Lietuvos vandenų tarša: yra ir tokių, į kuriuos kojos geriau nekišti

Mūsų šalies ežerų ir upių būklė nuolat stebima. Oficialiose maudyklose vandens kokybė ganėtinai nebloga. Tačiau yra ir tokių upių, kuriose fiksuojama nemaža tarša ir tai kelia didžiulį nerimą gamtininkams.

Kurie vandens telkiniai švariausi ir užterščiausi

Vandens kokybė - svarbus aplinkos būklės indikatorius. Kuo geresnė ežero ar upės vandens kokybė, tuo stabilesnė ekosistema. Be to, tarša turi didelės įtakos ir ežerų pelkėjimui. Taigi stengiamasi nuolat tirti vandens kokybę. O jei fiksuojama nerimą kelianti situacija, ieškoma taršos šaltinių ir stengiamasi taršą pašalinti.

Lietuvoje pagal Valstybinę aplinkos monitoringo 2011-2017 m. programą vykdomas paviršinių vandens telkinių stebėjimas. Jo tinklas apima ir ūkinės veiklos paveiktas, ir žmogaus veiklos nepaveiktas vandens telkinių vietas. Panaudojant valstybinio monitoringo duomenis pagal fizinius-cheminius, hidromorfologinius ir biologinius kokybės elementus yra įvertinama vandens telkinių ekologinė būklė.

Kaip teigia Aplinkos būklės vertinimo departamento Vandenų būklės vertinimo skyriaus vyriausioji specialistė Jolanta Krasovskienė, ekologinės būklės vertinimui yra naudojami šie biologiniai indikatoriai: fitoplanktonas, fitobentosas, dugno bestuburiai, žuvys, aukštesnieji vandens augalai. Taip pat ekologinė būklė yra vertinama atsižvelgiant į fizikinius-cheminius kokybės elementus – maistingąsias medžiagas (azoto ir fosforo junginius), organines medžiagas, prisotinimą deguonimi ir hidromorfologinius pokyčius. Tiriama ir paviršinių vandenų cheminė būklė, t.y. pavojingų medžiagų koncentracijos. Ekologinė būklė yra skirstoma į penkias klases – labai gerą, gerą, vidutinę, blogą ir labai blogą.

J. Krasovskienė atkreipia dėmesį, kad Aplinkos apsaugos agentūra ir Regionų aplinkos apsaugos departamentai tiria taršos poveikį paviršinių vandens telkinių biotai, jos įvairovei, vertina ekologinę būklę, tačiau esą nevertina vandens telkinių tinkamumo žmonėms maudytis maudymosi sezonu.

Pagal upių baseinų rajonų valdymo planų įgyvendinimo rezultatus buvo įvertinta upių, ežerų ir tvenkinių ekologinė būklė. Maždaug pusė (apie 49 proc.) Lietuvos upių atitinka gerą arba labai gerą ekologinę būklę, o ežerų – apie 60 proc. atitinka geros ekologinės būklės reikalavimus.

„Geriausia upių ekologinė būklė yra mažiausiai žmogaus veiklos paveiktuose rytų-pietryčių ir vakarų Lietuvos rajonuose, t.y., Minijos, Jūros, Šventosios, Žeimenos, Merkio pabaseiniuose. Šiuose pabaseiniuose labai geros bei geros ekologinės būklės reikalavimus atitinka daugiau kaip pusė (apie 53-65 proc.) visų vandens telkinių. Daugiausia vandens kokybės problemų paviršiniuose vandens telkiniuose nustatyta šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos intensyvaus žemės ūkio rajonuose, t.y. Nevėžio, Šešupės, Mūšos, Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose, taip pat Lietuvos pajūrio upių pabaseinyje“, – GRYNAS.lt dėstė J. Krasovskienė.

G. Norkienė

Jei palygintume maudyklas, neskirstant pajūrio ar gėlo vandens, Lietuva, kaip Baltijos jūros regiono šalis, yra antroje vietoje. 85,7 proc. maudyklų Lietuvoje yra puikios kokybės, o 98,2 proc. – puikios, geros ir patenkinamos, prastos kokybės maudymosi vietų praktiškai nėra.

