Susitelkia į tuntus
Naktį spustelėjo šaltukas, tačiau koks meškeriotojas atidės suplanuotą žūklę, jei tik iš dangaus nelyja akmenimis. Juoba kad naktimis vos vos šalvena, o dieną pliusas. Tokia situacija – puiki galimybė užmesti ešeriams ar lydekoms skirtą masalą, nes šaltas vanduo paakina aktyviau medžioti lydekas, o ešerius telktis į būrius, kurie leidžiasi iš savo duburių į apylinkes mušti mailiaus.
Tokiomis dienomis dažnai vykstu į pratakų tvenkinį, kur žiemą galima sugundyti trofėjinį kuprių. Per atlydžius jis visada atviras – ledas jį sukausto tik po gerokų šalčių.
Žūklės praleisti tą kartą negalėjau (net ir jei būtų spustelėjęs dvidešimties laipsnių šaltis, kuris sausio antroje pusėje dažnas mūsų platumose) dar ir todėl, kad turiu kolegą, kuris šio metų laikotarpio laukia kaip išganymo, nes jo kultinė žuvis – ešerys, o stambių kuprių žūklės geriausiu metu jis laiko būtent žiemos atlydžius.
Gana gerai vandens telkinį pažįstantis meškeriotojas gali palyginti lengvai rasti žuvų susitelkimo vietas, kurios metų metais nesikeičia, o svarbiausia – nesunkiai orientuotis, kokio svorio ir dydžio masalais konkrečioje vietoje spiningauti, kad pasiektum duburio horizontą, kuriame laikosi žuvys. Tokios yra teorinės prielaidos, o praktiškai pasitaiko, žinoma, visaip, vis dėlto labai svarbu, kad iš anksto numanai, kokiu masalu pasirinktoje vietoje spiningaujant daugiausia šansų sugriebti sėkmę už uodegos.
Debesuota su pragiedruliais
Kol atvažiavome prie tvenkinio, kol susitvarkėme įrankius, šiek tiek įdienojo ir ant balučių neliko jokios ledokšnių užuominos. Iš už debesų taikėsi išlįsti saulutė, tačiau jai tai pavykdavo tik protarpiais. Tokie trumpalaikiai saulės debiutai nedžiugino, nes iš patirties gerai žinau, kad ešeriams apšvietimo kaita, liudijanti apie slėgio šuoliukus, gyvybingumo neprideda. Ešeriai prieš ledmetį labiau mėgsta, kad būtų pastovus oras, o kai slėgis šokinėja, jie linkę snūduriuoti.
Šiuo metų laiku tolimiems žygiams pakrantėmis rengtis neverta, nes paprastai atvažiuoji tiesiai į vietą – reikalingi duburiai šalia. Tad sutaupai daug laiko, o tai labai svarbu, nes šviesusis metas trumpas. Geriausia taktika – spiningauti viename ar dviejuose pasirinktuose duburiuose, kurie netoli vienas kito. Taip galima geriausiai išnaudoti kibimo periodą, kuris gali būti labai trumpas ir pliūptelti kaip tik tuo laiku, kai žingsniuoji nuo vieno duburio prie kito. Beje, daugelis spiningininkų kibimo taip ir nesulaukia, nes po kelių valandų nerezultatyvaus spiningavimo pritrūksta kantrybės ir leidžiasi namo. Nekartokite šios klaidos – likite ant kranto iki sutemų.
Laimei, pragiedruliai netrukus liovėsi, dangus apsitraukė pilka marška, oro temperatūra pakilo iki poros laipsnių šilumos. Tad sąlygos susiklostė visai palankios ešerių žūklei.
