Užsienyje jau seniai tapo madinga ir populiaru, kai iš nebereikalingų daiktų, šiukšlių gimsta nauji, nuostabūs kūriniai. Tam nereikia nei didelių investicijų, nei brangių žaliavų. Kol užsienyje plinta „šiukšlių“ viruso menas, Lietuvoje į tai žiūrima vis dar kreivai. Daugelis nesupranta, kodėl turėtų mokėti už daiktus iš šiukšlių.

Architektė dizainerė Jurgita Jakubauskaitė prieš 2 metus Vilniuje atidarė kitokio dizaino studiją „Absurdo idėjos“. Čia, įsitaisę ant sofų, iš kurių viena pagaminta iš rūbų ir statybinių maišų, kita – iš baldinių plokščių atraižų, ir kalbėjomės apie jos verslo pirmuosius žingsnius, užklupusius sunkumus ir sėkmę, kuri atėjo tik kruopščiai ir sunkiai dirbant.

Tavo rankose įvairios šiukšlės ir nebenaudojami rakandai (kompiuteriai, apdriskusios kėdės, buteliai) virsta įmantriomis interjero detalėmis, papuošalais, baldais. Jurgita, papasakok, kada pradėjai užsiimti nebereikalingų daiktų atgaivinimu, perkūrimu?

Nežinau, ar šiuos daiktus galima pavadinti nebereikalingais, juk jie vis tiek kažkam reikalingi, tiesa? Viskas prasidėjo vaikystėje. Turėjau tokį įprotį: viską išardyti, perrinkti ir padaryti, kaip man atrodo gražiau, patogiau. Plaktukas ir atsuktuvas visad būdavo šalia. Pameistraudavau. Būdama kokių 6 metų, išardžiau dujinę viryklę. Smalsumas nugalėjo: nusprendžiau išsiaiškinti, kodėl orkaitėje juda temperatūros rodyklė. Vis mąsčiau, kaip ji gali kažką rodyti, jeigu dujinė viryklė neįjungta į elektros lizdą? Tad, likusi namuose viena, ėmiausi jos tyrinėjimo. Po to rodyklė jau nieko neberodė. Eilėje buvo dar dulkių siurblys, televizorius ir kitokie daiktai, kurie turėjo varžtelių.

Tai pradėjai nuo tokios jau, sakykime, sudėtingesnės įrangos?

Viskas, kas buvo paprasta, iki 6 metų buvo seniai išardyta, sudėta ir išsiaiškinta. Aš jau seniai žinojau, kad, pavyzdžiui, lėlės akys mirksi, nes ten yra gumytė, kokiu principu sukasi brolio mašinyčių ratai. Tokia buvo mano pasaulio pažinimo praktika – išardai, surenki. Nors pasitaikydavo, kad ir kurdavau iš daiktų. Ko neturėdavau, bandydavau pasidaryti. Pavyzdžiui, kai atsikraustėme į naują butą, dar neturėjome virtuvės komplekto. Mama dėl to labai išgyveno. Kitą dieną, kai ji išėjo, aš paslapčia neišėjau į mokyklą ir pagaminau virtuvės spinteles. Tiesa, jos buvo iš kartotinių dėžių, bet atrodė kaip tikros.

Kaip ir kada gimė mintis atidaryti įmonę „Absurdo idėjos“?

Apie nuosavą verslą galvojau dar būdama architektūros fakulteto studente, tuo metu jau dirbau vienos įmonės verslo vystymo skyriuje – pavargusi nuo standartų jau tada pradėjau vystyti ir nuosavo verslo idėją. Planavau kurti „protingus“ baldus, jau ne vienas modelis buvo sukurtas. Kol atėjo laikas gamybai, atėjo krizė. Luktelėjus metus – supratau, kad reikia naujos idėjos, o ir ekonominė situacija šalyje ir mano asmeniniuose finansuose apvertė mano gyvenimo vertybes aukštyn kojom. Kad būtų paskata kažką veikti, daryti, išsinuomavau patalpas ir nusprendžiau, kad darysiu verslą iš nieko.

