Miškininkas guodžia nieko neradusius: baravykai „pereina“ visą šalį

Jau kelis savaitgalius miškuose būriais klaidžioja gry­bau­to­jai. Tie­sa, kai ku­rie grįž­ta nu­si­vy­lę – jų ba­ra­vy­ky­nuo­se tuš­čia, o tuo tar­pu kai­my­nas iš ki­to miš­ko grį­žo pil­nu krep­šiu. Miš­ki­nin­kams tai ne­at­ro­do keis­ta. Jie sa­ko, kad ba­ra­vy­kai vi­suo­se miš­kuo­se vie­nu me­tu aug­ti ne­pra­de­da, tačiau anksčiau ar vėliau „pereina“ visą šalį.

Miš­ki­nin­ko pro­fe­si­ja – vie­na iš ne­dau­ge­lio, kai ga­li „ne­skriaus­da­mas“ dar­bi­nių pa­rei­gų pa­si­ner­ti į su lais­va­lai­kiu sie­ja­mus ma­lo­nu­mus. Ypač, jei esi pri­sie­kęs gry­bau­to­jas. Uk­mer­gės miš­kų urė­di­jos urė­das Vi­gan­tas Krau­ja­lis pri­si­pa­ži­no toks ir esąs.

Šie­met gry­ba­vi­mo se­zo­ną jis ati­da­rė La­ba­no­ro gi­rio­je, ta­čiau grį­žo tuš­čiu krep­šiu – ba­ra­vy­kai šiuo­se miš­kuo­se dar ne­pa­si­py­lė.

Urė­do tai ne­ste­bi­na – jis sa­ko, kad ba­ra­vy­kai pra­de­da aug­ti ne vi­suo­se miš­kuo­se iš kar­to. Miš­ki­nin­kai ir pa­ty­rę gry­bau­to­jai kas­met pa­ste­bi jų „ju­dė­ji­mą“ tam tik­ra kryp­ti­mi.

„Ba­ra­vy­kai pa­pras­tai „at­ei­na“ iš ku­rios nors pu­sės, taip pra­ei­da­mi per vi­są ša­lį. Toks „ju­dė­ji­mas“ ga­na ryš­kus ir mū­sų urė­di­jo­je – kai vie­no­je pu­sė­je gry­bau­to­jai gi­ria­si šim­tais ran­dan­tys, ki­toj – dar nė kva­po“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vas.

V. Kraujalis

Kur tik su­sto­ja ko­kia ma­ši­na, tuoj ap­link ją dar de­šimt iš­si­ri­kiuo­ja. Toks au­to­mo­bi­lių „pa­ra­das“ iš­duo­da, kad ne­to­lie­se ba­ra­vy­ky­nas.

Anot jo, Lie­tu­vo­je šie­met pir­mie­ji ba­ra­vy­kai pa­si­ro­dė Že­mai­ti­jo­je. Kol pri­ėjo iki Vidurio Lietuvos, te­ko šiek tiek pa­lauk­ti. Į Uk­mer­gės miš­kų urė­di­jos te­ri­to­ri­ją jie „įžen­gė“ iš šiau­rės ir šiau­rės va­ka­rų pu­sės.

Tuo pat me­tu pie­ti­nė­je urė­di­jos te­ri­to­ri­jos da­ly­je – ap­link Še­šuo­lius esan­čiuo­se miš­kuo­se, Šir­vin­tų ra­jo­ne – dy­gi­mas dar bu­vo ne­pra­si­dė­jęs ir gry­bau­to­jai iš miš­kų lin­do nu­ka­bi­nę no­sis.

Vie­tų ieš­ko pats

Miš­ki­nin­kai jau nuo vi­dur­va­sa­rio ne­at­si­gi­na klau­si­mų, ar jau dygs­ta ba­ra­vy­kai, kur ge­riau­si ba­ra­vy­ky­nai.

