Su­si­tel­kia į tun­tus

Nak­tį spus­te­lė­jo šal­tu­kas, ta­čiau koks meš­ke­rio­to­jas ati­dės su­pla­nuo­tą žūk­lę, jei tik iš dan­gaus ne­ly­ja ak­me­ni­mis. Juo­ba kad nak­ti­mis vos vos šal­ve­na, o die­ną pliu­sas. To­kia si­tu­a­ci­ja – pui­ki ga­li­my­bė už­mes­ti eše­riams ar ly­de­koms skir­tą ma­sa­lą, nes šal­tas van­duo pa­a­ki­na ak­ty­viau me­džio­ti ly­de­kas, o eše­rius telk­tis į bū­rius, ku­rie lei­džia­si iš sa­vo du­bu­rių į apy­lin­kes muš­ti mai­liaus.

To­kio­mis die­no­mis daž­nai vyks­tu į pra­ta­kų tven­ki­nį, kur žie­mą ga­li­ma su­gun­dy­ti tro­fė­ji­nį kup­rių. Per at­ly­džius jis vi­sa­da at­vi­ras – le­das jį su­kaus­to tik po ge­ro­kų šal­čių.

Žūk­lės pra­leis­ti tą kar­tą ne­ga­lė­jau (net ir jei bū­tų spus­te­lė­jęs dvi­de­šim­ties laips­nių šal­tis, ku­ris sau­sio ant­ro­je pu­sė­je daž­nas mū­sų pla­tu­mo­se) dar ir to­dėl, kad tu­riu ko­le­gą, ku­ris šio me­tų lai­ko­tar­pio lau­kia kaip iš­ga­ny­mo, nes jo kul­ti­nė žu­vis – eše­rys, o stam­bių kup­rių žūk­lės ge­riau­siu me­tu jis lai­ko bū­tent žie­mos at­ly­džius.

Ga­na ge­rai van­dens tel­ki­nį pa­žįs­tan­tis meš­ke­rio­to­jas ga­li pa­ly­gin­ti leng­vai ras­ti žu­vų su­si­tel­ki­mo vie­tas, ku­rios me­tų me­tais ne­si­kei­čia, o svar­biau­sia – ne­sun­kiai orien­tuo­tis, ko­kio svo­rio ir dy­džio ma­sa­lais kon­kre­čio­je vie­to­je spi­nin­gau­ti, kad pa­siek­tum du­bu­rio ho­ri­zon­tą, ku­ria­me lai­ko­si žu­vys. To­kios yra te­ori­nės prie­lai­dos, o prak­tiš­kai pa­si­tai­ko, ži­no­ma, vi­saip, vis dėl­to la­bai svar­bu, kad iš anks­to nu­ma­nai, ko­kiu ma­sa­lu pa­si­rink­to­je vie­to­je spi­nin­gau­jant dau­giau­sia šan­sų su­grieb­ti sėk­mę už uo­de­gos.

De­be­suo­ta su pra­gied­ru­liais

Kol at­va­žia­vo­me prie tven­ki­nio, kol su­si­tvar­kė­me įran­kius, šiek tiek įdie­no­jo ir ant ba­lu­čių ne­li­ko jo­kios le­dokš­nių užuo­mi­nos. Iš už de­be­sų tai­kė­si iš­lįs­ti sau­lu­tė, ta­čiau jai tai pa­vyk­da­vo tik pro­tar­piais. To­kie trum­pa­lai­kiai sau­lės de­biu­tai ne­džiu­gi­no, nes iš pa­tir­ties ge­rai ži­nau, kad eše­riams ap­švie­ti­mo kai­ta, liu­di­jan­ti apie slė­gio šuo­liu­kus, gy­vy­bin­gu­mo ne­pri­de­da. Eše­riai prieš led­me­tį la­biau mėgs­ta, kad bū­tų pa­sto­vus oras, o kai slė­gis šo­ki­nė­ja, jie lin­kę snū­du­riuo­ti.

Šiuo me­tų lai­ku to­li­miems žy­giams pa­kran­tė­mis reng­tis ne­ver­ta, nes pa­pras­tai at­va­žiuo­ji tie­siai į vie­tą – rei­ka­lin­gi du­bu­riai ša­lia. Tad su­tau­pai daug lai­ko, o tai la­bai svar­bu, nes švie­su­sis me­tas trum­pas. Ge­riau­sia tak­ti­ka – spi­nin­gau­ti vie­na­me ar dvie­juo­se pa­si­rink­tuo­se du­bu­riuo­se, ku­rie ne­to­li vie­nas ki­to. Taip ga­li­ma ge­riau­siai iš­nau­do­ti ki­bi­mo pe­ri­odą, ku­ris ga­li bū­ti la­bai trum­pas ir pliūp­tel­ti kaip tik tuo lai­ku, kai žings­niuo­ji nuo vie­no du­bu­rio prie ki­to. Be­je, dau­ge­lis spi­nin­gi­nin­kų ki­bi­mo taip ir ne­su­lau­kia, nes po ke­lių va­lan­dų ne­re­zul­ta­ty­vaus spi­nin­ga­vi­mo pri­trūks­ta kan­try­bės ir lei­džia­si na­mo. Ne­kar­to­ki­te šios klai­dos – li­ki­te ant kran­to iki su­te­mų.

