Šiame straipsnyje pamėginsiu išdėstyti alternatyvią nuomonę, kuri vis dėlto pagrįsta ir kai kuriais objektyviais teiginiais bei tendencijomis. Pavyzdžiui, pati keistai populiarėjanti „atgyvenos“ etiketė (vienas Vilniaus meras ja prieš kiek laiko pakrikštijo ir troleibusus). Kuo ji pagrįsta?
GRYNAS.lt taip yra rašęs „Eko daržas mieste: idėja, galinti suburti bendruomenes bei pamaitinti vargšus“
Tačiau kitoje „geležinės uždangos“ pusėje vadinamųjų „betoninių džiunglių“ gyventojai jau ne pirmą dešimtmetį puoselėja kitokias svajones, neapsiribojančias pelargonijų juosta automobilių žiedo žaliojoje zonoje, “nes tai gi viską parduotuvėj nusipirkt galima”. Masiškai dalijamasi prieskonių ar net daržovių auginimo balkonuose patarimais, plinta plantacijos ant stogų, kurie kitu atveju neretai būtų išvis nenaudojami, o bendrose erdvėse ant žemės - ima ir suplanuoja kaimynai ar mokykla kelias lysves moliūgų, agurkų, tikrų pomidorų, o gal net žirnių, pasodina vaiskrūmį ar vaismedį, nors galbūt galėjo įrengti dar vieną transporto priemonių stovėjimo aikštelę...
Jau atsiranda ir restoranų, savo svečiams siūlančių kieme ar šalimais esančiame šiltnamyje užaugintų daržovių, nuskinamų prieš ruošiant patiekalus. Net Obamų šeimyna Baltųjų rūmų prieigose užveisė parodomąjį daržą, ir Europos Sąjunga, atrodo, remia “naująją madą”... Tad kas joje tokio negero, kad vis dar kyla nepasitenkinimas?
Daržą nebūtina kurti sankryžoje
M. Norbutas sako, kad Lietuvos miestų peizažai nevienalyčiai: „Čia apstu įvairių žaliųjų erdvių, paupių, uždarų kiemelių, didelių parkų. Tikrai galima surasti ne vieną vietą, esančią atokiau nuo automobilių srauto ar ūžaujančių miestelėnų kartais keliamos netvarkos”.
Daržų entuziastai nesiūlo tikėtis, kad dabartinio miesto sąlygomis užaugęs žirnis bus būtinai ekologiškas, nors retai apgyvendintuose, plačiai vietovėse išsidėsčiusiuose Lietuvos miestuose tikrai daug vietų, kur miesto tarša dar ne tokia intensyvi. Daržų, kaip ir dviračių ar sveiko gyvenimo būdo judėjimai remiasi kreipimusi į kitas tvaraus miesto vystymosi kryptis - bendromis jėgomis auginant sąmoningumą, reikia įvairiomis priemonėmis, kompleksiškai siekti švaresnės aplinkos, kuriose pasiteisins ir atskiros žalios strategijos. Juk jei galvosime vien apie tai, kad važiavimas dviračiu mieste kenkia kvėpavimo takams, tai taip ir nesumažinsime automobilių srauto. Šiuolaikiniai progresyvūs miestai sėkmingai veržiasi iš tokio uždaro rato.
Buria ir ugdo bendruomenes
„Paprastumo dėlei kartais savo iniciatyvą pavadiname ekodaržu, nors teisingiau būtų sakyti miesto arba bendruomenės daržas, - patikslina Virginija Vingrienė, susivienijimo Žali LT, kartu su bendruomenių savanoriais puoselėjančio daržus miestuose, koordinatorė. - Mes palaikom ir viešojo transporto, ir dviračių plėtrą, ir tikime, kad ateityje net ir miesto teritorijose užaugintos daržovės gali būti maksimaliai švarios. Juk šiuose simboliniuose ploteliuose niekas nesuinteresuotas piktnaudžiauti trąšomis, pesticidais ar kitomis pramoninio ūkininkavimo blogybėmis. Bet svarbiausia, kad daržo poveikis yra ir bendruomeninis, šviečiamasis.
Žinoma, bendruomenių būrimas, jų bendra veikla ir aktyvumas gali remtis įvairiausiais modeliais - jau įprastomis tapo kūrybinės dirbtuvės, aplinkos tvarkymo, surenkant šiukšles, akcijos. Tą matome ir, pavyzdžiui, Pilaitėje „Beepart kūrybinių dirbtuvių” įsteigtame kultūros centre, kur vyksta filmų peržiūros, visa puokštė laisvalaikio bei edukacinių užsiėmimų (ir, žinoma, greta įkurta po truputį auganti daržo oazė) - visada pasiteisinanti veikla. Tačiau daržininkavimas ne tik prideda - ypač miegamuosiuose rajonuose dažnai stokojamos - įvairovės, bet ir pats veda vaisius. Šiandieninė simbolinė, edukacinė jų apimtis ateityje galėtų virsti bent jau nišine apsirūpinimo šviežiais žalėsiais alternatyva.
