Žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ programos koordinatorius Justas Gratulevičius pasakojo, jog „Žalioji programa“ festivalyje atsirado prieš penkerius metus: „Manome, jog aplinkosauginės problemos yra glaudžiai susijusios su žmogaus teisių klausimais, socialinėmis problemomis – daugelis filmų tai ir parodo. Šioje programoje mes būtent ir ieškome sąsajų tarp aplinkosauginių ir socialinių klausimų.“

Siekiama, kad dokumentinius filmus galėtų pamatyti kuo didesnis ratas žmonių, todėl bilietas į filmą kainuoja tiek, kiek nusprendžia pats žiūrovas. Mažiausiai už filmą galite palikti 1 centą.

Siekia paskatinti veikti

Šiemet „Žaliosios programos“ tema yra vanduo, visomis savo formomis.

„Kiekvienais metais programą pasukame vis kitu kampu. Pernai daug kalbėjome apie energetiką, o šiemet apie vandenį. Radome daug labai stiprių dokumentinių filmų šia tema: tai, ką rodysime šiemet savo programoje, yra apskritai vieni ryškiausių praėjusių kelių metų aplinkosauginių filmų,“ – teigė pašnekovas.

Paklaustas, kurį iš keturių filmų labiausiai rekomenduotų žiūrovams, festivalio atstovas paminėjo „Juodžuvę“, amerikiečių kurtą psichologinį trilerį, kuris festivalio metu bus rodomas tik vieną kartą.

„Bet visi filmai labai skirtingi - savo stilistika, savo režisūriniais sprendimais. Būtent dėl to skirtingumo visi labai įdomūs. Po „Šulinys: Etiopijos vandens balsai“ seanso vyks susitikimas su filmo režisieriumi. Tema tokia gal mums ir tolimesnė, bet jeigu įdomu, režisierius galės daugiau papasakoti,“ - kalbėjo J. Gratulevičius.

 „Nepatogaus kino“  festivalio „Žaliosios programos“ filmų stopkadrai

„Paskutinis laimikis“ žiūrovai taip pat turės progą susitikti su režisieriumi. Šis filmas yra daugiau tiriamosios žurnalistikos, detektyvinis darbas. Visiškai kitokia filmo stilistika, bet manau, kad turėtų daugeliui patikti. „Vejantis ledą“ yra vizualiai labai gražus filmas. Įspūdingi šiaurės, Arkties vaizdai, ledynų peizažai. Kas mėgsta atšiaurią gamtą, domisi ledyno tirpsmo klausimais turėtų pažiūrėti šį filmą,“ – rekomendavo festivalio programos koordinatorius.

Ši programa, kaip ir visas „Nepatogaus kino“ festivalis, siekia atkreipti žiūrovo dėmesį į aktualias problemas ir paskatinti veikti.

„Tikiuosi, kad visi filmai vienaip ar kitaip palies žiūrovus ir privers susimąstyti apie savo veiksmus, ką jie gali padaryti kitaip, kad keistųsi situacija pasaulyje. Visąlaik reikia pradėti nuo savęs. Jeigu vienas ar kitas aplinkosauginis filmas, kurį rodysim, privers žmones pagalvoti, ką jie asmeniškai gali padaryti kitaip, bus šaunus programos pasiekimas“, – teigė pašnekovas.

„Žaliosios programos“ filmai dėl autorinių teisių apribojimų bus rodomi tik Vilniuje.
Visa informacija apie seansų vietą ir laiką galite rasti ČIA. 

„Juodžuvė“ (angl. Blackfish), 2012 m.

Įtraukiantis psichologinis trileris, kurio centre – orkos patinas, delfinariumo žvaigždė Tilikumas, „Juodžuvė“ pasakoja apie tai, kuo gali baigtis šių protingų ir jautrių gyvūnų laikymas nelaisvėje. Užspeitus juos kampą (ar 30 metų laikant „vonioje“), pasekmės gali būti mirtinos.

„Paskutinis laimikis“ (angl. The Last Catch), 2012 m.

Viduržemio jūros mėlynųjų tunų populiacijos yra ant išnykimo slenksčio, tačiau žvejyba tęsiasi ir toliau – net ir žuvų neršto metu. Žemos tuno kainos rinkoje verčia žvejus, kurių visos gyvenimo santaupos sudėtos į jų valtis, žvejoti nemažinant tempų. „Paskutinis laimikis“ pasakoja žvejų ir jų gaudomų žuvų istoriją, kurios pabaiga kol kas atrodo labai niūri – išnykimas gresia tiek vieniems, tiek kitiems.


„Vejantis ledą“ (angl. Chasing Ice), 2012 m.

Fotografas Jamesas Balogas su komanda užsimojo skeptiškai visuomenei gyvai parodyti klimato šiltėjimą. Jų įtaisyti fotoaparatai keletą metų diena iš dienos fotografavo pasaulio ledynus – filme metus sutraukus į sekundes šių tirpimas yra kaip niekada akivaizdus. „Vejantis ledą“ yra ir autorių pasiaukojimo istorija, bet viskas vardan kilnaus tikslo – užfiksuoti nykstančius ledynus ateities kartoms.

„Šulinys: Etiopijos vandens balsai“ (angl. The Well: Water Voices from Ethiopia), 2011 m.
Justas Gratulevičius
Bet visi filmai labai skirtingi - savo stilistika, savo režisūriniais sprendimais. Būtent dėl to skirtingumo visi labai įdomūs. Po „Šulinys: Etiopijos vandens balsai“ seanso vyks susitikimas su filmo režisieriumi. Tema tokia gal mums ir tolimesnė, bet jeigu įdomu, režisierius galės daugiau papasakoti.

Kasmet, kai sausasis sezonas pasiekia piką, Borana genties piemenys susirenka su savo gyvuliais prie senųjų „dainuojančių“ šulinių. Kol įvairiose pasaulio šalyse privatizuojami vandens šaltiniai, o teisė į geriamą vandenį vis dar nėra laikoma visuotine, Borana genties vandens politika nusipelno išskirtinio dėmesio. „Šulinys: Etiopijos vandens balsai“ pasakoja, kaip viename sausiausių žmonių gyvenamų kraštų vandeniu dalinamasi darniai ir lygiai.

Filmą pristatantį klipą galite pamatyti paspaudę ŠIĄ nuorodą.