Jos teigimu, Lielupės mažųjų intakų pabaseinyje geros ekologinės būklės reikalavimus atitinkančių vandens telkinių nėra. Mūšos pabaseinyje didžioji dalis (apie 90 proc.) upių kategorijos vandens telkinių neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų. Nevėžio ir Lietuvos pajūrio upių pabaseiniuose didžioji dalis (apie 74-79 proc.) vandens telkinių, Šešupės pabaseinyje – daugiau kaip 50 proc. vandens telkinių neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų.
„Daugiausia labai geros ir geros ekologinės būklės ežerų bei tvenkinių yra Žeimenos, Šventosios, Dauguvos pabaseiniuose. Ventos, Mūšos, Šešupės, Nemuno mažųjų intakų pabaseiniuose daugiau kaip pusė ežerų ir tvenkinių neatitinka geros ekologinės būklės reikalavimų“, – aiškino J. Krasovskienė.

Atlikus taršos šaltinių analizę bei jų poveikio vertinimą, buvo nustatyti šie pagrindiniai vandens telkinių ekologinei būklei įtaką darantys taršos šaltiniai: pasklidoji tarša, kurios didžiąją dalį sudaro dėl žemės ūkio veiklos susidarančios taršos apkrovos; sutelktoji tarša, kurią sudaro miestų ir gyvenviečių nuotekų valyklų išleistuvių tarša, miestų ir gyvenviečių lietaus (paviršinių) nuotekų išleistuvių tarša bei pramoninių ir gamybinių nuotekų išleistuvių tarša; tarptautinė tarša, kurią sudaro iš kaimyninių šalių patenkančios taršos apkrovos; antrinė arba istorinė tarša, atsirandanti dėl ilgalaikės praeities taršos.

GRYNAS.lt J. Krasovskienės pasiteiravus, kaip keičiasi situacija per pastaruosius metus, ar daugėja švarių vandens telkinių, specialistė aiškino: „Vertinant ilgalaikius upių vandens kokybės pokyčius, galima pastebėti, kad pastarąjį dešimtmetį stebima vandens užterštumo mažėjimo tendencija, vis rečiau upių vandenyje nustatomos labai didelės teršalų koncentracijos. Šiuo metu Lietuvoje daugiau negu pusė paviršinių vandens telkinių atitinka labai geros arba geros ekologinės būklės reikalavimus, stebimos teigiamos būklės gerėjimo tendencijos.“

Maudyklų būklė gera

Įsibėgėjant vasarai ir oficialiai prasidėjus maudymosi sezonui, kuris truks iki rugsėjo 15-osios, lietuviai gali mirkti vandenyje. Kaip GRYNAS.lt informavo Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėjos pavaduotoja Gražvydė Norkienė, prieš sezoną praktiškai visos maudyklos atitiko reikalavimus.

Atsižvelgiant į Lietuvos higienos normas, maudyklų vandens kokybės tyrimai turi būti pradedami likus 2 savaitėms iki maudymosi sezono, t. y. nuo gegužės 15 d., ir reguliariai atliekami kas dvi savaites birželio, liepos, rugpjūčio mėnesiais iki rugsėjo 15 d. Kai nustatoma reikalavimų neatitikimų, turi būti atliekami papildomi tyrimai.

Kaip informuoja Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras, maudyklų vandens kokybė turi būti stebima maudyklose, įtrauktose į stebimų Lietuvos maudyklų sąrašą (bendras skaičius – 112, iš jų 16 priekrančių ir 96 vidaus vandenų). Šiemet naujai bus stebimos Alytaus m. Didžiosios Dailidės ir Švenčionių Sarių ežerų maudyklos bei nebebus stebimos Kelmės rajone esančios Karklėnų ežero ir Vėjinės tvenkinio maudyklos. Taip pat Vilkaviškio rajone Paežerių ežere dėl vykdomų ežero valymo darbų sezono metu maudykla bus uždaryta.

J. Krasovskienė

Daugiausia vandens kokybės problemų paviršiniuose vandens telkiniuose nustatyta šiaurės, vidurio ir pietvakarių Lietuvos intensyvaus žemės ūkio rajonuose, t.y. Nevėžio, Šešupės, Mūšos, Lielupės mažųjų intakų pabaseiniuose, taip pat Lietuvos pajūrio upių pabaseinyje.