V. Krau­ja­lis ma­no, kad la­biau­siai „ata­kuo­ja­mi“ gi­ri­nin­kai ir ei­gu­liai. Jiems ten­ka iš­si­suk­ti nuo tie­sio­gi­nio at­sa­ky­mo – juk ir to­mis pa­čio­mis vie­to­mis vaikš­čio­da­mas vie­nas, žiū­rėk, krep­šį pri­ren­ka, o ki­to ir dug­nas ne­už­deng­tas.

Urė­das pa­ti­ki­no „tar­ny­bi­ne pa­dė­ti­mi“ ne­si­nau­do­jan­tis ir gi­ri­nin­kų apie ba­ra­vy­kų au­gim­vie­tes ne­ka­man­ti­nė­jan­tis. Ta­čiau kar­tu su jais ap­žiū­ri­nė­da­mas ir ver­tin­da­mas miš­ke au­gan­čius me­džius, me­die­ną, pla­nuo­da­mas bū­si­mus dar­bus, akį už­me­ta ir po ko­jo­mis.

Iš­duo­da au­to­mo­bi­liai

Pa­sak V. Krau­ja­lio, vie­nas iš grei­čiau­siai plin­tan­čių gan­dų – apie dygs­tan­čius gry­bus. Vie­nas grį­žo pil­nu krep­šiu, tuoj kai­my­nai, ben­dra­dar­biai su­ži­no, iš jų – dar to­liau pa­sklin­da.

„Miš­kuo­se tuo­met la­bai leng­va jų au­gim­vie­tes ras­ti – kur tik su­sto­ja ko­kia ma­ši­na, tuoj ap­link ją dar de­šimt iš­si­ri­kiuo­ja. Toks au­to­mo­bi­lių „pa­ra­das“ iš­duo­da, kad ne­to­lie­se ba­ra­vy­ky­nas“, – at­sklei­džia pa­šne­ko­vas.

V. Kraujalis

Tik­rai ne­tu­ri­me tiks­lo ką nors baus­ti – ap­si­ri­bo­ja­me tuo, kad pa­sa­ko­me, pa­mo­ki­na­me. Žmo­gus į miš­ką pail­sė­ti, at­si­gau­ti, ge­rų emo­ci­jų pa­si­sem­ti at­ei­na. Dau­gu­ma el­gia­si tvar­kin­gai, po gry­ba­vi­mo se­zo­no šiukš­lių itin daug ne­lie­ka.

V. Krau­ja­lis tei­gia, jog nors gry­ba­vi­mo se­zo­nas miš­ki­nin­kams nė­ra pa­grin­di­nis gal­vos skaus­mas, kar­tais gry­bau­to­jų ant­plū­dis į miš­kus pro­ble­mų su­da­ro. Ypač urė­di­jos dar­buo­to­jams ne­pa­tin­ka, kuo­met au­to­mo­bi­liais try­pia­ma miš­ko pa­klo­tė ar ke­liai už­sta­to­mi taip, kad ne­pra­va­žiuo­ja miš­ki­nin­kų tech­ni­ka.

„Tvar­kin­gai aikš­te­lė­se ar ke­lio pa­kraš­ty­je su­sta­ty­ti au­to­mo­bi­liai miš­ki­nin­kams tik­rai ne­kliū­na, jais va­ži­nė­ti miš­ko ke­liais nie­kas ne­drau­džia“, – pa­ti­ki­no pa­šne­ko­vas.

Ma­žiu­kus ge­riau pa­lik­ti

Gry­ba­vi­mo Lie­tu­vos miš­kuo­se tai­syk­lė­se nu­ro­do­ma, ko­kio dy­džio gry­bus rink­ti. Pa­vyz­džiui, ne­ga­li­ma rau­ti vo­ve­rai­čių, ku­rių ke­pu­rė­lės sker­smuo ma­žes­nis kaip 1 cm, ir ma­žes­nių kaip 1,5 cm sker­smens ba­ra­vy­kų.

Už šiuos pa­žei­di­mus ga­li­ma su­si­lauk­ti ir bau­dos nuo 25 iki 100 li­tų.