Nebijojai užsiimti tokia veikla? Juk Lietuvoje tuo metu niekas kažkuo panašiu nesivertė, tai nebuvo populiaru.

Aš buvau pirmoji, kuri atidarė 2009 metais tokio tipo dirbtuves. Kadangi visas likusias santaupas išleidau patalpų nuomai, kasos aparatui ir privalomiesiems mokesčiams – liko nedaug, tad už likusius nusipirkau baldinės plokštės, medienos tašų, dažų ir pasigaminau čia pat bent jau recepciją kasos aparatui įkurdinti ir darbo stalą su suolais. Bet juk reikėjo iš kažkur gauti ir pajamų – tad ilgai negalvojus susirinkau nereikalingus daiktus savo namuose, turimus įrankius ir pagaminau pirmąsias prekes. 
J. Jakubauskaitė
Aš jau seniai žinojau, kad, pavyzdžiui, lėlės akys mirksi, nes ten yra gumytė, kokiu principu sukasi brolio mašinyčių ratai.

Pradžioje tai buvo lininiai krepšiai – jų išėjo net 4. Taip pat turėjau apie 25 m ryšio kabelio iš daug plonų gražių ir spalvotų vielų, iš kurių buvo pagaminta pirmoji kitokių rankinių kolekcija. Realizavus šią produkciją jau galėjau nusipirkti auselių auskarams, užsegimų – startavo pirmoji papuošalų kolekcija. Pardavusi juos, galėjau nusipirkti aliuminio vielos ir gaminti šviestuvų gaubtus. Taip viskas ir judėjo – šiai dienai mano gaminių spektras yra nuo papuošalų iki baldų.

Aišku, viso to tikrai nebūčiau padariusi be draugų palaikymo. Kartu su manimi jie išmoko rūšiuoti, ardyti ir net gaminti. Esu dėkinga ir patalpų nuomotojams, kurie visad kantriai laukdavo ir tikėdavo, kad man viskas pavyks. Buvo ir skeptikų – kai sužinodavo, kuo žadu užsiimti, žiūrėdavo kreivai ir tyliai sakydavo – „na pusę metų, ne daugiau...“. Ne kartą koją pakišdavo ir VMI (Valstybinė mokesčių inspekcija), areštuodama ne tik įmonės, bet ir asmeninę sąskaitą (nes nurašyti dažnai tiesiog nebūdavo ko) – o juk kartais tikrai nėra iš ko sumokėti, juk ir man ne visi sumokėdavo –versle taip jau būna. Tačiau aš nepasiduodavau, o dabar mano dirbtuvėlėms jau treti metai.

Ar nebijo lietuviai pirkti „antrarūšių“ daiktų, kuriems tu suteiki kitokį pavidalą, kuriems įpūti naujos gyvybės?

Dažnas įsivaizduoja, kad jei gaminu iš šiukšlių, tai žaliavos man nekainuoja, todėl tokie daiktai turėtų kainuoti labai mažai. Rankų darbas lietuvių nėra daug vertinamas. O apie daikto kūrimo ir modeliavimo procesą dažnas net nenuvokia. Linksmas nuotykis ir pavyzdys iš gyvenimo. Vieną kartą pro langą pamačiau, kaip moteris grožėjosi mano iš vielos padarytu šviestuvu, su kuriuo vargau bene savaitę.