Prieš maudymosi sezoną yra gauti vandens kokybės tyrimų rezultatai iš 98 maudyklų ir 123 rekreacijai skirtų zonų. Tai sudaro 87,5 proc. maudyklų, įtrauktų į stebimų maudyklų sąrašą.

Tyrimų rezultatų nėra gauta iš Alytaus rajono, Druskininkų miesto, Lazdijų ir Varėnos rajonų, Panevėžio miesto, Visagino miesto, Kalvarijų, Anykščių, Ignalinos, Zarasų rajonų.

Didelių problemų nebuvo ir anksčiau

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėjos pavaduotoja G. Norkienė teigia, jog mūsų paplūdimių kokybė visuomet buvo gera. „Europos Komisijai teikiame ataskaitas, o ji apibendrina visų ES šalių rezultatus. Jei palygintume maudyklas, neskirstant pajūrio ar gėlo vandens, Lietuva, kaip Baltijos jūros regiono šalis, yra antroje vietoje. 85,7 proc. maudyklų Lietuvoje yra puikios kokybės, o 98,2 proc. – puikios, geros ir patenkinamos, prastos kokybės maudymosi vietų praktiškai nėra“, – sako G. Norkienė.

Bene geriausias maudyklas tarp Baltijos šalių turi Vokietija, kurioje puikios kokybės paplūdimių yra daugiau kaip 90 proc. Tuo metu kaimyninėje Latvijoje puikios kokybės paplūdimių yra mažiau – 63 proc., Estijoje – 61,1 proc.

GRYNAS.lt pasiteiravus, ar Lietuvoje maudyklų kokybė yra gera nuo seno, ar tam įtakos galbūt turėjo tobulėjantys vandens valymo įrenginiai, G. Norkienė teigė: „Negaliu pasakyti, kad kokybė labai keitėsi – visuomet buvo pakankamai švarūs paplūdimiai. Tiesiog galbūt padaugėjo vandens valymo įrenginių, sumažėjo trumpalaikė tarša, yra mažiau gyvulininkystės taršos, nes anksčiau į vandenis patekdavo srutų. Dabar to yra sumažėję ir viskas sutvarkyta pagal reikalavimus.“

Kaip teigė G. Norkienė, paplūdimiai praktiškai nebūna uždaromi, tačiau kartais būna skelbiama rekomendacija tam tikrose maudymosi vietose negalima maudytis. „Įspėjimai gali būti skelbiami dėl netvarkingų ar nesutvarkytų pakrančių, poilsiautojų elgesio kultūros, taip pat laukinių paukščių buvimo vietų ar avarinių nuotekų išleidimų“, – aiškino G. Norkienė.

Kas nutiks, jei maudysimės, kur negalima

Pasak Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Aplinkos sveikatos skyriaus vedėjos pavaduotojos, jei nustatoma trumpalaikė tarša ir rekomenduojama nesimaudyti, toliau maudantis tokiame vandenyje labiau pažeidžiamos grupės yra vaikai, pagyvenę žmonės ar turintys lėtinių susirgimų. „Tuomet išauga tikimybė susirgti žarnyno infekcinėmis ligomis, gali kilti ausų ir akių infekcijos“, – įspėja G. Norkienė.

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras atkreipia dėmesį, kad Jonavos rajone Taurastos tvenkinyje ir Šventosios upėje buvo nustatytas 1,2 karto didesnis negu leidžiama higienos normoje žarninių lazdelių kolonijas sudarančių vienetų skaičius 100 ml, Kėdainių rajone Nevėžio upėje – 2,4 karto didesnis nei leidžiama žarninių enterokokų kolonijas sudarančių vienetų skaičius 100 ml, Panevėžio rajone Nevėžio upėje ties Naujamiesčiu – 2,6 karto didesnis žarninių enterokokų kolonijas sudarančių vienetų skaičius 100 ml, Utenos rajone Dauniškio ežere (Sudeikių g.) – 1,1 karto didesnis žarninių enterokokų kolonijas sudarančių vienetų skaičius 100 ml.