Koją pakišo rumunai?
GRYNAS.lt jau yra ne kartą rašė, kad kaip grybai po lietaus dygsta sraigių auginimo fermos, lietuviai nepabijo investuoti net po kelias dešimtis tūkstančių tam, kad po kelerių metų jau galėtų turėti pelno. Tačiau prieš trejetą ketvertą metų skleidusios gražios viltys turėti greitai atsiperkančius verslus bliūkšta. Pats sraiges auginęs ir puoselėjęs tokias viltis Sraigių augintojų asociacijos atstovas T. Jacinkevičius atviras – šio verslo teko atsisakyti. Panašiu keliu pasekė ir daugiau verslininkų.
„Situacija yra pasikeitusi. Su afrikinių sraigių auginimu yra gana prastai. Rinkoje sunku jas parduoti už pakankamą kainą, kad apsimokėtų auginti. Sraigių augintojų yra žymiai sumažėję, paskutinius du metus ieškota visoje Europoje rinkų, nes iki tol, kol neauginome (sraigių – red. past.), visi sakė, kad superka, o kai užauginome, pasirodė, kad nėra taip lengva parduoti“, - aiškino pašnekovas.
Jo teigimu, pagrindinė to priežastis – sraigių auginimo verslo ėmęsi rumunai, kuriems šių moliuskų užauginimo kaštai dėl geresnių klimatinių sąlygų mažesni.
„Liko tokių augintojų (Lietuvoje – red. past.) gana nedaug, vienas kitas sugeba vietinėje rinkoje parduoti, kokia kavinė padaro cepelinų su sraigėmis, kitų smulkmenų – kas kur pavaišina delikatesais. Bet pramoninio auginimo Lietuvoje kaip ir nėra“, - tikino T. Jacinkevičius.
Rinka ėmė ir susitraukė
Anot jo, Europos sraigių vartojimo rinka taip pat sumenkusi. Prieš penkerius, septynerius metus sraigių europiečiai valgė daugiau, o ir Prancūzijoje jų kainos buvo didesnės. Dabar – tarsi štilis.
Paklaustas, ar afrikinės sraigės, kurios auginamos ūkiuose, skiriasi nuo vynuoginių, natūraliai randamų gamtoje, teigė, kad jų skonis iš esmės yra labai panašus. Ne gurmanas vargu, ar atskirtų, kuri yra kuri. Tačiau ūkiuose auginti vynuogines sraiges nelabai būtų įmanoma – joms netinkamos laikymo sąlygos, be to, ir kaštai būtų didesni nei tiesiog pririnkti vynuoginių sraigių gamtoje.
„Lietuvoje yra gana daug sraigių rinkimo ir perdirbimo fabrikų, tačiau ir jų eksportas sumažėjęs. Metai buvo prastesni, sausa gegužė. Prieš septynerius-aštuonerius metus jų kiekiai buvo didesni, kiek man teko girdėti“, - sakė anksčiau sraigių ūkį pats turėjęs vyras.
„Aš pats jau porą metų nebeauginu, nors turiu tinklus, ryšius, viskas yra paruošta, investuota, taigi pažadinti (verslą – red. past.) galiu iškart, kai tik bus įmanomi normalesni pardavimai", - teigė pašnekovas.
O paklaustas, ką pataria skambinantiems į asociaciją ir klausiantiems, ar verta imtis šio verslo, sako, kad žmogus turi nuspręsti pats. Pirma, anot T. Jacinkevičiaus, reikia atsiminti, kad kol bus išmokta dirbti su sraigėmis, gali praeiti du-trys metai, todėl ir situacija rinkoje gali būti pasikeitusi. Todėl jeigu norima pabandyti, verta pradėti nuo mažesnio sraigių skaičius ir labai atidžiai stebėti, kaip sekasi jas realizuoti rinkoje. Taip pat prieš imantis verslo, patariama iškart ieškoti rinkų, kurios priimtų užaugintą produkciją. Kitaip – bus labai sunku vystyti tokį verslą.
Lietuviams sraigė – vis dar egzotika
„Buvo keli bandymai ir į „Maximą“ parduoti, dar kažkur, kažkiek kažkam trumpai pavyko parduoti, bet tuo ir baigėsi. Ne lietuvio skoniui sraigės, nelabai mes pratę“, - sutiko pašnekovas.
Vynuogines sraiges, natūraliai randamas gamtoje, dažniausiai renka vaikai, kaimo gyventojai, norintys prisidurti eurą kitą prie bendrų pajamų.
„Jie eina anksti rytą, po lietaus, renka ir prirenka. Būna ant dviračių susėdę vieną kitą kartą atvažiuoja, per savaitę šį tą prisirenka. Esu girdėjęs tokių istorijų. Reikia tik netingėti“, - sakė T. Jacinkevičius.
