Lietuvos kaimų vizija: jau dabar metas pradėti krautis lagaminus

Kai iš skurdesnės Rytų Europos žmonės juda į Vakarų Europos šalis, Lietuvoje vis ryškėja greitas kaimų tuštėjimo tempas. Tyrimai rodo, kad 2050 metais Lietuva, Latvija ir Estija bus tarp daugiausiai gyventojų praradusių šalių. Todėl atsiranda vis daugiau manančių, kad kaimai paprasčiausiai išnyks. GRYNAS.lt domisi, ar ateis ta diena, kada visi lietuviai bus miestiečiai.

Po 50 metų laukia liūdnas scenarijus

Kalbinti pašnekovai sutinka, kad kaimai palengva nyks. Tačiau jie mato vieną priežastį, kodėl šiokia tokia gyvybė kaime išliks - miestiečiams reikia vietos, kur jie galėtų atsikvėpti nuo miesto šurmulio.

Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Miestų statybos katedros asistentė Dovilė Lazauskaitė teigė, kad mažųjų gyvenviečių laukia liūdnas scenarijus.

„Jeigu kalbant Europos mastu, yra atlikta daug tyrimų. Kaimiškosios gyvenvietės yra skirstomos į dvi grupes: pasiekiamąsias, netoli nutolusias nuo miestų, rajono centrų, ir periferines - toliau nutolusias gyvenvietes. Arčiau esančioms kaimiškoms gyvenvietėms prognozuojamas augimas, gyventojų skaičiaus didėjimas. Jos tampa urbanizuotos, plečiasi paslaugų sfera, keičiasi žemės paskirtis iš ūkio paskirties į gyvenamąją, daugėja gyventojų iš miestų, kurių darbo vietos yra mieste, jie tiesiog kuria gyvenamą erdvę tose gyvenvietėse. Toliau nutolusiuose periferinėse kaimo gyvenvietėse planuojamas tuštėjimas, joms prognozuojama liūdna ateitis, jos taps tarsi viešbučiais, miestiečių antraisiais būstais“, - pasakojo mokslininkė.

Visada bus gyventojų, kurie norės gyventi mažuose miestuose, tik reikia kurti aiškią jų viziją ir ją įgyvendinti. O štai maži kaimai tikrai neturi plėtros perspektyvų, išliks tik didieji, turintys nemažiau nei 200 gyventojų. Kitas variantas - rekreacinėse teritorijose esantys kaimai. Ateityje jie taps antrais miestiečių namais, skirtais poilsiui ir laisvalaikio praleidimui.

Marija Burinskienė

Anot D. Lazauskaitės, 2050 metais Lietuvoje planuojamas didelis gyventojų skaičiaus sumažėjimas, todėl pirmiausiai gyventojų mažės kaimiškosiose vietovėse: „Bus didelė gyventojų slinktis į miestų centrus, ten, kur daugiau darbo vietų ir paslaugų. Jeigu gyventojų skaičiaus mažėjimo tendencija ir toliau bus tokia, po 50 metų kaimų laukia liūdnas scenarijus. Tačiau visa Lietuva Europos Sąjungoje laikoma periferiniu kraštu. Vilniaus miestas, jeigu kalbėtume apie urbanizuotas zonas, yra silpnojoje ekonominėje zonoje. Mes laikomas daugiau ūkiniu arba pravažiuojamu kraštu. Dabar bus skiriamas didelis dėmesys kaimiškosioms vietovėms. Joms bus skiriamos lėšos socialinių fondų, kaimams parama didės. Dėl to situacija gali šiek tiek keistis.“

Į kaimą – dėl vaikų

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyriaus mokslo darbuotojai Gediminas Kuliešis ir Lina Pareigienė nemano, kad Lietuvos kaimai visiškai išnyks.

„Kaimai neišnyks, nes visuomet bus žmonių, kuriems norisi gyventi kaime, toks yra jų gyvenimo būdas. Tai ne tik žemdirbiai. Dabar skiriamos labai didelės ES investicijos į kaimo vietoves -  ūkininkavimui, verslui, bendruomenių stiprinimui. Tačiau didelė tikimybė kad gyventojų kaime skaičius dar mažės“, - teigė L. Pareigienė.

