Sunaudojame palyginti nedaug
Nors dabar toks scenarijus vargiai įsivaizduojamas, jis neatmestinas. Ne viena Senojo žemyno šalis stengiasi kaip įmanydama saikingiau naudoti gėlą vandenį, nes jaučia jo trūkumą. Lietuva yra bene vienintelė valstybė Europoje, gerianti tik požeminį gėlą vandenį. Jo ištekliai kol kas – išties nesuvartojami.
„Visame pasaulyje įgyvendinamos vandens taupymo programos, nes jo trūksta daugybėje šalių. Lietuvoje gėlo vandens sunaudojimas vienam žmogui nesiekia Europos vidurkio. Tad kodėl mums vandens nenaudoti, jeigu turime galimybę naudoti? Negalime juk visose srityse gyventi įsijungę taupymo režimą“, – ekologams turbūt nepatiksiančią poziciją pareiškė Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos direktorius Vaidotas Ramonas.
Skaičiavimai rodo, kad Lietuvos didmiesčiuose vienas gyventojas per parą vidutiniškai sunaudoja apie 80 litrų vandens. Tai, turint omenyje Jungtinių Tautų organizacijos duomenis, kur teigiama, kad žmogui per parą turi užtekti nuo 20 iki 50 litrų vandens, yra daug.
Vis dėlto lyginant su didžiuosiuose pasaulio miestuose sunaudojamu vandens kiekiu esame tikrai taupūs. Antai vienas Barselonos (Ispanija) gyventojas per parą vidutiniškai buityje sunaudoja apie 162 litrus vandens. Paryžiuje (Prancūzija) šis skaičius siekia 110 litrų per parą. Sunku įsivaizduoti, bet skelbiama, kad vienas Pekino (Kinija) gyventojas per parą buityje vidutiniškai sunaudoja net 666 litrus vandens.
Beje, ir Lietuvoje pastebima tendencija, kad vandens naudojimas pamažu auga. Prognozės irgi apie tai byloja. Plečiami centralizuoto vandentiekio tinklai, vis daugiau žmonių gauna kokybišką paslaugą. Be to, gyventojai daugiau dėmesio skiria higienai – tai irgi priežastis, dėl kurios didėja vandens naudojimas.
V. Ramonas pripažino, kad specialistai iš tiesų pasvarsto, ar neateis toks laikas, kai Lietuva eksportuos gėlą vandenį taip, kaip dabar arabų šalys eksportuoja naftą, nes jo tikrai pritrūks ne viena šalis. Daugiau kaip milijardas Žemės gyventojų neturi galimybių naudotis tinkamais gėlo vandens šaltiniais. Apie 2,5 mlrd. neturi elementarių sanitarinių įrenginių. To priežastis – vandens stygius, o padariniai – ligų epidemijos, kasmet nusinešančios apie 2,5 mln. gyvybių. Daugiausia vaikų iki 5 metų.
Saikas – tik dėl mokesčių?
Apie 60 proc. Europos miestų sunaudoja daugiau vandens, negu jo atsinaujina. Jungtinių Tautų organizacijos skaičiavimais, jeigu toliau išliks tokia tendencija, 2025 metais gėlo vandens paklausa 56 proc. viršys pasiūlą.
Lietuvos vandens tiekėjų asociacijos direktorius V. Ramonas sakė neprisimenantis metų, kai mūsų šalyje būtų sunaudota daugiau gėlo vandens, negu jo atsinaujintų. Nebuvę ir kitokių nelaimių, galinčių užkirsti kelią naudotis geros kokybės požeminiu vandeniu.
„Net sovietmečiu, kai vanduo į pramonės įmones buvo tiekiamas didžiulio diametro vamzdžiais ir jo naudojimo tikrai nebuvo galima pavadinti saikingu, šio turto stygiaus nepajusta. Dabar galbūt žmonės vandenį naudoja sąmoningiau, tiek daug neišpilama į kanalizaciją. Žinoma, saikingą naudojimą skatina ir nemaža vandens pardavimo kaina“, – kalbėjo V. Ramonas.
