Druskininkų savivaldybėje Vilkanastrų kaime į gyvenamąjį namą įsirangė žaltys. Namo šeimininkai, matyt, palaikė žaltį nuodinga gyvate, nes į įvykio vietą buvo iškviesta policija. Tačiau ne ten pataikiusio žalčio istorija baigėsi greitai ir laimingai – jis sugautas ir paleistas artimiausiame miške.
Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamento Druskininkų agentūros vedėjas teigė nieko negirdėjęs apie šį įvykį, tačiau prisiminė, jog praėjusiais metais žalčiai siautėjo net pačiame Druskininkų mieste.
Ropliams patinka gėlės ir paežerės
„Praeitais metais jie buvo ypatingai aktyvūs. Žinote tuos didelius gėlių vazonus, kuriais dabar papuošti Druskininkai? Juose susirangydavo žalčiai ir gyvendavo. Kažkodėl lindo į namą, kuris įsikūręs prieš „Swedbank“ banko pastatą arba prie Druskonio ežero dažnai juos žmonės pastebėdavo. Šiais metais pirmą kartą girdžiu apie susidūrimą su žalčiu. Gal žmonės jau prie jų priprato?“, - svarstė aplinkosaugininkas.
Gyvenimas kartu su žalčiais
Ką iš tiesų daryti, jei namuose ar kieme pastebite žaltį? Kokią grėsmę jis kelia ar nekelia žmonėms?
Kai kuriuos gyventojus galbūt pašiurpintų Lietuvos gamtos fondo vykdančiojo direktoriaus Edmundo Greimo pasakojimas apie tai, kaip jis kelerius metus gyvena kartu su žalčiais ir džiaugiasi jų „vizitais“.
„Turiu sodybą labai „žaltingoje“ vietoje. Nenuostabu, kad žalčių pastebime daug, bet pavasarį- rudenį daug randame ir sutraiškytų ant kelio. Mano sodyboje gyvena 2 žalčiai, na, dabar kažkodėl liko vienas, - pasakojo E. Greimas. - Jis įsitaiso rąstinio namo plyšiuose ir šildosi. Žinoma, nuo žmonių greitai slepiasi, bet tyliai prisiartinus man patinka juos stebėti. Apskritai man žalčiai patinka.“
Nekanda, bet ginasi kvapu
Lietuvos gamtos fondo vykdantysis direktorius pasakojo, jog žaltys užauga iki vieno metro ilgio, tačiau žmonių niekada nepuola pats. Apskritai šios gyvatės – bailios ir dažniau pačios skuba slėptis nuo žmonių.
„Sugriebtas žaltys galbūt gali įkąsti į pirštą, bet tik sužnybs jį – jie neturi nei nuodingų dantų, nei nuodų liaukų. Tiesa vieną nemalonią ginybinę taktiką taiko: kartą bandžiau žaltį nunešti nuo kelio, tai sugriebus jis mane apipurškė labai smirdinčiu skysčiu. Jie turi tokias smirdančias liaukas. Toliau važiavau iškišęs vieną ranką per langą“, - juokėsi E. Greimas.
Kadangi žalčiai pamatę žmones dažniausiai slepiasi ir bėga, iš kiemo juos galima ir išvyti, o pastebėjus patalpoje geriausia mėginti sugauti ir išnešti į mišką.
Aiškiai išsiskiria iš nuodingų gyvačių
„Galima įvaryti į maišelį, dėžę, kokią nors kitą talpą, su kuria išneštum laukan. Jei jau gaudyti, tai geriausia suimti kiek žemiau galvos. Galima pasigaminti ir kokią kilpą, ją užnerti, tik labai atsargiai, kad žalčio nesutraiškytumėte. Bet kad dėl žalčio reikėtų skambinti vidaus reikalų sistemos pareigūnams – gal čia jau kiek persistengta“, - korektiškai pastebėjo E. Greimas.
Žalčiai, Gamtos fondo direktoriaus teigimu, turi itin ryškias geltonas dėmes galvos srityje - savotiškas ausis – dėl to juos lengva atskirti nuo kitų gyvačių. Kaip jau minėta, jie nėra nuodingi ar keliantys grėsmę žmogui.
Jei vis dar abejojate – gyvatė marguolė arba angis, kuri gali įkirsti, turi labai ryškią zigzago liniją per visą nugarą. Žaltys neturi tokio rašto.
Kitas nenuodingas Lietuvos roplys – gluodenas yra gerokai mažesnis už žaltį. Jie daugiausia užauga iki 30 -ies centimetrų, kai žalčiai – iki 1 metro ilgio.
„Žalčius reikia saugoti ir jų nebijoti“, - patarė E. Greimas.
Faktai:
Lygiažvynis žaltys, lygusis žaltys (lot. Coronella austriaca) – žaltinių (Colubridae) šeimos roplys. Kūno viršus pilkas, nugaros žvynai lygūs, gelsvai ar pilkai rusvas, kartais rausvai rudas, patinėlių ilgis 47-62 cm, patelių – 44-62 cm. Švedijoje buvo pagautas 83 cm ilgio, Ukrainoje netoli Černobilio 92 cm. Patinėliai paprastai rusvesni, patelės – pilkšvos. Išilgai nugaros yra 2-4 tamsių dėmių eilės. Ant kaklo yra 2 rudos ar tamsiai rudos juostelės ar dėmės. Jos susijungia viršugalvyje sudarydamos karūną primenantį raštą. Pilvelis pilkšvai rudas, oranžinis su tamsiomis dėmelėmis bei taškeliais. Apatinė uodegos dalis šviesesnė už pilvelį.