Susidomėjusi užėjo: „Koks gražus, na fantastika, o kiek kainuoja? – Sakau: 500 Lt. – Ko taip brangiai? Aš galvojau kokie 30 Lt! Na, aš daugiau nei 30 Lt neduočiau. – Mandagiai pasiūliau pabandyti pačiai pasidaryti – gal tada savo rankom pajus daikto vertę, aš dar ir vielos padovanočiau – juolab be darbo to šviestuvo savikaina yra daugiau nei 30 Lt. Ji, matyt, taip ir nesuprato, ką aš bandau pasakyti... Nei ji ims, nei ji darys. Dažnai pasitaiko – „Pff, kas čia yra taip padaryt?“ Tai kartais leidžiu patiems išbandyti, ką nors padaryti. Net paprasčiausi dalykai ne visada pavyksta.

Taigi galima sakyti, kad Lietuvoje gyvenantys žmonės galvoja, jog tokie daiktai privalo kainuoti pigiai?

Sakyčiau, kad šiandieninė situacija su „antrarūšiu“ dizainu Lietuvoje yra prasta. Vyrauja tokia tendencija: dalis žmonių, kurie užsisakinėja daiktus, įsivaizduoja, kad gali mokėti mažai vien dėl to, kad tu gamini iš šiukšlių, o ne iš aukso. Tačiau tokio gaminio pagrindas yra mano idėja ir mano darbas. Jiems nesvarbu, kad tai yra labai gražu, bet kai reikia atsiskaityti, jie prisimena, jog kūrinys padarytas iš šiukšlių. Nors būna ir tokių, kuriems reikia, kad gaminyje būtų kuo daugiau detalių iš antrinės žaliavos ir kad tai matytųsi, nes ne visuose mano gaminiuose matosi, kad tai „antrarūšis“ dizainas.

Kokie žmonės perka tavo daiktus?

Pradžioje pagrindiniai klientai buvo draugai, draugų draugai, kaimynai. Taip iš lūpų į lūpas ir klientų ratas plėtėsi. Vasaros metu mėgsta apsilankyti užsieniečiai. Dabar daugiau orientuojuosi į privačius užsakymus, užsienio rinką. Užsienyje rankų darbo rankinuką galima parduoti už 100 eurų, o Lietuvoje, jeigu jis kainuoja daugiau nei 150 litų, nesvarbu, kiek į jį įdėta darbo, retas kuris susigundys. Taip jau yra.

O įžymių žmonių, kurie kažką pirko, buvo?

Jų buvo, bet nenorėčiau minėti vardų ir pavardžių – noriu, kad man reklamą darytų mano gaminiai, o ne garsūs pirkėjai.

Kokius įrankius naudoji savo darbe?

Oi, visko! Diskinis pjūklas, grąžtas, žirklės, gręžtuvas, elektrinis atsuktuvas, kampinis šlifuoklis, apsauginiai akiniai, elektrinis siaurapjūklis, kiti rankiniai pjūkleliai, virbalai, vąšelis, žiebtuvėliai... Jų tiek daug susikaupė dėl to, kad pati remontavau savo butą, tad dalį „arsenalo“ jau turėjau iki dirbtuvių atidarymo.

Kiek ilgiausiai kūrei savo kūrinį?

Hmm, turbūt buvo sudėtingiausia su šviestuvais. Vienas iš tokių tai šviestuvas iš PET taros. Kad sukurčiau šviestuvą, reikėjo išpjauti daugybę detalių iš plastikinių butelių, sukarpyti juos, „atkaitinti“, sunerti ir atpoliruoti, kad atrodytų lyg stiklinės. Užtrukau apie dvi savaites.

Tai juk ilgas laiko tarpas...

Kas yra ilgai trumpai? Jei sakau, jog darbą padarau greitai, tai reiškia, daug užsidirbau, jeigu ilgai dariau, mažai užsidirbau arba neužsidirbau iš viso.

Kokį įspūdingiausią daiktą esi pagaminusi?

