Į Maltą vykau savanoriauti nevyriausybinėje aplinkosaugos organizacijoje „Nature Trust“. Jos darbuotojai kartu su savanoriais iš visos Europos ir tolimesnių kraštų rūpinasi salos gamtos įvairovės išsaugojimu. Botanikos sode sodindavome ir laistydavome augalus, rinkdavome jų sėklas, naikindavome piktžoles. Tačiau didžiąją laiko dalį prižiūrėdavome jūrų vėžlius.
Malta – maža sala Viduržemio jūroje. Vasaros čia saulėtos ir karštos, o žiemą temperatūra paprastai nenukrenta žemiau 10 laipsnių. Nors ši žiema ir buvo šilčiausia mano gyvenime, vis tiek teko prašyti draugų, kad atvežtų vilnones kojines ir kitus šiltus rūbus.
Saloje tvyrodavo labai didelė drėgmė, ji įsismelkdavo iki pat kaulų. Ypač šalta būdavo namuose, nes Maltoje nėra centrinio šildymo. Tačiau šaltasis periodas trunka neilgai. Pamenu, per praėjusią Vasario 16-ąja susitikome su lietuviais paplūdimyje, buvo taip šilta, kad galima buvo degintis, o vienas tautietis net išsimaudė.
Viduržemio jūra – pilna gyvybės. Skaidriame žydrame vandenyje net plika akimi galima pamatyti įvairaus dydžio ir spalvų žuvų, jūros ežių, aštuonkojų ir medūzų. Pastarųjų maltiečiai labai bijo. Mat net ir labai mažos rožinės medūzos skaudžiai gelia.
Taip pat jūroje aplink Maltą plaukioja nemažai jūrų vėžlių. Tai – gan keisti gyvūnai. Prieš tai man niekada nėra tekę net iš arti matyti vėžlio, o nuvykus į Maltą jie tapo mano kasdienybe. Kai atskridau į salą praėjusių metų spalį, organizacijos „Nature Trust“ darbuotojai ir savanoriai rūpinosi aštuoniais vėžliais.
Jie į Jūros tyrimų centrą pateko, kai kas nors iš poilsiautojų ar žvejų juos pastebėjo ant kranto ar įsipainiojusius į žvejų tinklus. Dažniausiai mūsų globon patekdavo sužeisti vėžliai: prariję plastikinius maišelius, žvejų kabliukus ar žvejybos valus, įsipainioję į juos, valčių variklių sužaloti.
Kai žmonės pranešdavo organizacijos darbuotojams apie rastą vėžlį, savanoriai vykdavo į vietą ir pargabendavo gyvūną į Jūrų tyrimų centrą. Čia yra įrengtos specialios vonios vėžliams. Atvykėlį apžiūrėdavo veterinaras, skirdavo jam gydymą, o visą kitą darbą atlikdavo savanoriai.
Mes kasdien valydavome vonias, kuriose gyveno vėžliai, keisdavome vandenį, išvalydavome maisto likučius ir išmatas. Kas antrą dieną juos prausdavome padėję ant padangų, kad nejudėtų, ir šerdavome. Sergantiems tekdavo duoti vaistų, žaizdas tepdavome jodu. Visi, atvykę pažiūrėti, kaip mes dirbame, stebėdavosi, kad vėžlių šarvus ir plaukmenis plaudavome paprasčiausiu skystu muilu ir šepetuku. Maitindavome juos žuvimi.
Vėžlių turėjome įvairaus dydžio. Mažiausias buvo maždaug 5 kilogramų svorio, o didžiausias – 40 kilogramų. Su didžiąja vėžle Monstre, svėrusia apie 40 kilogramų ir buvusia maždaug 35 metų amžiaus, tekdavo dirbti dviese, nes vienam pakelti tokią milžinę būtų sunku. Tekdavo pasisaugoti ir vėžlių snapų. Jie labai tvirti ir bet kuris nutaręs tai išbandyti galėjo likti be piršto. Nors vėžliai atrodo lėti gyvūnai, tačiau jų plaukmenys labai stiprūs. Prausdavome juos apvertę ant nugaros, tuomet reikėdavo pasisaugoti. Gindamiesi vėžliai stipriai mojuodavo plaukmenimis ir neretai mus subraižydavo.
Pasveikusius vėžlius paleisdavome atgal į jūrą. Tai tapdavo tikra švente savanoriams ir visiems susirinkusiems pasižiūrėti. Per metus, kuriuos praleidau Maltoje, į jūrą paleidome aštuonis vėžlius.
Vėžliai yra labai ištvermingi gyvūnai. Jie ilgai gali gyventi be maisto ar ilgai kentėti skausmą. Kai kurie į Jūrų tyrimų centrą patekę vėžliai būdavo ne tik sužeisti ar prariję kokią nors šiukšlę, bet ir labai išsekę, mėnesių mėnesiais nieko neėdę. Kai kurių iš jų išgelbėti nepavyko.
Nemažai laiko skirdavome edukacijai. Vaikams pasakodavome, kad negalima šiukšlinti, nes kiekviena į jūrą patekusi šiukšlė gali pražudyti vėžlį ar kitą gyvūną. Vėžliai minta įvairiais smulkiais jūrų gyvūnais, žuvimis, moliuskais ir medūzomis. Dažnai vandenyje plaukiojantį plastikinį maišelį jie supainioja su medūza, praryja jį ir žūsta.
Žinoma, per šiuos savanorystės metus išmokau ne tik prausti vėžlius. Pažinau Maltą ir jos kultūrą, praplėčiau akiratį, patobulinau anglų kalbą (maltiečių ir anglų yra valstybinės Maltos kalbos), susipažinau su žmonėmis iš viso pasaulio. Kartu su manimi savanoriavo jaunuoliai iš visos Europos ir net iš tolimosios Australijos.
Nelengva po metų atostogų ir nuotykių grįžti į tikrą gyvenimą su lietuviškais šalčiais, darbais, atsakomybėmis ir mokesčiais, bet džiaugiuosi, kad prieš metus išdrįsau išeiti iš komforto zonos ir visiems patarčiau to nebijoti.