Populiacijai išnykimo pavojaus neįžvelgia
Spėjama, kad vynuoginių sraigių rūšis Lietuvoje paplito XVIII amžiaus pabaigoje, nors tikslių duomenų nėra. Daugelis dvarininkų, kuriems teko lankytis Prancūzijoje, buvo vaišinami paruoštomis sraigėmis, tad jie labai norėjo tokį patiekalą turėti ir Lietuvoje. Gamtininkai pabrėžia, kad jaudintis dėl vynuoginių sraigių populiacijos mažėjimo nėra pagrindo, kadangi jos yra puikiai prisitaikiusios gyventi mūsų krašte.
„Jeigu sraigės yra renkamos pagal visas taisykles, nes yra reglamentuoti terminai, kada galima rinkti, reglamentuoti sraigių dydžiai, o supirkėjams, kurie superka, yra duotos kvotos, sraigių populiacija, yra paskaičiuota, kad neišnyktų ir liktų gana gyvybinga. Iki sraigių rinkimo vajaus, kada pradėta jas supirkinėti iš žmonių ir žmonės galėjo kažkiek iš tokios veiklos užsidirbti, sraigių, aišku, buvo daugiau, nes natūralioje gamtoje vynuoginės sraigės priešų, kurie galėtų reguliuoti jų populiacijos dydį, kaip ir neturi“, - sakė gamtininkas D. Makavičius.
„Dabar vynuoginių sraigių galima aptikti visur – ir sodų bendrijose, ir natūraliose paupių pievose, kurių natūraliai ten nebuvo. Iš tokių vietų rinkimas galimai net pageidautinas, o istoriniuose populiacijos židiniuose - dvaruose - reikėtų stengtis sraiges išlaikyti. Tai būtų ir žmonių traukos papildomas objektas, juos supažindinant su sraigėmis, jų valgymo ypatumais, nes jos iš tikrųjų yra papildomas baltymų šaltinis žmogui, gurmaniškas valgis“, - pasakojo D. Makavičius.
Jo teigimu, sraigėms veistis palankiausios sąlygos – pastovi drėgmė gegužės mėnesį. O štai sausros jas veikia neigiamai ir atsiliepia populiacijos mažėjimui. Šliauždamos sausu gruntu sraigės išeikvoja daugiau energijos, joms reikia išskirti daugiau gleivių tam, kad viena kitą susitiktų ir pratęstų giminę. Dzūkijoje, pasak pašnekovo, dėl sausų dirvų, mažiau derlingo dirvožemio sraigių yra mažiau nei kituose Lietuvos regionuose.
Sraigės tinkamos ne tik maistui
Nors lietuviams daug įprasčiau į mišką ar klonius išsiruošti grybų ir uogų, gamtininkas D. Makavičius svarstė, kad galėtų lietuviai išbandyti ir sraigiavimo pramogą.
„Lietuvoje yra sunku įsivaizduoti, kad žmonės eitų savo malonumui pasisraigiauti - tiesiog pasiruošti jų vakarienei. Bet galėtų tokia tradicija ateiti į dvarus, galėtų vykti kaip edukacinė programa. Receptų, kaip pasiruošti sraiges, yra. Tai nėra labai sudėtinga, kiekvienas galėtų jų pasidaryti namuose. Kaip pramoga toks rinkimas būtų savotiškai įdomus ir skatintinas. Tai ne vien komerciškas rinkimas, kai kuo daugiau kilogramų norima pririnkti ir priduoti“, - svarstė gamtininkas.
Vis dėlto paklausus, o kur dar sraigės galėtų būti panaudojamos, D. Makavičius teigė, kad sraigių kiautai galėtų būti nebloga žaliava statybose ar kelių tiesime. Tačiau ir čia reikėtų laikytis tam tikrų reikalavimų.
„Kitas galimas panaudojimas - pačių sraigių kiautų. Būna, kai jau sraiges panaudoja maistui, jų kiautus smulkina ir tai yra gamtoje nepūvanti žaliava, kartais net keliuose duobes užpila, gal dar statybose galima panaudoti. Bet aišku toks pylimas turi būti reglamentuotas“, - sakė gamtininkas D. Makavičius.
Sraiges galima panaudoti ir grožio industrijoje - kosmetologijos procedūrose. GRYNAS.lt jau rašė, kad tarp sveikuolių plinta nauja mada – sraiges dėtis ant veido ir leisti joms atlikti masažus. Tikima, kad tokios procedūros atjaunina veido odą, tačiau moksliškai tai nėra pagrįsta.
Sraigių rinkimo sezonas jau ne už kalnų. Todėl susigundžiusiems jų prisirinkti ir ką nors pasigaminti pateikiame kelis Sraigių augintojų asociacijos siūlomus jų gaminimo receptus.
Sraigių mėsos paruošimas
Sraigių sriuba
• 100 sraigių,
• 1 česnako galvutė,
• 150 g trupintų džiūvėsių,
• 100 g kiaulienos,
• 1 petražolės šakelė,
• druskos, pipirų, prieskonių pagal skonį.
Kiaulieną su česnaku, petražolėmis ir prieskoniais išvirkite. Įdėkite į puodą sraiges, įberkite trupintų džiūvėsių ir virkite dar 20 min. Patiekite su citrinos skiltele ir lašeliu vyno acto.
Daugiau receptų galite rasti čia.
