„Jei nebus imamasi priemonių, kurios padėtų didinti gyventojų skaičių ar pritraukti atvykėlių, galime tikėtis liūdnų pasekmių“, - sako Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos inžinerijos fakulteto Teritorijų planavimo mokslo instituto tyrėja Dovilė Lazauskaitė.
Ji kartu su kolegomis nagrinėjo demografinę analizę (gyventojų gimstamumo, mirtingumo migracijos vertinimą), kurią Europos teritorinės plėtros ir sanglaudos tinklas (ESPON) pradėjo dar 2006 metais.
Klesti ES senbuvės
Tyrimas rodo, kad per 2005-2007 m. gyventojų skaičius ES šalyse nežymiai kito, kasmet vidutiniškai padidėdamas 0,4 proc. arba beveik 13 mln. žmonių.
„Gyventojų skaičiaus didėjimas buvo būdingas pirmosioms 15 įstojusių ES šalių ir didiesiems miestams. Labiausiai gyventojų skaičius augo kai kuriuose Ispanijos regionuose, Kipre, Airijoje ir Islandijoje. Regionai, esantys už didžiųjų ES miestų arba pagrindinių transporto koridorių, ypač Rytų Europoje, patyrė gyventojų mažėjimą. Bulgarijoje, Rytų Vokietijos regionuose fiksuoti aukščiausi gyventojų mažėjimo rodikliai“, - apie tyrimą pasakoja D. Lazauskaitė.
Finansinė krizė, smogusi pasaulinei ekonomikai 2007 m. dar labiau iškreipė Europos gyventojų skaičiaus kaitos žemėlapį. Krizė turėjo tiesioginės įtakos darbo rinkai, o nedarbo lygis sparčiai augo.
Vakarai auga, Rytai - senka
ESPON parengė gyventojų skaičiaus kitimo scenarijus 2050 metams.
Bendra tendencija rodo, kad prarandantys gyventojus regionai dominuoja Vidurio ir Rytų Europoje, tuo tarpu augančiu gyventojų skaičiumi regionuose pasižymi Vakarų Europos regionai.
„Spėjama, kad artimiausiais dešimtmečiais Europos gyventojų skaičius sumažės maždaug 40 milijonų. Tik ketvirtadalyje regionų gyventojų skaičius išaugs 30 procentų. Tuo tarpu trečdalis regionų susidurs su žymiu gyventojų sumažėjimu. Spėjama, kad iki 2050 m. jų čia sumažės iki 20 procentų.
Gyventojų skaičius turėtų augti Skandinavijos šalyse, Pietų Europoje ir Didžiojoje Britanijoje. Tačiau Lietuva, Latvija ir Estija, kaip prognozuojama, bus tarp daugiausiai gyventojų praradusių šalių. Tokios prognozės rodo darbo jėgos trūkumą ES. Be to, nuo 2017 m. prognozuojamas darbingo amžiaus gyventojų mažėjimas, kas gali nulemti stagnaciją darbo rinkoje. Kad taip neatsitiktų, siūloma didžiausią dėmesį skirti gimstamumo didinimui, mirtingumo mažinimui, ir emigracijos pažabojimui“, - pataria VGTU tyrėja.
Svarbu plėsti atsakingai
Į šias tendencijas turėtų atsižvelgti už miestų plėtrą atsakingi pareigūnai. Tokių valstybių, kaip Lietuva, kurios praranda gyventojus, miestai lieka taip pat išplėtoti, kaip anksčiau, bet infrastruktūra (gatvės, inžineriniai tinklai, jų skersmenys, viešasis transportas) funkcionuoja mažesniam žmonių kiekiui, todėl jos eksploatacija brangsta.
„Lietuvoje pagrindinis miestas išlieka Vilnius. Turime vienintelį miestą, kuris yra konkurencingiausias Europos mastu. Toliau seka vidutinio dydžio miestai, bet jie kol kas negali prilygti kitų Europos šalių vidutinio dydžio miestams, kurie jau yra konkurencingi. Mums reikia dar labai žingsniuoti į priekį.
Rengdami teritorijų planavimo dokumentus mes visada skaičiuojame optimistinį, pesimistinį ir realų gyventojų skaičių ir sudarinėdami bendruosius planus numatome tą pokytį, kad vis dėlto gresia neigiamos tendencijos. Miestų planuotojams patariame, kad mažųjų miestelių neverta plėsti. Kalbame apie kompaktinę miestų plėtrą. Reikia gerinti gyvenimo sąlygas miestuose ir taip pritraukti gyventojus, o ne plėsti juos į išorę“, – įsitikinusi D. Lazauskaitė.
Kaimai išnyks
Miestų planavimo specialistė ir VGTU Miestų statybos katedros vedėja, profesorė Marija Burinskienė teigė, kad svarbu ne tik miestų plėtra, bet ir sugrąžinti gyventojus į miestų teritoriją, siekti miestų kompaktiškumo.
„Lietuva turi labai gerai suformuotą policentrinę sistemą, o tai yra pagrindas, kad tiek miestai, tiek visa Lietuvos teritorija vystytųsi tolygiai, todėl tikslinga ją išlaikyti ir plėtoti. Kalbant apie miestų plėtrą į priemiesčius, aišku racionaliau yra sugrąžinti gyventojus į miestų teritoriją, siekti jų kompaktiškumo, tuo mažinant ir miestų infrastruktūros kainas“, – kalbėjo M. Burinskienė.
Anot mokslininkės, mažieji miestai turi perspektyvą išlikti ir ateityje, o kaimai ne. „Nenorėčiau manyti, kad mažieji miestai neturi jokios perspektyvos. Visada bus gyventojų, kurie norės gyventi mažuose miestuose, tik reikia kurti aiškią jų viziją ir ją įgyvendinti. O štai maži kaimai tikrai neturi plėtros perspektyvų, išliks tik didieji, turintys nemažiau nei 200 gyventojų. Kitas variantas - rekreacinėse teritorijose esantys kaimai. Ateityje jie taps antrais miestiečių namais, skirtais poilsiui ir laisvalaikio praleidimui“, – sakė M. Burinskienė.