Ta­čiau V. Krau­ja­lis sa­ko, jog urė­di­jos miš­ki­nin­kai ne­si­vai­ko gry­bau­to­jų ir jų krep­šių ne­tik­ri­na. Gi­ri­nin­kai ir ei­gu­liai pa­sta­bų pa­da­ro ne­bent dėl ne­tin­ka­mai pa­sta­ty­to au­to­mo­bi­lio.

„Tik­rai ne­tu­ri­me tiks­lo ką nors baus­ti – ap­si­ri­bo­ja­me tuo, kad pa­sa­ko­me, pa­mo­ki­na­me. Žmo­gus į miš­ką pail­sė­ti, at­si­gau­ti, ge­rų emo­ci­jų pa­si­sem­ti at­ei­na. Dau­gu­ma el­gia­si tvar­kin­gai, po gry­ba­vi­mo se­zo­no šiukš­lių itin daug ne­lie­ka“, – kri­ti­kuo­ti ne­lin­kęs V. Krau­ja­lis.

Už­dar­biau­ja tur­gu­je

Kai ku­riems uk­mer­giš­kiams gry­ba­vi­mas tam­pa se­zo­ni­niu ver­slu. Ne vel­tui sa­ko­ma, kad ge­riau­sias miš­ko veid­ro­dis – tur­ga­vie­tė. Čia kiek­vie­nais me­tais pir­miau­sia sku­ba­ma pa­tik­rin­ti, ar jau at­si­ra­do pir­mo­sios vo­ve­rai­tės, rau­do­ni­kiai, ba­ra­vy­kai.

Šį tre­čia­die­nį Ukmergės turguje pre­kys­ta­liai bu­vo už­vers­ti ba­ra­vy­kais ir rau­do­ni­kiais. Di­džiu­lį krep­šį į tur­gų at­bo­gi­nu­si pre­kiau­to­ja pa­ti­ki­no, kad šis ba­ra­vy­kų au­gi­mo pe­ri­odas – jau į pa­bai­gą. Apie tai, ko­kia­me miš­ke rin­ko, ji ne­bu­vo lin­ku­si kal­bė­ti. Gry­ba­vi­mo vie­tų ne­iš­da­vė ir ki­ti par­da­vė­jai.

Be­veik vi­si gry­bai ant pre­kys­ta­lių su­rū­šiuo­ti ne tik pa­gal rū­šį, bet ir pa­gal dy­dį. Kuo ma­žes­nis ba­ra­vy­kas, tuo jis bran­ges­nis. Ma­žiau­sių, tin­ka­mų ma­ri­na­vi­mui, pus­ki­log­ra­mi­nė dė­žu­tė kai­na­vo 15–18 li­tų. Toks pat kie­kis di­de­lių – po 12 li­tų. Už į rieš­ku­tes tel­pan­čią rau­do­ni­kių krū­ve­lę par­da­vė­ja pra­šė 12 li­tų.

Ne­žiū­rint gry­bų gau­sos, derėtis pre­kei­viai ne­bu­vo lin­kę. Anot jų, gry­bus nuo pre­kys­ta­lių uk­mer­giš­kiai ir to­kio­mis kai­no­mis šluo­te šluo­ja – apie 10 va­lan­dą ry­to dau­ge­lis jau bu­vo vis­ką par­da­vę.

Se­no­vi­niai gry­bų ap­do­ro­ji­mo bū­dai

Mū­sų mo­čiu­tės gry­bus žie­mai daž­niau­siai džio­vin­da­vo, sū­dy­da­vo ar­ba rau­gin­da­vo.

Džio­vi­ni­mas

Džio­vin­ti ga­li­ma vi­sus ba­ra­vy­ki­nius grybus, vo­ve­rai­tes, ūmė­des. Net ke­le­tą me­tų pa­sto­vė­ję, džio­vin­ti gry­bai ne­pra­ran­da aro­ma­to ir ver­tės. Džio­vin­ti rei­kia svei­kus, ne­su­kir­mi­ju­sius, šva­riai nu­va­ly­tus (jo­kiu bū­du ne­plau­tus) gry­bus. Se­no­vė­je tam ge­riau­siai pa­si­tar­nau­da­vo kros­nis. Su­džiū­vęs gry­bas tam­pa tra­pus ir lūž­ta. Blo­gai džio­vi­na­mas gry­bas iš­ski­ria sul­tis. Su­smul­kin­ti grei­čiau iš­džiūs­ta ir var­to­jant su­trin­tus į mil­te­lius – ge­riau įsi­sa­vi­na­mi. Džio­vin­ti su­vė­rus ant siū­lo sau­lės ato­kai­to­je ar ne­ap­šil­do­mo­je, nors ir ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je, ne­pa­tar­ti­na, nes gry­bams lė­tai džiūs­tant, juos puo­la vabz­džiai, taip pat nuo­la­ti­nį pa­vo­jų ke­lia pe­lė­siai.