Kiemo salota - prieš negendantį parduotuvės melioną
„Nuvargome nuo celofanuotų, iš malaizijų vežamų ir sunkvežimiuose subręstančių vaisių, kurių maistinė vertė ir šviežumas kelia abejonių. Mes veisiame bendruomeninius daržus ir kviečiam visus kaimynus kritiškiau pažiūrėti į konservantais, dažikliais teršiamą produkciją, pamėginti prisiminti ir išmokti, kad patiems užsiauginti daržovių nėra taip sunku. Atvirkščiai, tai ne tik prasminga, bet ir atpalaiduojanti, suburianti veikla. Žinoma, iš pažiūros paprasčiau važiuojant namo apsipirkti parduotuvėje, bet nuskynęs savo paties užaugintą vaisių, skirtumą pajusi iš karto”, - sako D. Vaičius.
Taigi dar vienas svarbus aspektas - galimybė nusiskinti šviežių daržovių ar prieskonių čia pat, prieš pietus. Juk suvokiame, kad sandėliuotų, seniau nuskintų vaisių ir daržovių maistinės medžiagos, vitaminai palaipsniui suyra, nyksta, ir masinė gamyba bei prekyba stengiasi išvengti šių procesų nelabai natūraliomis priemonėmis, kurios turi savų šalutinių poveikių. Prekybos centruose praktiškai neįmanoma garantuoti tiekiamų ir lentynose gražiai turinčių atrodyti vaisių ir daržovių šviežumo, atvirkščiai, daug didesnės pastangos kreipiamos galiojimo laikui pratęsti. Prekybos subjektai suinteresuoti pardavimu, taigi prekine išvaizda, o ne maistine verte. O kadangi plotų, leidžiančių patiems bent kukliu mastu užsiauginti daržovių, nestinga ne tik kaime, bet ir pakankamai žaliuose, išsibarsčiusiuose Lietuvos miestuose, tai tą mums trukdo tik įsitvirtinusios prekybinės ir logistinės schemos, socialiniai įpročiai, sąmoningumo, kritinio vertinimo trūkumai.
Socialinė perspektyva
Caritas socialinė darbuotoja Aurelija Dzedzevičiūtė pasakoja: „Kas savaitę susitinkam ir planuojam, kaip ir ką sodinsime. Ir šie daržininkų susitikimai mane labai džiugina! Labiausiai džiugina tai, kad šiuose kassavaitiniuose susitikimuose visi esame tiesiog daržininkai – nesvarbu, ar tu gyveni nakvynės namuose, po tiltu ar nuomoji butą, esi savanoris, darbuotojas ar ateini, nes tau reikia pagalbos – daržininkų susitikimo metu kiekvienas esame tiesiog žmogus, norintis prisidėti prie daržo. Toks santykis man yra unikalus ir svarbus, tikiuosi, kad jis bus svarbus ir kitiems daržininkams. Na, ir pomidorais žaliuojantis kampas stoties rajone neabejotinai geriau nei nenaudojamas ir apleistas žemės lopinėlis”.
Žodžiu, net jei daržą turės ir kiekvienas Vilniaus, Kauno ar kitų miestų mikrorajonas, nuo to nenukentės nei veja, nei tuja, nei parodomasis šalikelės gėlynas, jiems visada užteks vietos. Ir nors žaliesiems dažnai priekaištaujama dėl jų veiklos protestinio pobūdžio, reikia tikėtis, kad kiekviena pozityvi ir kurianti iniciatyva praskins kelią link vis labiau lapuoto rytojaus.
Daugelyje vadinamųjų lietuviškų didmiesčių vis dar tebėra išlikę sodybiniai plotai, kai kur - gyvybingos obelys ar net ir tebedirbamos žemės ploteliai, maži už namų pasislėpę šiltnamiai. Ar tikrai prasminga visa tai nušluoti buldozeriais ir iškloti trinkelėmis? Kodėl šalia liepų, klevų ir kaštonų (tiesa, juos kartais irgi sunku apginti) negali vietomis augti lazdynai, slyvos, ar pagaliau ir serbentai? Ir ar tikrai taip baisiai žydi žirniai?
