Utenos mieste, tylioje Vyžuonų gatvėje, septynių šeimų medinuko vienas butas, kuriame čirškauja per dvidešimt smulkiųjų paukštelių, laisvai skraido apuokų pora, brazda narveliuose graužikai, sakytumei, veikiantis mini zoologijos sodas... Tačiau iš virtuvės sklinda Astos Malakauskaitės kepamo pyrago kvapai, dar močiutės austu drobės rankšluosčiu pridengta aušta jaunosios šeimininkės iškepta duonelė ir, pasirodo, jau ketvirtis amžiaus, kai su priglaustais įnamiais drauge gyvena Genovaitė ir Albinas Malakauskai bei jų gamtamylė dukra. Čia visiems gana vietos ir sutarimo.
Net priglaustas priklydėlis katinėlis, išaugęs į gražuolį Murčiką, einantis jau 18 metus, nė ūso nekrusteli, kai pro pat nosį prasklendžia apuokė Piratka su tabaluojančia pele snape.
Visi vienodai myli
Ir vis tik, ar niekada tėvai nepriekaištavo, jog namuose amžinas šurmulys, o ir ją, dirbančią „Maximoje“ ilgas valandas, kartais mama pavaduoja, palesina jos įnamius ir sodyboje Zarasų rajone įkurdintus stambesniuosius taip pat prižiūri.
– Mes visi vienodai gamtą mylime, – atviravo Asta. – Kaime, kai pamatome neprižiūrėtus, perkarusius šunis, galinčius „sutilpti“ už tapetų, vienodai pykstame ant tokių šeimininkų. Jei iškeliauja saviškis šuo, visuomet apverktas. Turėjome kolių veislės Irmą.
Liūdėjome, kai nepagydomai susirgusią teko užmigdyti. Vis atidėliojome mirties datą, vildamiesi, kad pasveiks. Nusipirkome tos pačios veislės šunelį, kurio ryškų apsigimimą – aklas, kurčias, be orientacijos – nuslėpė šeimininkai. Tačiau nekankinti kenčiančio gailesčiu – taip pat meilė. Štai savaitgalį kalakutus su mama pjovėme – mudviem streso daugiau nei jiems, kaip tikros budelės galvas maišais apmovėme, kad jiems taip baisu nebūtų. Tėtis mums ne padėjėjas, bet jis man sumeistrauja namelius įnamiams, laikiklius paukščiams atsitūpti, raižo paveikslus gamtos tema. Pakabinti koridoriuje jie tarsi rodyklė į mūsų butą, tačiau jį jau seniai visi žino ir verdamas duris sunkiai atspėsi, ką dabar reikės slaugyti: delne telpantį kregždžiuką ar gražuolį suopį kietaširdžio žmogaus sušaudytu sparnu...
Vardai pagal charakterius
Pirmasis įnamis buvo 7 mėnesių sužeistas strazdas, kuris Malakauskų bute išgyveno 10 metų, gilios – 20 metų – senatvės sulaukė dagilis. Per globos laiką čia buvo apsigyvenę 10 plėšriųjų paukščių – du suopiai ir du sakalai, šeši apuokai, dvi pelėdos ir begalės smulkiųjų – zylių, kregždžių, sniegenų, čiurlių, liepsnelių, kielių ir kt.
Pliuškenosi vonioje ir laukinės antys, kragas. Mergina įkaitusiais skruostais pasakoja įvairiausius savo globotinių nutikimus, taikliai apibūdina charakterius, pagal kuriuos jiems suteikiami vardai. Palubėje įsikūrusi apuokų Arlekino ir Piratkos porelė. Arlekinas sunkiai skraidantis, toks visą laiką liūdno „veido“, o Piratka apsukri: nugvelbia kąsnelį ar savąjį nesulestą kruopščiai paslepia slėptuvėje ant sekcijos. Čia gyvenęs jų gentainis Činčiperis mėgdavo Astą pagainioti per visus kambarius, kad, anot jos, primuštų...
Gyveno ir meili sniegenų porelė Cerberis su Rožyte. Vienintelis kovas buvo pramintas Medkirčiu: taukšt pataukšt be perstojo, o kuosa – Kniauka, nes nė kiek ne mažesnė vagilė už šarką. Apibendrintai balandžius mergina vadina barakudomis, zyles – siuzanomis, kregždes – triškomis, o žvirblius – paškomis. Gaidžių gaidžiais – kikilius, nes jie tikri mušeikos.
