Miškininko profesija – viena iš nedaugelio, kai gali „neskriausdamas“ darbinių pareigų pasinerti į su laisvalaikiu siejamus malonumus. Ypač, jei esi prisiekęs grybautojas. Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis prisipažino toks ir esąs.
Šiemet grybavimo sezoną jis atidarė Labanoro girioje, tačiau grįžo tuščiu krepšiu – baravykai šiuose miškuose dar nepasipylė.
Urėdo tai nestebina – jis sako, kad baravykai pradeda augti ne visuose miškuose iš karto. Miškininkai ir patyrę grybautojai kasmet pastebi jų „judėjimą“ tam tikra kryptimi.
Tuo pat metu pietinėje urėdijos teritorijos dalyje – aplink Šešuolius esančiuose miškuose, Širvintų rajone – dygimas dar buvo neprasidėjęs ir grybautojai iš miškų lindo nukabinę nosis.
Vietų ieško pats
Miškininkai jau nuo vidurvasario neatsigina klausimų, ar jau dygsta baravykai, kur geriausi baravykynai.
V. Kraujalis mano, kad labiausiai „atakuojami“ girininkai ir eiguliai. Jiems tenka išsisukti nuo tiesioginio atsakymo – juk ir tomis pačiomis vietomis vaikščiodamas vienas, žiūrėk, krepšį prirenka, o kito ir dugnas neuždengtas.
Urėdas patikino „tarnybine padėtimi“ nesinaudojantis ir girininkų apie baravykų augimvietes nekamantinėjantis. Tačiau kartu su jais apžiūrinėdamas ir vertindamas miške augančius medžius, medieną, planuodamas būsimus darbus, akį užmeta ir po kojomis.
Išduoda automobiliai
V. Kraujalis teigia, jog nors grybavimo sezonas miškininkams nėra pagrindinis galvos skausmas, kartais grybautojų antplūdis į miškus problemų sudaro. Ypač urėdijos darbuotojams nepatinka, kuomet automobiliais trypiama miško paklotė ar keliai užstatomi taip, kad nepravažiuoja miškininkų technika.
„Tvarkingai aikštelėse ar kelio pakraštyje sustatyti automobiliai miškininkams tikrai nekliūna, jais važinėti miško keliais niekas nedraudžia“, – patikino pašnekovas.
Mažiukus geriau palikti
Grybavimo Lietuvos miškuose taisyklėse nurodoma, kokio dydžio grybus rinkti. Pavyzdžiui, negalima rauti voveraičių, kurių kepurėlės skersmuo mažesnis kaip 1 cm, ir mažesnių kaip 1,5 cm skersmens baravykų.
Tačiau V. Kraujalis sako, jog urėdijos miškininkai nesivaiko grybautojų ir jų krepšių netikrina. Girininkai ir eiguliai pastabų padaro nebent dėl netinkamai pastatyto automobilio.
Uždarbiauja turguje
Kai kuriems ukmergiškiams grybavimas tampa sezoniniu verslu. Ne veltui sakoma, kad geriausias miško veidrodis – turgavietė. Čia kiekvienais metais pirmiausia skubama patikrinti, ar jau atsirado pirmosios voveraitės, raudonikiai, baravykai.
Beveik visi grybai ant prekystalių surūšiuoti ne tik pagal rūšį, bet ir pagal dydį. Kuo mažesnis baravykas, tuo jis brangesnis. Mažiausių, tinkamų marinavimui, puskilograminė dėžutė kainavo 15–18 litų. Toks pat kiekis didelių – po 12 litų. Už į rieškutes telpančią raudonikių krūvelę pardavėja prašė 12 litų.
Nežiūrint grybų gausos, derėtis prekeiviai nebuvo linkę. Anot jų, grybus nuo prekystalių ukmergiškiai ir tokiomis kainomis šluote šluoja – apie 10 valandą ryto daugelis jau buvo viską pardavę.
Senoviniai grybų apdorojimo būdai
Mūsų močiutės grybus žiemai dažniausiai džiovindavo, sūdydavo arba raugindavo.
Džiovinimas
Sūdymas
Sūdyti galima visus grybus, tik geriau kiekvieną rūšį atskirai. Indas gali būti stiklinis, medinis, keramikinis, emaliuotas metalinis. Sūdytų grybų skonis, vertė labai priklauso nuo druskos kiekio ir grybų laikymo vietos. Sūdytus grybus patartina laikyti 6–8 °C temperatūros patalpoje. Jei patalpos temperatūra ne aukštesnė kaip 6 °C, kilogramui išvirtų grybų imama ne daugiau kaip 50–70 g druskos, o laikant šiltesnėje patalpoje – 60–80 g. Prieskonių (lauro lapų, pipirų, krapų, svogūnų, serbentų, krienų lapų) dedama pagal skonį.
Grybai švariai nuvalomi, nuplaunami ir dedami į verdantį vandenį. Po užvirimo 15–20 min. verdami ir išgriebiami į kiaurasamtį, kad nuvarvėtų. Atvėsę sluoksniuojami 5–6 cm storio eilėmis, perpilant druska, ir kas 3–4 eilė pabarstoma prieskoniais. Pilnas indas uždengiamas dvigubu marlės sluoksniu, suvilgytos sūdytu vandeniu, uždedamas švarus medinis ar emaliuotas dangtis ir paslegiama švariu akmeniu arba pilnu vandens stiklainiu. Po 2–3 dienų grybai būna apsemti. Jei sūrymo maža, reikia užpilti virinto (atšaldyto) sūdyto vandens. Grybai visą laiką turi būti apsemti sūrymo. Po savaitės ar dviejų juos galima valgyti.
Rauginimas
Raugti galima visų rūšių grybus, bet tik jaunus ir be kotų. Nuvalyti ir nuplauti grybai kepurėlių apačia į viršų sluoksniuojami eilėmis, tarp kurių pridedama juodųjų serbentų lapų, česnako, petražolės ir pabarstoma druska. Indas pridengiamas dvigubos marlės sluoksniu ir, uždėjus medinį dangtelį, grybai paslegiami. Maistui vartojami po 1–2 mėnesių. Kaip ir sūdytus, laikyti vėsioje patalpoje. Grybai turi būti apsemti skysčio.