Kad ir ką galvotume apie vandens kainą, vandens tiekėjai tvirtina, kad jis mūsų šalyje parduodamas pigiau nei už savikainą. Esą sąnaudos vandeniui išgauti didėja greičiau, negu politikai, ištaikę laiką tarp rinkimų, ryžtasi priimti nepopuliarų sprendimą – didinti vandens pardavimo kainą.
Kuria naują madą
Dažnas gyventojas pats sau užduoda retorinį klausimą: ar galima gerti vandenį tiesiog iš čiaupo, ar pirkti maisto ruošai supilstytą į plastikinius butelius? Vandens tiekėjai tvirtina, kad bent jau didmiesčių gyventojai centralizuotu vandentiekiu gauna išties geros kokybės vandenį, jo dažnai nereikia papildomai filtruoti.
„Lietuvoje turbūt niekas neprisimena nelaimės, po kurios būtų iškilusi grėsmė užteršti gruntinius vandenis. Vanduo visada geros kokybės. Be to, nors jis ir gaunamas iš požeminių klodų, vis viena prateka pro vandens gerinimo įrenginius“, – aiškino V. Ramonas.
Lietuvos vandens tiekėjų asociacija pastaruoju metu rengia įvairių akcijų, ragindama pasitikėti centralizuotai tiekiamo vandens kokybe ir gerti jį tiesiog iš čiaupo. Pavyzdžiui, valdžios institucijos, Vilniaus kavinės ir restoranai raginami suteikti galimybę lankytojams gerti vandenį, įpiltą tiesiai iš čiaupo. Prie šios akcijos jungiasi ir kiti miestai.
Monitoringas – nepakankamas
Ar ilgai teks džiaugtis vandens turtais? Hidrologas habil. dr. Algirdas Klimas savo nuomonę išdėstė leidinyje „Vandentvarka“. Pasak jo, požeminio vandens monitoringas nepakankamas. Valstybinio požeminio vandens monitoringo tinklą dėl vis mažėjančio finansavimo sudaro vos 256 stebėjimo gręžiniai vandens lygiams matuoti.
Jie įrengti daugiausia sekliame gruntinio vandens sluoksnyje. Iš visų šių gręžinių tik keliasdešimtyje kasmet ištiriama bendroji cheminė požeminio vandens sudėtis, keliolikoje gręžinių – mikroelementai ir pesticidai. Tokios apimties ir sudėties monitoringas negali atspindėti tikrosios požeminio vandens būklės visoje Lietuvoje.
Dar blogiau, kad iki šiol nenustatyta ir nepatvirtinta savivaldybių požeminio vandens monitoringo tvarka. Bendruose savivaldybių aplinkos monitoringo nuostatuose yra tik bendro pobūdžio teiginiai, kad toks monitoringas atliekamas savivaldybėms priskirtose teritorijose, sistemingai stebint atitinkamų aplinkos komponentų būklę, jų tarpusavio sąveiką, vertinant ir prognozuojant antropogeninį poveikį joms.
Tačiau monitoringo darbai, habil. dr. A. Klimo pastebėjimu, turi būti konkretizuojami programose, kurias derina atitinkami regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, prieš tai gavę pastabas iš kompetentingų valstybinių institucijų.
Deja, pastebima, kad dėl finansų ir reikiamų teisės aktų stokos, nestabilios politinės situacijos savivaldybėse pastaraisiais metais požeminio vandens monitoringo darbai beveik visur sustojo arba virto formaliu kažkokių duomenų kaupimu.
Ištekliai amžini?
Dar 2000 metų kovą Hagoje įvairių šalių aplinkos apsaugos ministrai svarstė XXI amžiaus Vandens vizijos deklaraciją. Pagrindinis dėmesys skirtas vandens išteklių valdymo tobulinimui, siekiant užtikrinti visuomenės teisę turėti pakankamai geros kokybės švarų, nekenksmingą sveikatai ir gamtai vandenį.