Pažinimo džiaugsmas
Asta juokauja, jog enciklopedinį dvitomį apie Lietuvos paukščius suskaičiusi, kaip bobutė maldaknygę, juk naujas svečias – nauja pažintis. Reikia žinoti, kuo lesinti, kaip slaugyti, o charakterius pažįsta iš savosios praktikos. Suvokia, kad sužeistas paukštis dažniausiai būna ir psichologiškai sutrikęs nuo patirto streso, reikia jį savaip jaukintis, kad nusiraminęs greičiau pasveiktų.
Nors Asta tinginius balandžius ir praminė barakudomis, tačiau ji išskirtinai gaili vestuvininkų kankinių. Jaunieji meilės simbolį iš tikrųjų paleidžia į kankinančią žūtį. Parduodami jaunučiai balandžiai, juk naujos tradicijos – naujas verslas, dar neįgudę susirasti lesalo, nudvesia iš bado ar nusilpę sušąla. Greta josios darbovietės – bažnyčia, todėl nusimena, kai mato, kaip šalčiams atėjus tupi baltieji mirtininkai aukštose paskliautėse, aptekę ledokšnių karuliais, o negali jų pasiekti ir išgelbėti...
Trikdo ją ir kaimo žmonių nesupratimas, jog suopiai, neretai supainiojami su paukštvanagiais, galabijančiais vištas. Suopis – gražus, išdidus paukštis, ne ūkininkų kenkėjas, o padėjėjas, nes minta pelėmis. Nepatenkinta ir tada, kai maži paukšteliai atgabenami iš kaimo. Juk išperėję jauniklius tėvai greitai paleidžia iš lizdo, bet dar moko savarankiškumo, o dirbtinai „perkeltą“ ant asfalto beviltiška išauklėti paukštiškai, arba prijaukintą ir paskui atstumtą – reabilituoti.
Kartais atneša Astai kregždės lizdą su visa šeimyna. Šie paukščiai labai draugiški: jeigu jų molio lizdas nukrinta ir jaunikliai lieka gyvi, galima juos sudėti į tvirtesnį svetimą lizdą – kaimynai bus užauginti. Arba pritvirtinti senąjį su jaunikliais, kurį paukščiai bemat susiremontuoja. Iš Astos patirties, sužeistas kregždes ir čiurlius gydyti beviltiška, nes jie nelaisvėje suserga virškinimo ligomis ir nugaišta.
Ne vien sparnuočiai buvo gydomi, reabilituojami ir paleisti į laisvę iš Malakauskų buto. Pasitaikė ir žvėrelių. Sėkmingai pasveikęs tik švystelėjo uodega neatsisveikinęs voveriukas Žvitrius, tikrai dygų charakterį rodė iš žiemos miego prižadintas ir atgabentas ežys.
– Būdavo, prieini prie narvelio, – prisiminė Asta, – kad pradės: uch, uch, mes juokaudavome, kad „prisipumpavęs“ mus gąsdins. Ir joks jis obuoliautojas, kaip vaikus piešinėliais klaidina, jis tikras mėsėdis...
O pats netikėčiausias džiaugsmas aplankė Astą prieš ketverius metus, kai balandžio pradžioje prieš pat Velykas atnešė du mažyčius kiškučius, tarsi iš velykinio atviruko...
Kadangi iš senelių paveldėta sodyba prie pat nacionalinio parko, tai pasveikę ar užauginti jaunikliai čia ir paleidžiami. Palydėdama žvilgsniu Asta viliasi, kad jie laimingai gyvens savo tikruosiuose gamtos namuose. O ji savo laisvas valandas, atostogas vėl iš naujo dalys kitiems.
– Šiemet pusantros paros pabuvau Palangoje ir gana, – sakė ji atsisveikindama. Iš Varėnoje vykusios gyvūnų globotojų šventės, skirtos paminėti Pasaulinę gyvūnų globos dieną ir jų globėjo šv. Pranciškaus vardadienį, ji parsivežė jaukius įspūdžius ir padėką už kantrų buvimą su mažesniais už mus.