Lai­mei, pra­gied­ru­liai ne­tru­kus lio­vė­si, dan­gus ap­si­trau­kė pil­ka marš­ka, oro tem­pe­ra­tū­ra pa­ki­lo iki po­ros laips­nių ši­lu­mos. Tad są­ly­gos su­si­klos­tė vi­sai pa­lan­kios eše­rių žūk­lei.

Sėk­min­ga pra­džia ir ne­sėk­min­gas pus­die­nis

Tiek aš, tiek ma­no ko­le­ga ta­me tven­ki­ny­je tu­ri­me sa­vo pa­mėg­tas vie­tas, tad nu­žings­nia­vo­me vie­nas į vie­ną pu­sę, ki­tas – į prie­šin­gą. Ne­tru­kus sto­vė­jau prie ne­di­de­lės įlan­kos, ku­rios dug­no šlai­tai sta­tūs. Tai liu­di­ja, kad kaž­ka­da čia bū­ta upe­lio va­gos vin­gio. Pri­se­giau prie va­lo suk­rę – šis sa­va­dar­bis ma­sa­las su si­dab­ro la­pe­liu, ap­si­trau­ku­siu per lai­ką pilkš­vo­mis ap­na­šo­mis. Tri­ša­kį den­gian­čią skais­čiai rau­do­ną plunks­nų mu­se­lę su juo­da uo­de­gė­le kas­met at­nau­ji­nu. Už­me­čiau iš­il­gai kran­to, lei­dau ma­sa­lui nu­grimz­ti maž­daug pus­an­tro met­ro ir ėmiau suk­ti ri­tės ran­ke­nė­lę, keis­da­mas tem­pą, – tai grei­čiau, tai lė­čiau. To­kį ma­sa­lo pluk­dy­mą eše­riai la­bai grei­tai pa­ste­bi, o pas­kui su­sier­zi­na ir ima suk­rę per­se­kio­ti. Ži­no­ma, tai ne­reiš­kia, kad jie bū­ti­nai kibs, ta­čiau po ke­le­to ban­dy­mų vie­nam ku­riam ner­vai ga­li ne­iš­lai­ky­ti.

Šį kar­tą įvy­kių ei­ga ma­ne nu­ste­bi­no – suk­rė ne­nu­plau­kė nė pu­sės rei­kia­mos dis­tan­ci­jos, o meš­ke­ry­ko­tį su­pur­tė ke­li stip­rūs smū­giai. Po pas­ku­ti­nio meš­ke­ry­ko­tis su­lin­ko ir ran­ka pa­ju­to dunk­sė­ji­mą. Lyg kas plak­tu­ku dau­žy­tų per ma­sa­lą. Jo­kios abe­jo­nės – eše­rys. Pui­kus kup­rius ap­su­ko ke­lis ra­tus, kol iš­kė­liau jį ant del­no iš van­dens. To­kio­je žūk­lė­je graibš­tą nau­do­ju re­tai, nes jį ne­pa­to­gu ne­šio­tis.

Nė kar­to ne­si­jau­čiu kom­for­tiš­kai vyk­da­mas į žie­mi­nę eše­rių žūk­lę spi­nin­gu. Vi­sa­da kir­ba abe­jo­nių, jog ne­kibs. Ne kar­tą ma­no nuo­jau­ta pa­si­tvir­ti­no, bet šį sy­kį stam­bus kup­rius, pa­gul­dy­tas į krep­še­lį, kaip vė­jelis lau­žo dū­mus iš­blaš­kė dve­jo­nes. De­ja, kaip vė­liau pa­si­ro­dė, op­ti­miz­mas bu­vo pir­ma­lai­kis. Tris su pu­se va­lan­dos – nė vie­no ki­bi­mo. Pas­kui už­ki­bo vie­na ne­ūžau­ga ly­de­kai­tė. Guo­džiau­si tik tuo, kad žūk­lė jau įvy­ko, pa­vy­ko su­gun­dy­ti gra­žų eg­zem­plio­rių, o tai – de­ra­ma pre­mi­ja už tai, kad rei­kė­jo gi­liau įtrauk­ti kak­lą į apy­kak­lę sau­gan­tis nuo ry­to žvar­bos.