Specialistai nesiginčija, kad kaime mažėja gyventojų skaičius, tačiau žmonių mažėja ir visoje Lietuvoje. Kaimo ir miesto gyventojų proporcija vis dar yra 33 proc. Ji nesikeičia nuo 1990-ųjų, tačiau kadangi išvažiuoja jaunimas, stebima visuomenės senėjimo tendencija: „Likę gyventi ES ir mūsų šalies paramos lėšomis tvarkosi kaimo vietoves, buriasi į bendruomenes, vykdo bendruomeninę veiklą, atnaujina kaimo infrastruktūrą, rūpinasi renginiais, tradicijų palaikymu, vaikų užimtumu, kuria naujus verslus,amatininkystės centrus, kaimo turizmo sodybas. Kuriasi ir specialūs eko kaimai, kurių gyventojai kaip tik suinteresuoti gyventi ekologiškoje aplinkoje, ekologiškuose būstuose, auginti savo maistą ir auginti toje aplinkoje vaikus. Ne masiškai, bet yra važiuojančių gyventi specialiai į kaimus, ypač menininkų šeimos, kurios gali dirbti namuose, platinti savo produkciją mugėse, internetu. Gyvenimui jie linkę pasirinkti ramesnę vietovę. Kaip ir kiekviena gyvenamoji vietovė, kaimas turi savo privalumus ir minusus.“

Žemės ūkis prarado savo reikšmę

Kaimo plėtros skyriaus specialistų teigimu, kaimų tuštėjimo priežastys yra natūralios. Po nepriklausomybės atgavimo labai pasikeitė mūsų visuomenės gyvenimas ir galimybės – atsidarė pasaulis, nebėra kliūčių studijuoti, o po to ir gyventi mieste ar užsienio šalyse.

„Padidėjus pajamoms nebėra būtinybės savaitgalius ar laisvą laiką po darbo leisti daržuose, nebėra taip svarbu kiekvienam turėti savo daržą ar ūkelį, kad apsirūpinti maisto produktais. Mažėjant gyventojų skaičiui kaime sumažėjo ir paslaugų, užsidarė mokyklos, sveikatos įstaigos, todėl ne kiekviena kaimo vietovė yra patraukli ir patogi gyventi, o naujos alternatyvios paslaugos ateina lėtai. Pirmoji bėda - nepatrauklūs, seni būstai. Dėl to, kad trūksta darbo vietų, kaimo vietovės dažnai nėra patrauklios įsikurti jaunimui, šeimoms“, - aiškino L. Pareigienė.

Arčiau esančioms kaimiškoms gyvenvietėms prognozuojamas augimas, gyventojų didėjimas, jos tampa urbanizuotos, plečiasi paslaugų sfera, keičiasi žemės paskirtis iš ūkio paskirties į gyvenamąją, daugėja gyventojų iš miestų, kurių darbo vietos yra mieste, jie tiesiog kuria gyvenamą erdvę tose gyvenvietėse. Toliau nutolusiuose periferinėse kaimo gyvenvietėse planuojamas tuštėjimas, joms planuojama liūdna ateitis.

Dovilė Lazauskaitė

Lietuva žinoma, kaip agrarinė šalis, tačiau, anot pašnekovų, žemės ūkis prarado savo reikšmę: „Iki 2006 m. daugiausiai kaimo gyventojų dirbo žemės ūkyje, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės srityse, tačiau nuo 2006 m. tradicinė kaimo gyventojų veika pateko į antrą, o nuo 2008 m. - į trečią vietą, pirmenybę užleisdama paslaugų sektoriui. Dėl technologinių inovacijų nebereikia tiek darbo jėgos norint užauginti didesnį produkcijos kiekį. Ūkininkavimas – sunkus darbas, o laikyti 1-2 karves, kaip būdavo anksčiau, jau ir neapsimoka.“

Vilniuje – per daug tuščios erdvės

Minint kaimų nykimo problemą reikėtų aptarti ir miestų didėjimo tendencijas. Mažėjant gyventojų skaičiui miesto infrastruktūra gyventojams brangsta, todėl, anot mokslininkų, miestai turėtų būti labiau urbanizuoti, o nesiplėsti į šonus.

