Iš neseniai Kazlų Rūdos miškuose paleistų nelaisvėje užaugintų trijų lūšių vienas išbadėjęs žvėris naktį į rugpjūčio 2 d. ieškoti grobio patraukė į Katinų kaimo pamiškėje gyvenančių Gurskų sodybą. Iš ryto šeimininkai rado negyvą grandine pririštą kiemsargį šunelį su apgraužta galva. Prie sumaitoto šuns gulintis antkaklis ir pėdos smėlyje bylojo, kad sodyboje buvo apsilankiusi lūšis.
Vakare sutemus lūšis vėl pasirodė Gurskų vienkiemyje. Žvėris tupėjo apie 15 metrų nuo trobos durų, o ją fotografuoti bandžiusius žmones prisileido perpus arčiau. Tik gaila, kad tamsoje padaryti kokybiškų nuotraukų nepavyko. Pastebėta, kad kraujuoja viena užpakalinė žvėries koja, kurią galėjo sužeisti besiginantis šuo.
Iš Gurskų kiemo išbaidytas miškinis katinas nubėgo kaimynystėje gyvenančių Paukščių sodybos link, kur vėl bandė susidoroti su keturkoju namų sargu. Lūšį nuvijus, šuo buvo uždarytas patalpoje, tad paryčiais į vienkiemį vėl sugrįžusiam plėšrūnui teko pasitenkinti nugvelbta višta.
Į Katinų kaimą atskubėjusiems gaudytojams surasti žvėries nepavyko, tad šuneliams pavojus tebegresia.
Simboliška, kad savo žygiams didysis Lietuvos miškų katinas pasirinko Katinų kaimą ir užpuolė šunis: jeigu kaimas katinų, tai šunims čia nėra ką veikti...
Per Lietuvos radijo valandėlę „Gamta visų namai“ apie lūšių paleidimą Kazlų Rūdos miškuose kalbėjęs žinomas gamtininkas Selemonas Paltanavičius konkrečios žvėrių paleidimo vietos nenurodė, kad laukinėms katėms gyvenimo nedrumstų įvairūs smalsuoliai ar brakonieriai. Tačiau savo buvimo vietą žvėrys išsidavė patys.
O kad nelaisvėje užauginti plėšrūnai pradės medžioti žmonių sodybose, nesunkiai galėjo susivokti ir lūšių gausinimo programos vykdytojai. Jeigu žvėreliai sugeba aptvare nugalabyti kokią šlubą vištą ar nutriją, tai nereiškia, kad miške jie sėkmingai susimedžios stirną, zuikį ar kokį kitą gyvūną. Tačiau alkis – ne brolis, tad alkanas žvėris priverstas traukti į žmonių sodybas, iš kur sklinda jam pažįstami kvapai, nes buvo užaugintas žmonių kaimynystėje. Tačiau ar teisinga praktika neinformuoti gyventojų apie plėšriųjų žvėrių išleidimo į miškus vietas? Gal kaip tik žmonėms reikėtų išaiškinti, kaip jie turėtų elgtis, kam pranešti, atsitikus panašiems įvykiams kaip Katinų kaime. Juk už Europos milijonus užaugintas lūšiukas galėjo gauti galą vienoje ar kitoje sodyboje – gerai, kad ramūs ir supratingi gyventojai pasitaikė. O miškan paleistas žvėris – tai ne koks saugomo plėšriojo paukščio lizdas, kad smalsuoliai jį galėtų lengvai surasti. Na, o brakonieriai vis viena žino geriausiai, kas jų veiklos teritorijoje gyvena.
Gerai būtų apie žvėrių išleidimą į medžioklės plotus informuoti ir medžiotojus. Paklaustas, ar džiaugiasi praturtėjęs miškiniais katinais, Višakio Rūdos girininkijos miškuose medžiojančio Višakio medžiotojų klubo vadovas Aloyzas Žemaitaitis nebuvo girdėjęs apie tokią gamtininkų „dovanėlę“. Pasak A. Žemaitaičio, jų medžioklės plotuose lūšių pėdsakų sniege medžiotojai aptikdavo nuolat, bet miškinių katinų pagausėjimu medžiotojų vadas labai neapsidžiaugė, nes Višakio klubo medžioklės plotuose žvėris gerokai pavaiko ir vilkai.
Gerai, kad lūšį šį kartą domino tik šunys ir vištos. Tačiau ar gali lūšių gausinimo entuziastai garantuoti, kad nelaisvėje užauginti ir žmonių nebijantys išbadėję plėšrieji žvėrys negali sužaloti pamiškėmis į mokyklą traukiančio pirmokėlio ar žemuogiauti nuklydusio mažamečio? Laisvėje užaugusios lūšys žmonių nepuola, bet ar prognozuojamas nelaisvėje užaugintų plėšriųjų katinų elgesys? Miškuose užaugę elniai taip pat žmonių nepuldinėja, tačiau nelaisvėje išaugintas taurusis žvėris aptvare sumaitojo garsų chirurgą ir Lietuvos medžiotojų vadą Rimantą Benetį. Taigi leisdami ES milijonus lūšių populiacijai gausinti Lietuvoje, programos vykdytojai dalį lėšų turėtų pasilikti jų augintinių žmonėms padarytiems nuostoliams kompensuoti.
O gal lūšių pakanka tiek, kiek jų šiuo metu gyvena Lietuvos miškuose? Aplinkos ministerijos tinklalapio skyrelyje „2011 m. gyvūnų, kurie priskirti medžiojamiesiems, tačiau šiuo metu nemedžiojami, apskaita“ grafoje „Lūšis“ nurodytos 252 laukinės katės. Lietuvoje, kur nėra didelių miško masyvų, o gyventojų tankis gana didelis, tiek miškinių kačių tikrai pakaktų. Tačiau plėšriųjų žvėrių mylėtojai, kalbėdami apie lūšių gausą, mini tik dviženklius skaičius. Tad, užuot be reikalo eikvodami Europos Sąjungos pinigus, pirmiausia išmokime tiksliai suskaičiuoti savo žvėris.