Die­na jau kry­po va­ka­rop. Po po­ros va­lan­dų ims tem­ti. Kai tik apie tai pa­gal­vo­jau, į gal­vą top­te­lė­jo min­tis, kad po pir­mo­jo ki­bi­mo už­si­cik­li­nau – nė kar­to ne­kei­čiau ma­sa­lo, nes pa­gal­vo­jau, jog iš­kart pa­vy­ko ras­ti rei­kia­mą tą die­ną ma­sa­lą.

Ne­tin­gė­ki­te keis­ti ma­sa­lų

Nu­ta­riau pa­keis­ti ma­sa­lą ir prie va­lo pri­se­giau pen­kia­cen­ti­met­ri­nį vob­le­riu­ką, ku­rio šo­nai si­dab­riš­kai mels­vi, pa­pil­vė raus­va, o nu­ga­ra tam­siai mė­ly­na. Jau tre­čiu me­ti­mu ma­sa­liu­ką kaž­kas stip­riai smū­gia­vo, ta­čiau ne­už­ki­bo. Nie­kas ma­sa­lo taip ir ne­pa­stvė­rė dar vi­są pus­va­lan­dį, nors smū­giai kar­to­jo­si pe­dan­tiš­ku nuo­sek­lu­mu. Pa­kei­čiau vob­le­riu­ką ryš­kes­niu, re­zul­ta­tas bu­vo at­virkš­čias – šiuo ma­sa­lu nie­kas ab­so­liu­čiai ne­si­do­mė­jo.

Pa­ban­džiau dar ko­kius de­šimt įvai­rių at­spal­vių mo­de­lių – nė men­kiau­sio stuk­te­lė­ji­mo. Vėl pri­se­giau pir­mą­jį pa­nau­do­tą tą die­ną vob­le­rį. Skaid­ria­me van­de­ny­je pui­kiai ma­čiau, kaip nar­tus ma­sa­las grakš­čiai at­vin­gu­ria­vo man prie ko­jų. Ir taip pat aiš­kiai kaip vob­le­rį iš­vy­dau tam­sų si­lu­e­tą, ku­ris at­lydė­jo ma­sa­lą. Juos­tos ant šo­nų aiš­kiai liu­di­jo – eše­rys. Kup­rius pa­si­ša­li­no taip pat oriai, kaip ir plau­kė pas­kui ma­sa­lą. Žo­džiu, ta­po ab­so­liu­čiai aiš­ku, kad spi­nin­gau­ti rei­kia vob­le­riu­ku, ku­ris at­krei­pia eše­rių dė­me­sį.

Tuo me­tu dan­gus pa­tam­sė­jo ir po ke­lių mi­nu­čių ėmė sny­gu­riuo­ti. Trum­pą lai­ką snai­gės ple­ve­no ne­di­du­kės, o pas­kui rei­ka­las įsi­siū­ba­vo ir ėmė drėb­ti kaip rei­kiant – di­de­liais kąs­niais. Ne­pa­su­kau link au­to­mo­bi­lio tik to­dėl, kad ko­le­ga nu­ė­jo ge­ro­kai to­lė­liau ir nu­ta­riau pa­lauk­ti, kol jis at­žings­niuos iki ma­nęs. Na, o kad ne­sto­vė­čiau tuš­čiai, dar sy­kį už­me­čiau ma­sa­lą. Vob­le­ris pa­ni­ro, o kai bu­vo jau du­bu­rio gi­lu­mo­je, meš­ke­ry­ko­tį su­pur­tė ryž­tin­gas smū­gis. Šį­kart eše­rys už­ki­bo už­tik­rin­tai.

Pas­kui pra­si­dė­jo tik­rai pa­šė­lęs ki­bi­mas – kup­riai smū­gia­vo kaip bok­si­nin­kai. Re­tas ne­ap­žio­da­vo pu­sės ma­sa­lo. Na, o šlap­dri­ba tę­sė­si to­kiais tem­pais, kad ne­tru­kus ant ke­pu­rės iš­au­go ke­lių cen­ti­met­rų sto­rio snie­go sluoks­nis. Bet man tai bu­vo nė mo­tais – svar­biau­sia ki­bi­mas. Kad šlap­dri­ba lio­vė­si, pa­ju­tau tik ta­da, kai, maž­daug de­šimt kar­tų už­me­tus ma­sa­lą, jį vos vie­ną kar­tą stvė­rė kup­rius. Stvė­rė, ma­tyt, iš iner­ci­jos, nes ki­bi­mas ne­tru­kus vi­siš­kai už­ge­so.

