Pas mus galima pamatyti daug paradoksų. Pavyzdžiui, kai kur nors prie „Ozo“ prekybos centro vyksta Žalioji diena. Kas nors iš šalies pasakytų, kad kažkas čia tarpusavyje nesiderina tame „žalume“ ar ekologinėje specifikoje. (Šypsosi – red. past. ) Kai tai daroma panašiais būdais, kaip kad siūlant kažkokį ekologišką pirkinių krepšelį, kad užuot jį panaudoję ne vieną kartą, naudosime tris savaites ar tris mėnesius. Be abejo, tai yra geriau nei plastikinis krepšelis, tačiau svarbu ir tai, kad toks pavyzdys netaptų atmaina to, kas iš tiesų slypi ekologijos prasmėje ir apie ką rašo daugelis autorių. Tai, kas telpa žodyje „grynas“. (Šypsosi – red. past. )
- Ar ta žalioji mada tėra tik mada, kuri greitai pasibaigs, ar visgi žymi rimtesnius visuomenės pokyčius ir tai reiškia, kad mūsų vaikai ateityje gyvens kitaip?
- Mažų mažiausiai, tai ne mados, o išlikimo ar išgyvenimo reikalas. Tam tikra prasme tai yra tęsinys to, kas buvo prieš trisdešimt metų. Suvokimas, kad tokia raida ir vystymasis – netvarus, nedarnus – turės savo pabaigą ne tik žmonijai, bet ir kitoms gyvybės rūšims. Klimato kaitos signalai ir tai, apie ką pastaruosius kelerius metus šneka pasaulis, rodo, kad su tokia gyvensena, kurią galbūt jei ne propaguojame, bet tiesiog su ja gyvename, ne tik mes ar mūsų vaikai būsime tokios gyvensenos pagrindiniai liudininkai ar aukos. Ir kad tai neįvyktų 2070 ar 2090 metais, kai klimato atšilimas trimis keturiais laipsniais gali atvesti prie negrįžtamų pakitimų. Ne kartą teko dalyvauti pasaulinėse klimato kaitos derybos. Kaip pasakė Alas Gore‘as, buvęs JAV viceprezidentas, kas įgalioti derėtis ne mūsų, ne mūsų vaikų ir net ne jų vaikų vardu tarp valstybių, kad jos ne tik pasirašytų protokolus apie tai, kad mes pirksime ar parduosime perteklinius taršos leidimus, kas savaime yra teigiami dalykai. Tačiau yra pati klausimo gelmė ir tas ekologinis sąjūdis, pokyčiai sąmonėje, kurie gerokai lenkia tokius dalykus, kaip kad minėta prekyba pertekliniais taršos leidimais ar ekologiško krepšelio įsigijimas prekybos centre. Žinoma, kai kas visa tai susieja su mada, panaudoja rinkodaros tikslams populiarindami savo prekę ar vardą. Vis dėlto ilgalaikio tęstinumo, tvarumo prasme tai yra kur sudėtingesni procesai, ne tik mada.
- Dėkoju už pokalbį.