Lagaminą, su kuriuo keliauju po pasaulį. Ant jo parašyta „Made in Lithuania“ (lietuviškai –„Pagaminta Lietuvoje“) ir nupiešti raudoni batai (tie patys, kuriuos dažniausiai aviu). Tad atsiimant bagažą, personalas jau žino, kuris lagaminas mano. Iš rimtesnių gaminių – mano idėjų spinta. Ji buvo gaminta iš daugybės skirtingų dalių (kartotekos stalčiukai, langinės iš mano buto, gipso atraižos) – tad teko paplušėti, siekiant suteikti jai vientiso gaminio įspūdį. Ir aišku funkcija – į ją telpa daug visko, kas paskui naudojama gamyboje.

Kaip vyksta darbas? Prisėdi prie vieno ir darai, tol ko padarai, ar visgi privalai šokinėti prie vieno, kito?

Vieno daikto dažniausiai nedarau. Matai, daikto darymo procesai yra susilieję – yra daikto dažymas, tuomet, džiuvimo procesas ir panašiai. Jei darysi tik vieną daiktą, tai reikalaus daug laiko (už kurį nieks mokėt nenori). O juk tą laukimo laiką galima skirti kitam darbui. Tarkim, sutepu detalę klijais, kol jie įsigeria, sukimba, džiūna, praeina 15 minučių, tai negi aš lauksiu ir žiūrėsiu? Ne! Aš tiesiog lygiagrečiai darau kitus darbus.

Atrodo, kad tik dirbi ir dirbi. Ar dar lieka laiko miegui?

Kartais neinu. Pastaruoju metu dažnai neinu (juokiasi). Svarbu – tikslas!

Koks brangiausias tavo parduotas daiktas?

Brangiausias daiktas – per šešias minutes – 10 litų. O jei gausi 4000 Lt už daiktą (projektą), prie kurio plušai pusę metų, ar tau tai bus brangiausias daiktas? Didžiausias sumas pinigų gaunu už projektinius darbus, kurie reikalauja daug ir laiko. Bet tie pinigai neatsiperka – paprasta aritmetika, padalini tą keturženklę sumą iš beveik keturženklio valandų skaičiaus ir gauni valytojos valandinį atlyginimą. Maži pardavimai neša didesnius pinigus. Ilgalaikiai projektai reiškia, jog kelis mėnesius gyveni be apyvartinių pinigų. Labiau apsimoka gyventi iš mažų projektų. Juk žmogus mieliau „atsisveikina“ su 20 Lt nei su 20 tūkst. Lt.

Iš kur gauni nebereikalingų daiktų?

„Atneša aitvarai“ – draugai, pažįstami. Kartais net nežinau, kas atneša, nes daiktai, krepšiai su jais būna užkabinti ant rankenos. Kai šviestuvus dariau, kur reikėjo daug butelių, tai net vaikai iš artimiausių kiemų sunešdavo.

Tai daiktus kaupi?

Žinok, bandau daug nekaupti. Kaupiu tada, kai to reikalauja dideli projektai. Šiaip stengiuosi tilpti į savo spintą. Aš negaliu visų pasaulio šiukšlių surinkti viena. Nors aš ir už ekologiją. Buvo siūlymų supirkinėti mano gamyboje naudojamas antrines žaliavas – tačiau šiai dienai pakanka to, ką suneša „aitvarai“ – paskatinimui atsilyginu kokia ekologiška dovanėle.

Ar yra daiktų, kurių negalima perkurti? Kaip tu juos atsirenki?

Turbūt nėra. Kai pradėjau viską daryti, nežinojau, ką iš ko galima pagaminti. Tiesiog galvojau, kad reikia daryti iš to, ką galiu gauti nemokamai. Nes tuo metu nieko negalėjau nusipirkti. Prisirinkau iš namų, draugų ir žiūrėjau, ką galima pagaminti.

O jei pamatai, kad, tarkim, su šitais drabužiais, kėdėmis nieko nebus, kas tada?

Šiandien nebus, tai atidedu. Kažkada gal bus (šypsosi).