Gyvena sausuose mišriuose ir spygliuočių miškuose. Mėgsta gerai saulės įšildomas vietas: kalvotas miško aikšteles, pamiškes, kirtavietes. Aktyvūs dieną. Esant pavojui slepiasi kelmų tuštumose arba po jais, apleistuose driežų ir smulkiųjų žinduolių urvuose, po nuvirtusiais medžiais, stuobriais. Kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdinimo poza panaši į nuodingos gyvatės, dėl to žmonės jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas kandžiojasi, tačiau įkandimai žmogui visiškai nepavojingi.
Iš žiemos miego pabunda balandžio mėn. Literatūros duomenimis veisimosi ciklas nereguliarus. Vaikus veda kasmet arba kas 2-3 metus. Poruojasi gegužės mėnesį. Gyvavedžiai. Kiaušiniai vystosi patelių viduje. Jauniklius veda rugpjūčio-rugsėjo mėn., spalio pradžioje. Viena patelė atveda 2-9 jauniklius, kurie subręsta trečiaisiais-ketvirtaisiais gyvenimo metais. Neriasi 2-3 kartus per metus. Išgyvena iki 20 metų amžiaus.
Minta daugiausia gyvavedžiais ir vikriaisiais driežais, smulkiais žinduoliais, gluodenais, gyvatėmis, paukščių jaunikliais, vabzdžiais. Sugautą grobį užsmaugia apsivyniodamas aplink jį savo kūnu. Smulkų grobį ryja gyvą. Lygiažvynių žalčių priešai gamtoje – šeškai, barsukai, ežiai, kai kurie plėšrieji paukščiai.
Lygusis žaltys Eurazijoje paplitęs nuo šiaurinės Pirėnų pusiasalio dalies iki dešiniojo Tobolo upės kranto, šiaurės vakarų Kazachstano. Šiaurėje arealas siekia pietinę Skandinaviją, Suomiją, Ladogos ežerą ir tęsiasi iki Tobolo žemupio, pietuose – Viduržemio jūros pakrantes, šiaurinę Turkiją ir šiaurinį Iraną. Gyvena ir pietinėje Didžiosios Britanijos dalyje.
Lietuvoje labai reta rūšis. Pirmą kartą 1921 m. T.Ivanausko pagautas Rūdininkų girioje, vėliau aptikti Čepkelių rezervate, Molėtų rajone, Rūdininkų girioje, Pirčiupių apylinkėje, Varėnos rajono Musteikos ir Rudnios kaimuose. Paskutinius kartus Lietuvoje pagautas Rūdininkų poligono prieigose. 2008 m. aptiktas Viešvilės rezervate. Gyvenamos vietos panašios į vikriojo driežo ir trapiojo gluodeno. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Geltonskruostis žaltys (lot. Natrix natrix) – žaltinių (Colubridae) šeimos roplys.
Paplitęs beveik visoje Europoje, išskyrus Airiją, šiaurines Anglijos ir Skandinavijos dalis.
[taisyti]Paplitimas Lietuvoje
Lietuvoje gana dažnas. Lietuvoje, pagonybės laikais būtent šios rūšies žalčiai buvo laikomi kaip naminiai gyvūnėliai reguliuoti graužikų populiacijas.
Geltonskruostis žaltys panašus į paprastąją angį, pagrindinis skirtumas – galvos šonuose esančios dvi gelsvos ar oranžinės dėmės. Be to, žaltys pilkas ar juodas, be zigzago nugaroje. Dažnai su tamsesnėmis dėmėmis ar siauromis skersinėmis juostomis. Neretai tinklą primenantis raštas, tačiau ne toks ryškus kaip angių. Kūno ilgis labai nevienodas, maždaug nuo 65 cm ir iki 140 cm, kartais pasitaiko iki 2 m. Patelės didesnės už patinėlius, o patinėliai palyginus retokai užauga didesni nei 110 cm ilgio.
Tai gana judrios ir greitos gyvatės, kurios gerai plaukioja ir nardo. Po vandeniu išbūna apie tris minutes. Jos nėra nuodingos ir pavojingos žmonėms. Negalėdami pabėgti nuo persekiotojų, šie žalčiai šnypščia ir gąsdina staigiais galvos judesiais. Pagauti ginasi išpurkšdami iš kloakos labai nemalonaus kvapo, balkšvai gelsvą skystį. Jei reikia, apsimeta negyvais. Tuomet suglemba, išsižioja, tačiau paleisti greitai „atgyja“. Gyvena vandens telkinių pakrantėse, užliejamose pievose, pelkėse, drėgnuose miškuose. Sutinkami ir prie sodybų, senose kirtavietėse.
Medžioja sausumoje ir vandenyje, grobį ryja gyvą. Minta varliagyviais, jų buožgalviais, kartais driežais, mažomis žuvytėmis ir smulkiais paukščiais ir žinduoliais. O dar nesuaugę jaunikliai minta vabzdžiais. Aktyvūs dieną, medžioja ryte ir vakare, nuo 8 iki 19 h.
Žiemos miegu paprastieji žalčiai užmiega spalio arba lapkričio mėnesį, o pabunda kovo arba balandžio mėnesį.
Poruojasi balandžio – gegužės mėnesiais susirinkę prie ežerų, upių šiltų pakrančių. 7–24 kiaušinius deda į lapų krūvas, supuvusius kelmus ar kitas drėgnas šiltas vietas liepos – rugpjūčio mėnesiais. Kiaušiniai vystosi . Vos 10- 20 cm žalčiukai išsirita po 5–8 savaičių, subręsta tik 3-4 metais. Geltonskruosčiai žalčiai gyvena apie 25-28 metus.
