Lietuvoje šiuo metu kuriamas virtualus žemėlapis, kurio paskirtis - sukurti sistemą, kuria būtų lengva naudotis ir kurie įgalintų žmones, turinčius per daug, pasidalinti su tais, kurie stokoja. Kitaip tariant, sukurti priemonę, kuri bent iš dalies padėtų spręsti maisto produktų švaistymo problemą.

Daug priklausys nuo gebėjimo naudotis el. paštu

„Pasakyti, kad šis žemėlapis jau veikia, dar negalime, dabar yra ta fazė, kai važinėjame po regionus ir pasakojame vietos verslininkams, socialinėms organizacijoms-partneriams, vietos valdžiai, kaip šis žemėlapis turėtų veikti, koks jo principas“, - GRYNAS.lt sakė šio žemėlapio iniciatoriaus organizacijos „Maisto bankas“ laikinasis direktorius Vaidotas Ilgius.
V. Ilgius
Dalis žmonių vertina atliekantį maistą kaip atlieką, nuostolį, kuriuo atsikratyti lengviausia utilizuojant. Surasti kam tai atiduoti yra papildoma gaišatis, papildomos laiko sąnaudos.

Jo teigimu, virtualus žemėlapis suteikia galimybę trumpinti laiką ir koordinuoti maisto tiekėjų ir maisto gavėjų santykius, paskirstyti atlikusius maisto produktus.

„Kaip seksis tai daryti, parodys gyvenimas, nes viskas priklauso nuo organizacijų gebėjimo naudotis informacinėmis technologijomis, kitą sykį netgi tokiomis elementariomis kaip el. paštas. Kol kas žemėlapio sistema yra taip suprogramuota, kad pranešimai (apie turimą atliekamą maisto kiekį – red. past.) siunčiami el. paštu, bet daugelis atsakingų žmonių nesėdi prie kompiuterių, būna ir kitose vietose, todėl išliks operatyvumo klausimas“, - svarstė V. Ilgius.

Ūkininko daržovės pasieks tuos, kurie gyvena arčiausiai

Žemėlapyje yra žymimi potencialūs atliekamo maisto šaltiniai (tiek organizacijos, tiek ūkininkai, tiek maisto gamintojai, logistikos bendrovės, prekybos tinklai, kurie turi atliekamo maisto, bet turi jo ne nuolatos).
Ūkininkai turintys kopūstų perteklių irgi galėtų jį pasiūlyti virtualiame maisto išteklių žemėlapyje
„Prašome juos pačius registruotis arba užregistruojame mes. Iš kitos pusės kuriamas tinklas organizacijų, kurios potencialiai gali vienokią ar kitokią atliekamo maisto rūšį paimti ir suvartoti, galbūt pačios atsivežti. Stengiamės supaprastinti skambučių valdymą, kad „Maisto bankui“ nereikėtų būti tarpininku. Pavyzdžiui, kad nereikėtų ūkininkui iš Kelmės mums skambinti ir sakyti, kad turi kopūstų arba cukinijų ir, kad mes skambintume visai eilei organizacijų-socialinių partnerių, aiškinantis, kokį kiekį ir kas gali pasiimti“, - pasakojo V. Ilgius.
V. Ilgius
Dalis žmonių, nuo kurių priklauso tokie sprendimai, vertina atliekantį maistą kaip atlieką, nuostolį, kuriuo atsikratyti lengviausia atiduodant utilizuoti. Surasti tam tai atiduoti yra papildoma gaišatis, papildomos laiko sąnaudos.

Pasak pašnekovo, virtuali sistema veiks tokiu būdu, kad potencialūs maisto gavėjai gaus pranešimus apie potencialius maisto tiekėjus, esančius tam tikru spinduliu nuo jo buvimo vietos.

„Jeigu parama yra Kelmės rajone, nėra tikslinga informaciją siųsti po visą Lietuvą. Kažkokiu spinduliu užsiregistravusiems potencialiems gavėjams (labdaros valgykloms, senelių globos namams, vaikų dienos centrams, neįgaliųjų draugijoms) bus siunčiama informacija apie potencialius maisto tiekėjus ir, ko gero, sistema veiks taip, kad kas pirmesnis (atsilieps į gautą pranešimą, - red. past.), tas ir gaus“, - sakė „Maisto banko“ atstovas.

Žemėlapis šiuo metu yra matomas ČIA, tačiau jo duomenis matyti gali tik prisiregistravę maisto tiekėjai arba gavėjai.

Turintys daugiau nei tris stiklainiukus irgi gali padėti

Šiuo metu „Maisto banko“ atstovai keliauja per Lietuvą ir lankosi skirtinguose regionuose, informuodami vietos bendruomenes apie maisto išteklių žemėlapį ir maisto švaistymo problematiką. Apie vieną iš šių vizitų GRYNAS.lt jau yra rašęs.

Kaip pasakoja V. Ilgius, šių vizitų tikslas - pademonstruoti paprastą įrankį - žemėlapį, kuriuo naudojantis galima būtų pasidalinti tuo, ko žmonės turi per daug: „Kartais maisto kiekiai būna nedideli ir jie nėra „įdomūs“ didmiesčiuose esantiems platintojams, tuo tarpu vietinėms organizacijoms tas kiekis yra patrauklus ir naudingas. Tam, kad būtų išvengta atskirties tarp periferijos ir centrų, tas žemėlapis  ir yra kuriamas, kad formuotųsi savarankiški vietos ryšiai“.

Pašnekovas sutinka, kad atliekamo maisto, kuris dar tinkamas vartoti ir greitai negenda, gali pasiūlyti kiekvienas iš mūsų – tai nebūtinai turi būti įmonė arba organizacija.