Dės­nin­gu­mai ir iš­im­tys

Šal­tuo­ju me­tų lai­ku ry­šį tarp žu­vų ki­bi­mo ir šlap­dri­bos yra pa­ste­bė­jęs ne vie­nas meš­ke­rio­to­jas. Ži­no­ma, to­kių fak­tų sta­tis­ti­ka nė­ra iš­sa­mi, nes ir meš­ke­rio­ja per šlap­dri­bą ne­dau­ge­lis, ta­čiau pa­tvir­ti­ni­mų apie eše­rių ki­bi­mo pliūps­nius pra­dė­jus sny­gu­riuo­ti te­ko gir­dė­ti įvai­rio­se Lie­tu­vos vie­to­se iš meš­ke­rio­to­jų, spi­nin­gau­jan­čių ne­di­de­lė­se upė­se ar­ba pra­ta­kiuo­se tven­ki­niuo­se. Įdo­mu ir tai, kad per šlap­dri­bą pa­ste­bi­mas ir ki­tų žu­vų – ly­de­kų, kuo­jų, net­gi kir­šlių ki­bi­mo pro­ver­žis. Ga­li­ma tik spė­lio­ti, ko­dėl taip at­si­tin­ka. Gal­būt ich­tio­lo­gai iš­tirs ka­da nors šią pri­klau­so­my­bę.

Aiš­ku tik tai, kad žie­mą daug ma­žes­nė ry­ti­nio eše­rių ki­bi­mo ti­ki­my­bė, to­dėl tiks­lin­giau­sia žūk­lę pra­dė­ti apie 10–11 va­lan­dą ry­to, o rim­tes­nio ki­bi­mo ga­li­ma ti­kė­tis apie vi­du­die­nį. Tai, ži­no­ma, mi­nu­sas, nes žūk­lės lai­kas trum­pas. Ki­ta ver­tus, žūk­lę ap­sun­ki­na tai, kad daug su­dė­tin­giau nei šil­tuo­ju me­tų lai­ku pa­rink­ti ma­sa­lą. Ne tik ma­sa­lo rū­šį (vob­le­ris, suk­rė, gu­mi­nu­kas), bet ir ma­sa­lo dy­dį, spal­vą, nu­sta­ty­ti, ar žu­vys grie­bia nuo­sai­kiai ju­dan­čius, ar ag­re­sy­vius ma­sa­lus. Tai ga­li­ma pa­tik­rin­ti tik eks­pe­ri­men­to ke­liu.

Be to, žu­vų ape­ti­tas (ypač eše­rių) dėl daž­nų at­mo­sfe­ros slė­gio po­ky­čių (net ir ne­žy­mių) per­mai­nin­gas, o ki­bi­mas daug trum­pes­nis nei pa­va­sa­rį, va­sa­rą ar anks­ty­vą ru­de­nį. Daž­niau­siai jie pri­me­na ke­lio­li­ka mi­nu­čių, kar­tais pus­va­lan­dį trun­kan­čius pliūps­nius. Tarp jų ne­re­tai bū­na il­gų pau­zių. Tad ne­ap­si­šar­va­vęs kan­try­be ki­to ki­bi­mo pliūps­nio ga­li ne­su­lauk­ti ir iš­va­žiuo­ti ger­ti šil­tos ar­ba­tos na­mo.

Vy­niok ant ūso

Žie­mą, net ir esant pliu­si­nei tem­pe­ra­tū­rai, daž­nai ap­le­dė­ja spi­nin­go žie­de­liai. Ži­no­ma, to ga­li­ma iš­veng­ti, jei žie­de­liai bus su­tep­ti va­ze­li­nu ar spe­cia­liu te­pa­lu, ta­čiau ir įran­kius pa­tar­ti­na pa­si­rink­ti mak­si­ma­liai tin­ka­mus žūk­lei to­kiu oru.

Spi­nin­gas tin­ka­miau­sias su di­de­lio sker­smens žie­de­liais, nes nuo jų van­duo leng­viau nu­var­va ir žie­de­liai ap­le­dė­ja tik per il­gą lai­ką. An­tra, di­des­nio sker­smens žie­de­lius leng­viau ati­tirp­dy­ti.

La­bai at­sa­kin­gai rei­kia pa­rink­ti va­lą: pir­ma, ne­tin­ka pin­tas, nes su­šlam­pa ir stang­rė­ja, taip pat ne­tin­ka „match“ ti­po vie­na­gys­liai va­lai, nes jų elas­tin­gu­mas ne­di­de­lis, o že­mo­je tem­pe­ra­tū­ro­je dar la­biau su­ma­žė­ja. Tad ge­riau­sias ypač elas­tin­gas va­las, ku­ris pa­pras­tai žy­mi­mas ter­mi­nu „soft“.