Sū­dy­mas

Sū­dy­ti ga­li­ma vi­sus gry­bus, tik ge­riau kiek­vie­ną rū­šį at­ski­rai. In­das ga­li bū­ti stik­li­nis, me­di­nis, ke­ra­mi­ki­nis, ema­liuo­tas me­ta­li­nis. Sū­dy­tų gry­bų sko­nis, ver­tė la­bai pri­klau­so nuo drus­kos kie­kio ir gry­bų lai­ky­mo vie­tos. Sū­dy­tus gry­bus pa­tar­ti­na lai­ky­ti 6–8 °C tem­pe­ra­tū­ros pa­tal­po­je. Jei pa­tal­pos tem­pe­ra­tū­ra ne aukš­tes­nė kaip 6 °C, ki­log­ra­mui iš­vir­tų gry­bų ima­ma ne dau­giau kaip 50–70 g drus­kos, o lai­kant šil­tes­nė­je pa­tal­po­je – 60–80 g. Prie­sko­nių (lau­ro la­pų, pi­pi­rų, kra­pų, svo­gū­nų, ser­ben­tų, krie­nų la­pų) de­da­ma pa­gal sko­nį.

Gry­bai šva­riai nu­va­lo­mi, nu­plau­na­mi ir dedami į verdantį vandenį. Po už­vi­ri­mo 15–20 min. ver­da­mi ir iš­grie­bia­mi į kiau­ra­sam­tį, kad nu­var­vė­tų. At­vė­sę sluoks­niuo­ja­mi 5–6 cm sto­rio ei­lė­mis, per­pi­lant drus­ka, ir kas 3–4 ei­lė pa­bars­to­ma prie­sko­niais. Pil­nas in­das už­den­gia­mas dvi­gu­bu mar­lės sluoks­niu, su­vil­gy­tos sū­dy­tu van­de­niu, už­de­da­mas šva­rus me­di­nis ar ema­liuo­tas dang­tis ir pa­sle­gia­ma šva­riu ak­me­niu ar­ba pil­nu van­dens stik­lai­niu. Po 2–3 die­nų gry­bai bū­na ap­sem­ti. Jei sū­ry­mo ma­ža, rei­kia už­pil­ti vi­rin­to (at­šal­dy­to) sū­dy­to van­dens. Gry­bai vi­są lai­ką tu­ri bū­ti ap­sem­ti sū­ry­mo. Po sa­vai­tės ar dvie­jų juos ga­li­ma val­gy­ti.

Rau­gi­ni­mas

Raug­ti ga­li­ma vi­sų rū­šių gry­bus, bet tik jau­nus ir be ko­tų. Nu­va­ly­ti ir nu­plau­ti gry­bai ke­pu­rė­lių apa­čia į vir­šų sluoks­niuo­ja­mi ei­lė­mis, tarp ku­rių pri­de­da­ma juo­dų­jų ser­ben­tų la­pų, čes­na­ko, pet­ra­žo­lės ir pa­bars­to­ma drus­ka. In­das pri­den­gia­mas dvi­gu­bos mar­lės sluoks­niu ir, už­dė­jus me­di­nį dang­te­lį, gry­bai pa­sle­gia­mi. Mais­tui var­to­ja­mi po 1–2 mė­ne­sių. Kaip ir sū­dy­tus, lai­ky­ti vė­sio­je pa­tal­po­je. Gry­bai tu­ri bū­ti ap­sem­ti skys­čio.