„Mažesnieji miesteliai Europos Sąjungos strateginiuose dokumentuose yra minimi kaip galimybių miesteliai, kurie turi pasiūlyti gyventojams geresnes gyvenimo sąlygas. Gal ne tiek darbo vietas, bet gyvenimo sąlygas: žalesnę gamtą, patrauklią gyvenamąją vietą ir pigesnę žemę. Jie laikomi perspektyviais. Lietuvoje turime pagrindinius penkis didmiesčius. Kalbant apie gyventojų tankumą, įsivaizduokite, kad Vilnius yra keturis kartus neišnaudojęs savo žemės, viduje yra tiek erdvės, kad jis galėtų plėstis keturis kartus. Panevėžys galėtų plėstis du kartus. Miesto kompaktiškumo nėra, jo erdvė yra tuščia ir galimybių plėtojimui yra daug. Infrastruktūra brangsta dėl to, kad miesto plėtra vyksta į priemiesčius“, - pasakojo D. Lazauskaitė.

Į klausimą, kas Lietuvos didmiesčiams galėtų būti pavyzdžiu, mokslininkė atsakė, kad reikia žiūrėti pirmiausiai į kaimynus - į Estiją, į Lenkiją: „Šių šalių istorija yra labai panaši į mūsų, o jų tendencija augti ir tvarkytis viduje yra geresnė. Tarkime, Varšuva, laikoma aukštesnės ekonomikos zona negu Vilnius, todėl galbūt galėtume pasimokyti.“

Įžvelgia šiek tiek vilties

Aplinkos viceministrė Daiva Matonienė teigė, kad kaimai turėtų neišnykti, nes Lietuva nuo seno žinoma, kaip žemės ūkio kraštas ir yra susiformavusios tam tikros tradicijos.

„Pagal teritorijų planavimo įstatymą, mes skatiname plėtrą jau urbanizuotose teritorijose. Lietuvai reikia stengtis maksimaliai išnaudoti sukurtą infrastruktūrą, kad pinigai nebūtų išmetami į laukus. Tankumo didinimas arba protingesnis miestų planavimas yra labai svarbus. Kita vertus, kaimų ateitis visgi priklauso nuo žemės ūkio, be to, yra europinė parama ir mes esame žemdirbystės kraštas, turime gilias tradicijas, todėl manau, kad kaimus turėtume ir išlaikyti“, - sakė D. Matonienė.

Anot viceministrės, dabar daugiausiai investicijų tenka Vilniaus miestui, tačiau turėtų būti kiek kitaip: „Kita Lietuvos dalis tampa problematiškesnė, didėja emigracija iš kaimų, miestelių. Manau, kad turime apgalvoti regioninį vystymą visos Lietuvos teritorijoje. Kiekvienas kaimas ar miestelis gali atrasti savo kryptį: ar žemdirbystės, ar kaimo turizmo.“

Kaimai neturi perspektyvų

Miestų planavimo specialistė ir VGTU Miestų statybos katedros vedėja, profesorė Marija Burinskienė GRYNAS.lt anksčiau išsakė kitokią nuomonę. Anot jos, mažieji kaimai neturi išlikimo perspektyvos, o priemiesčiai taip pat nėra geriausias sprendimas.

„Lietuva turi labai gerai suformuotą policentrinę sistemą, o tai yra pagrindas, kad tiek miestai, tiek visa Lietuvos teritorija vystytųsi tolygiai, todėl tikslinga ją išlaikyti ir plėtoti. Kalbant apie miestų plėtrą į priemiesčius, aišku, racionaliau yra sugrąžinti gyventojus į miestų teritoriją, siekti jų kompaktiškumo, tuo mažinant ir miestų infrastruktūros kainas“, – kalbėjo M. Burinskienė.

Anot mokslininkės, mažieji miestai turi perspektyvą išlikti ir ateityje, o kaimai ne. „Nenorėčiau manyti, kad mažieji miestai neturi jokios perspektyvos. Visada bus gyventojų, kurie norės gyventi mažuose miestuose, tik reikia kurti aiškią jų viziją ir ją įgyvendinti. O štai maži kaimai tikrai neturi plėtros perspektyvų, išliks tik didieji, turintys nemažiau nei 200 gyventojų. Kitas variantas - rekreacinėse teritorijose esantys kaimai. Ateityje jie taps antrais miestiečių namais, skirtais poilsiui ir laisvalaikio praleidimui“, – sakė M. Burinskienė.