Mūsų šalis yra bene vienintelė Europoje gerti naudojanti tik požeminį vandenį. Ar ilgai jo užteks? Intensyviausi požeminio vandens tyrimai Lietuvoje buvo atliekami 7–9 dešimtmetį. Tačiau požeminio vandens išteklių, kaip ir kitų naudingųjų žaliavų, tyrimai paprastai yra atliekami atsižvelgiant į šalies ūkinės sanklodos prioritetus.
Planinės ekonomikos sąlygomis požeminio vandens išteklių tyrimai buvo atliekami tik stambaus centralizuoto geriamojo vandens gavybos ir tiekimo tikslais. Todėl visas dėmesys buvo skiriamas produktyviausiems vandeningiems sluoksniams, iš kurių galima gauti didelį kiekį vandens, mažiausiai atsižvelgiant į jų slūgsojimo gylį, atstumą iki būsimo vartotojo ir kitus rodiklius, nuo kurių priklauso vandens gavybos ir tiekimo sąnaudos.
Tyrimai buvo plėtojami sparčiai ir per 30 metų išžvalgyta tiek gėlo požeminio vandens išteklių, kiek jų pagal tuometę sampratą pakako patenkinti visų šalies miestų ir rajonų centrų poreikį.
Daugiausia požeminio vandens buvo sunaudojama 1989 metais, bet ir tuomet buvo naudojamasi tik 50–75 proc. išžvalgytų išteklių. Mažėjant geriamojo vandens naudojimui, jau 1999 metais buvo naudojama tik 20–30 proc. požeminio vandens išteklių.
1972–1978 metais, orientuojantis į perspektyvinį 2000 metų geriamojo vandens poreikį, buvo atliktas Lietuvos gėlo požeminio vandens eksploatacinių išteklių regioninis įvertinimas. Įvertinti potencialūs ir perspektyviniai regioniniai eksploataciniai ištekliai, apskaičiuoti gamtiniai požeminio vandens ištekliai kai kuriuose vandeninguose sluoksniuose. Nors šiame šimtmetyje vandens išteklių neturėtų trūkti, reikėtų siekti geresnės geriamojo vandens kokybės.
Požeminio geriamojo vandens kokybė ypač aktuali kaimo vietovėse, kur geriamas užterštas negilių šulinių vanduo. Pastarųjų metų duomenimis, per 950 tūkst. šalies gyventojų naudoja šachtinių šulinių vandenį. Apie pusės tirtų šulinių vanduo užterštas nitratais. Įskaitant kitas chemines sudedamąsias dalis, mikrobiologines ir fizines vandens ypatybes, užterštų šulinių yra dar daugiau. Nuo 2003 metų geriamojo vandens kokybės reikalavimai tapo griežtesni. Pradėta reglamentuoti daugelį iki tol netirtų žmogaus sveikatai žalingų vandens priemaišų: chloruotus organinius junginius, pesticidus.
Lietuvos geologijos tarnyba parengė požeminio vandens naudojimo ir apsaugos strategijos projektą, kuriame numatytos pagrindinės ateinančio dešimtmečio veiklos kryptys. Strategijoje pabandyta sudaryti kompleksinį požeminio vandens, jo saugos tyrimų bei požeminio vandens išteklių naudojimo ir jų apsaugos valdymo plėtotės bei tobulinimo planą, kuriam įgyvendinti reikės bendrų įvairių institucijų pastangų. Valstybinių hidrogeologinių tyrimų srityje būtina:
plėtoti požeminio vandens išteklių kartografavimą;
atlikti žemės gelmių saugos tyrimus siekiant pagrįsti vandens išteklių naudojimą ir jų apsaugos valdymą;
tęsti požeminio vandens kiekio ir kokybės kaitos stebėjimus valstybiniame monitoringo tinkle kaip nacionalinio aplinkos monitoringo dalį;
įvertinti taršos židinių grėsmę požeminiam vandeniui ir numatyti prevencines priemones;
suderinti požeminio vandens išteklių naudojimo ir apsaugos valdymą su Europos Sąjungos direktyvų nuostatais.