„Esame turėję tokių atvejų, juk ir ne visi ūkininkai yra juridiniai asmenys. Jeigu žmogus jaučia, kad pas jį gali susidaryti reikšmingesni kiekiai maisto – ne trys stiklainiukai, dėl kurių važiuoti vargu ar būtų tikslinga, be abejo, gali registruotis ir jis“, - patikino V. Ilgius.
Maisto bankas inicijavo virtualaus žemėlapio sudarymą, kuris leistų nešvaistyti dar tinkamo vartoti maisto

„Maisto banko“ iniciatyva sukurti maisto išteklių žemėlapį pradėta šių metų pavasarį. Kada žemėlapis bus visiškai pabaigtas, pasakyti sudėtinga, nes jis nuolat kinta ir yra pildomas, tačiau šiuo metu juo jau galima naudotis. V. Ilgius prasitaria, kad tokie žemėlapiai egzistuoja ir užsienio šalyse – gerosios praktikos pavyzdžių semtasi iš ispanų, prancūzų ir italų.

Nešvaistyti – įgūdis, kurio dar reikia išmokyti

„Maisto banko“ atstovas prasitaria, kad paramos gavėjus ir tiekėjus pripratinus prie virtualaus maisto išteklių žemėlapio, kitame etape yra minčių sukurti ir mobilią aplikaciją, kad norint naudotis žemėlapiu, tai būtų galima daryti bet kur – nebūtinai sėdint prie darbo stalo. Tai leistų informaciją skleisti dar operatyviau ir sklandžiau.

Paklaustas, ar galima būtų išskirti Lietuvos regionus, kuriuose maisto išteklių tiekėjų yra gausiausia ir kur daugiausiai jų laukiančių gavėjų, V. Ilgius pripažino, kad tokia analizė dar nėra daryta. Tačiau akivaizdu viena, kad bet kuriame regione galima rasti tiek duodančių – tiek imančių (maisto produktus – red. past.), tik reikia jų paieškoti.
V. Ilgius
Verslininkams, ūkininkams yra natūralus impulsas, sąlyginis refleksas stengtis parduoti produktus iki pačios paskutinės akimirkos, o tuomet jau lieka nebe dienos, o tik valandos net ir geriausių norų turint nebegalima to maisto paimti ir atiduoti.

„Tie, kurie išmeta maistą, daro tai nebūtinai dėl nežinojimo, kam atiduoti. Neretai provincijoje bendraudami su vietos verslininkais ar gamintojais, pardavėjais, logistais, aptinkame, kad jie atliekamą maistą atiduoda ir žino, kur yra tos vietos – socialinės organizacijos, šeimos ir t.t. Jeigu yra nusiteikimas ir noras, kam nors tas maistas būna pasiūlomas. Bet tikriausiai dažniau tai yra požiūrio klausimas.

Dalis žmonių, nuo kurių priklauso tokie sprendimai, vertina atliekantį maistą kaip atlieką, nuostolį, kuriuo atsikratyti lengviausia utilizuojant. Surasti kam tai atiduoti yra papildoma gaišatis, papildomos laiko sąnaudos“, - samprotavo V. Ilgius.

Jis sako per savo darbo praktiką susidūręs ir su tokiais atvejais, kuomet maisto atidavimas kitiems būna nepriimtinas dėl moralinių įsitikinimų.
Dalis verslininkų maistą geriau išmes nei leis jį suvartoti tiems, kas jo stokoja

„Gėrybės yra kruopščiai užaugintos, įdedant daug pastangų, todėl atrodo šventvagiška jas atiduoti veltui, o ne parduoti. Tai natūralu. Verslininkams, ūkininkams yra natūralus impulsas, sąlyginis refleksas stengtis parduoti produktus iki pačios paskutinės akimirkos, o kai lieka nebe dienos, o tik valandos net ir geriausių norų turint nebegalima to maisto paimti ir atiduoti, ypač, kai kalbame apie greitai gendančią produkciją“, - aiškino „Maisto banko“ atstovas.

Tautos balsas: ne tik, kad neatlieka, bet dar ir trūksta

Po to, kai GRYNAS.lt paskelbė apie „Maisto banko“ apsilankymą Alytuje, kur buvo surengta apvaliojo stalo diskusija apie maisto švaistymą ir kalbėta apie gana įspūdingus išmetamo maisto kiekius, dalis skaitytojų komentaruose išsakė prieštaringas nuomones ir vertinimus.
Citata
Paramos gavėjus ir tiekėjus pripratinus prie virtualaus maisto išteklių žemėlapio, kitame etape yra minčių padaryti ir mobilią aplikaciją, kad norint naudotis žemėlapiu, tai būtų galima daryti bet kur – nebūtinai sėdint prie darbo stalo.

„Nesuprantu, ką ten žmonės meta. Pas mane nieko nelieka, viską suvalgom ir dar trūksta“, - rašė viena GRYNAS.lt skaitytoja. Kito komentaro autorė teigė, kad net ir išmetamas maistas atranda savo „valgytoją“: „Neišmetam, o dedam į konteinerį, benamiai ateina ir pasiima...“

Kitos dvi skaitytojos tikino gero maisto nemetančios lauk ir dedančios pastangas jį vartoti atsakingai.

Dar vienam komentatoriui kilo klausimas, kaip nustatoma, kiek žmogus suvalgė ir kiek išmetė: „Absurdiški paskaičiavimai apie maisto švaistymą! Kaip nustatoma, ar žmogus maistą suvalgė ar išmetė? Jeigu kiekvienam mieste būtų bioskaidžių atliekų konteineriai galbūt būtų galimybė paskaičiuoti pagal rūšiuojančių žmonių dalį ir pan. Šiuo atveju į statistiką įtraukiami tik maisto gamintojai ir pardavėjai“.