Užsienyje vis garsiau kalbama ir patirtis rodo, kad menas draugiškai sugyvena su ekologija. Tavo menas – daugiau ekologija ar tiesiog menas, susijęs su ekologija?

Savo darbais noriu pasakyti, kad ir Lietuvoje yra iš ko gaminti. Noriu tokį požiūrį platinti. Lietuvos ateitį įsivaizduoju gamyboje. Mes turime tapti gaminančia šalimi. Ekologija menui netrukdo. Menas jai irgi. Žmonių požiūris į ekologiją labai skirtingas. Vieni supranta, kad ekologija yra pomidorų dėjimas į medines dėžutes, o kitas įsivaizduoja, kad sudorojo 1 tūkst. butelių ir jie nenukeliavo į sąvartyną.

Kokie Tavo ateities planai?

Pagrindinis planas „Absurdo fabrikėlis“. Iš pradžių buvo mintis įdarbinti kalinius, kurie rūšiuotų šiukšles, ruoštų detales – darytų kažką naudingo, keistųsi. Bet kalinio negali priversti dirbti to, ko jis nenori (o dažnai nenori, nes turi daug teisių ir mažai prievolių). Tos idėjos atsisakiau, supratus, kad Lietuvoje pilna jaunimo, norinčio trumpalaikių darbų – užsidirbti kompiuteriui, mokslams ar dar kažkam – jie visi bus laukiami. Labai norėčiau padėti kažkuriai socialiniai grupei. Būtų labai smagu, jei įstatyminė bazė leistų dirbti jaunuoliams laisvu grafiku (ir ne tik pilnamečiams), kokį jie nori valandų kiekį (derinant su mokslais) ir kad kažkokia jų darbo užmokesčio apskaita būtų paprastesnė (netoleruoju šešėlio). Fabrikas apima daug sričių – visi galės rasti savo vietą (kas gamyboje, kas dizaine, vadyboje). Koncepciją turiu, konkrečios vietos šiam fabrikui dar ne. Bet kad ten dirbs jaunimas, tai garantuoju. Galės reikštis į valias. Manau, kad kitais metais tai jau bus pradėta įgyvendinti.
J. Jakubauskaitė
Aš gyvenu iš idėjos. Jei turėsi dėžę šiukšlių ir nesugalvosi, ką su jomis daryti, tai nieko ir nebus. O aš jau tikrai žinau, ką su tuo veikti.

Taip pat ilgą laiką gvildenu mintį ir norėčiau paraginti, kad Lietuvos „žvaigždės“, didelės ir mažos, atneštų man savo nunešiotus džinsus. Iš jų aš sukursiu kaklaraiščių ir papuošalų kolekciją, kurie bus parduoti aukciono būdu, o visos surinktos lėšos būtų skiriamos sunkiai besiverčiančių šeimų vaikų užklasinei veiklai, pažintinėms kelionėms apmokėti. Jie turi teisę pamatyti, kad yra ir kitas pasaulis ir jo siekti.

Iš šiukšlių galima išgyventi Lietuvoje?

Galima... Tačiau tik iš šiukšlių neišgyvensi. O iš idėjos galima ir įmanoma. Aš gyvenu iš idėjos. Jei turėsi dėžę šiukšlių ir nesugalvosi, ką su jomis daryti, tai nieko ir nebus. O aš jau tikrai žinau, ką su tuo veikti.

Ar konkurentų turi daug?

Vis atsiranda ta tema veikiančių nepelno siekiančių organizacijų ir panašiai, o aš likau pelno siekianti. Ir šiai dienai gebu ne tik užsidirbti, bet ir skirti laiko (ir ne tik) įvairioms socialinėms veikloms. Mano siekis ne vienkartinės akcijos – mėgstu daryt ilgam.

Norėčiau tiesiog palinkėti būti draugiškesniems ne tik aplinkai, bet ir vieni kitiems. Turint palaikymą, galima įgyvendinti net pačią absurdiškiausią idėją.