Sėkminga pradžia ir nesėkmingas pusdienis
Tiek aš, tiek mano kolega tame tvenkinyje turime savo pamėgtas vietas, tad nužingsniavome vienas į vieną pusę, kitas – į priešingą. Netrukus stovėjau prie nedidelės įlankos, kurios dugno šlaitai statūs. Tai liudija, kad kažkada čia būta upelio vagos vingio. Prisegiau prie valo sukrę – šis savadarbis masalas su sidabro lapeliu, apsitraukusiu per laiką pilkšvomis apnašomis. Trišakį dengiančią skaisčiai raudoną plunksnų muselę su juoda uodegėle kasmet atnaujinu. Užmečiau išilgai kranto, leidau masalui nugrimzti maždaug pusantro metro ir ėmiau sukti ritės rankenėlę, keisdamas tempą, – tai greičiau, tai lėčiau. Tokį masalo plukdymą ešeriai labai greitai pastebi, o paskui susierzina ir ima sukrę persekioti. Žinoma, tai nereiškia, kad jie būtinai kibs, tačiau po keleto bandymų vienam kuriam nervai gali neišlaikyti.
Šį kartą įvykių eiga mane nustebino – sukrė nenuplaukė nė pusės reikiamos distancijos, o meškerykotį supurtė keli stiprūs smūgiai. Po paskutinio meškerykotis sulinko ir ranka pajuto dunksėjimą. Lyg kas plaktuku daužytų per masalą. Jokios abejonės – ešerys. Puikus kuprius apsuko kelis ratus, kol iškėliau jį ant delno iš vandens. Tokioje žūklėje graibštą naudoju retai, nes jį nepatogu nešiotis.
Nė karto nesijaučiu komfortiškai vykdamas į žieminę ešerių žūklę spiningu. Visada kirba abejonių, jog nekibs. Ne kartą mano nuojauta pasitvirtino, bet šį sykį stambus kuprius, paguldytas į krepšelį, kaip vėjelis laužo dūmus išblaškė dvejones. Deja, kaip vėliau pasirodė, optimizmas buvo pirmalaikis. Tris su puse valandos – nė vieno kibimo. Paskui užkibo viena neūžauga lydekaitė. Guodžiausi tik tuo, kad žūklė jau įvyko, pavyko sugundyti gražų egzempliorių, o tai – derama premija už tai, kad reikėjo giliau įtraukti kaklą į apykaklę saugantis nuo ryto žvarbos.
Diena jau krypo vakarop. Po poros valandų ims temti. Kai tik apie tai pagalvojau, į galvą toptelėjo mintis, kad po pirmojo kibimo užsiciklinau – nė karto nekeičiau masalo, nes pagalvojau, jog iškart pavyko rasti reikiamą tą dieną masalą.
Netingėkite keisti masalų
Nutariau pakeisti masalą ir prie valo prisegiau penkiacentimetrinį vobleriuką, kurio šonai sidabriškai melsvi, papilvė rausva, o nugara tamsiai mėlyna. Jau trečiu metimu masaliuką kažkas stipriai smūgiavo, tačiau neužkibo. Niekas masalo taip ir nepastvėrė dar visą pusvalandį, nors smūgiai kartojosi pedantišku nuoseklumu. Pakeičiau vobleriuką ryškesniu, rezultatas buvo atvirkščias – šiuo masalu niekas absoliučiai nesidomėjo.
Pabandžiau dar kokius dešimt įvairių atspalvių modelių – nė menkiausio stuktelėjimo. Vėl prisegiau pirmąjį panaudotą tą dieną voblerį. Skaidriame vandenyje puikiai mačiau, kaip nartus masalas grakščiai atvinguriavo man prie kojų. Ir taip pat aiškiai kaip voblerį išvydau tamsų siluetą, kuris atlydėjo masalą. Juostos ant šonų aiškiai liudijo – ešerys. Kuprius pasišalino taip pat oriai, kaip ir plaukė paskui masalą. Žodžiu, tapo absoliučiai aišku, kad spiningauti reikia vobleriuku, kuris atkreipia ešerių dėmesį.
Tuo metu dangus patamsėjo ir po kelių minučių ėmė snyguriuoti. Trumpą laiką snaigės pleveno nedidukės, o paskui reikalas įsisiūbavo ir ėmė drėbti kaip reikiant – dideliais kąsniais. Nepasukau link automobilio tik todėl, kad kolega nuėjo gerokai tolėliau ir nutariau palaukti, kol jis atžingsniuos iki manęs. Na, o kad nestovėčiau tuščiai, dar sykį užmečiau masalą. Vobleris paniro, o kai buvo jau duburio gilumoje, meškerykotį supurtė ryžtingas smūgis. Šįkart ešerys užkibo užtikrintai.
Paskui prasidėjo tikrai pašėlęs kibimas – kupriai smūgiavo kaip boksininkai. Retas neapžiodavo pusės masalo. Na, o šlapdriba tęsėsi tokiais tempais, kad netrukus ant kepurės išaugo kelių centimetrų storio sniego sluoksnis. Bet man tai buvo nė motais – svarbiausia kibimas. Kad šlapdriba liovėsi, pajutau tik tada, kai, maždaug dešimt kartų užmetus masalą, jį vos vieną kartą stvėrė kuprius. Stvėrė, matyt, iš inercijos, nes kibimas netrukus visiškai užgeso.
Dėsningumai ir išimtys
Šaltuoju metų laiku ryšį tarp žuvų kibimo ir šlapdribos yra pastebėjęs ne vienas meškeriotojas. Žinoma, tokių faktų statistika nėra išsami, nes ir meškerioja per šlapdribą nedaugelis, tačiau patvirtinimų apie ešerių kibimo pliūpsnius pradėjus snyguriuoti teko girdėti įvairiose Lietuvos vietose iš meškeriotojų, spiningaujančių nedidelėse upėse arba pratakiuose tvenkiniuose. Įdomu ir tai, kad per šlapdribą pastebimas ir kitų žuvų – lydekų, kuojų, netgi kiršlių kibimo proveržis. Galima tik spėlioti, kodėl taip atsitinka. Galbūt ichtiologai ištirs kada nors šią priklausomybę.
Aišku tik tai, kad žiemą daug mažesnė rytinio ešerių kibimo tikimybė, todėl tikslingiausia žūklę pradėti apie 10–11 valandą ryto, o rimtesnio kibimo galima tikėtis apie vidudienį. Tai, žinoma, minusas, nes žūklės laikas trumpas. Kita vertus, žūklę apsunkina tai, kad daug sudėtingiau nei šiltuoju metų laiku parinkti masalą. Ne tik masalo rūšį (vobleris, sukrė, guminukas), bet ir masalo dydį, spalvą, nustatyti, ar žuvys griebia nuosaikiai judančius, ar agresyvius masalus. Tai galima patikrinti tik eksperimento keliu.
Be to, žuvų apetitas (ypač ešerių) dėl dažnų atmosferos slėgio pokyčių (net ir nežymių) permainingas, o kibimas daug trumpesnis nei pavasarį, vasarą ar ankstyvą rudenį. Dažniausiai jie primena keliolika minučių, kartais pusvalandį trunkančius pliūpsnius. Tarp jų neretai būna ilgų pauzių. Tad neapsišarvavęs kantrybe kito kibimo pliūpsnio gali nesulaukti ir išvažiuoti gerti šiltos arbatos namo.
Vyniok ant ūso
Žiemą, net ir esant pliusinei temperatūrai, dažnai apledėja spiningo žiedeliai. Žinoma, to galima išvengti, jei žiedeliai bus sutepti vazelinu ar specialiu tepalu, tačiau ir įrankius patartina pasirinkti maksimaliai tinkamus žūklei tokiu oru.
Spiningas tinkamiausias su didelio skersmens žiedeliais, nes nuo jų vanduo lengviau nuvarva ir žiedeliai apledėja tik per ilgą laiką. Antra, didesnio skersmens žiedelius lengviau atitirpdyti.
Labai atsakingai reikia parinkti valą: pirma, netinka pintas, nes sušlampa ir stangrėja, taip pat netinka „match“ tipo vienagysliai valai, nes jų elastingumas nedidelis, o žemoje temperatūroje dar labiau sumažėja. Tad geriausias ypač elastingas valas, kuris paprastai žymimas terminu „soft“.