Lietuvos girių tankumynuose auga daug retų augalų rūšių, veisiasi įvairūs žvėrys ir paukščiai. Mūsų krašto upės it puikios sidabrinės juostos, plačiu tinklu vingiuojančios per Lietuvos žemę, taip pat dažniausiai slepiasi miškuose. Vienos iš jų išteka iš versmių, kitos iš ežerų, trečios iš pelkių. Jų krantai dailūs, puošnūs, vanduo grynas, tyras, dugnas kietas, o kiek Lietuvoje yra upių, sunku ir suskaičiuoti. Tačiau upių, per 10 km ilgio yra apie 800, o įskaitant visus upelius ir upokšnius, jų gali būti apie 8000. O ežerų ežerėlių!.. Tokių, kurių plotas daugiau nei 1 ha Lietuvoje yra per pustrečio tūkstančio Ir ežerų vandens spalva nevienoda. Yra žalsvų, melsvų, rudų, rausvų, balzganų, gelsvų ir juodų ežerų. Ir visur knibždėte knibžda gyvūnija: paukšteliai ir žvėreliai, žuvys ir margaspalviai ropliai...
Mes stengiamės išsaugoti tai, ką paveldėjome iš tėvų protėvių, tačiau ar visada pakankamai efektyvios priemonės? Taip, drastiški, bet teisingi buvo naujojo aplinkos ministro Valentino Mazūronio žingsniai padidinant baudas už brakonieriavimą. Juk brakonieriavimas – tai paprasčiausias gyvūnų žudymas ir bausmės už jį ir turi būti kaip už žudymą. Tačiau ar vien draudimais ir baudomis pasieksime norimą rezultatą? Ar pakankamai dėmesio skiriama prevencijos priemonėms? Ypač didėja prevencinio auklėjimo spragos mūsų švietimo sistemoje. Kodėl?
Atrodo, tik dabar prasidėjo tikrasis, prieš gerą pusšimtį metų aprašytas sodybų tuštėjimo metas. Dar ne taip seniai, pasirengimo stojimui į Europos Sąjungą metu, visuomenei atkakliai buvo brukamas teiginys: „per daug gyventojų Lietuvos kaime...“. Laikas ir neteisinga propaganda padarė savo labai greitai. Per porą dešimtmečių jaunesni, darbingi kaimo gyventojai išsilakstė kas kur, kaime sumažėjo vaikų, pradėtos uždarinėti kaimo mokyklos, o kaimas be vaikų klegesio lieka bedvasis... Ir tai dar ne pabaiga. Pasak švietimo ir mokslo viceministro Vaido Bacio interviu, per ateinančius dvejus metus bus uždaryta dar keli šimtai mokyklų. Dauguma jų – mažos mokyklėlės kaimo vietovėse. Žinoma, ten, kur itin mažas gyventojų tankumas, mokyklų, nors ir labai brangių, uždaryti negalima, tačiau kaip teigia viceministras, noras išlaikyti 5 kilometrų atstumu viena nuo kitos esančias mokyklas yra neracionalus: „Mes turbūt neturime kur dėti pinigų. Arba mums nereikia lėšų kultūrai, socialinei apsaugai ir investicijoms...“
Ar viską pinigais galima išreikšti? Kaip pavyzdį, prisiminkime tarpukario Lietuvą, kuomet buvo pastatoma po 80 naujų mokyklų į metus, o mokytojai buvo aprūpinti butu, kuru, šviesa. Prisiminkime sovietmečio Lietuvos kaimo mokyklėlę su 20-30 mokinių. Kai kur su visų amžiaus grupių vaikais dirbo viena mokytoja ir mokiniai buvo tinkamai paruošiami. Ir ne tik ugdymo procesas vyko, bet ir mokyklos aplinka buvo sutvarkyta, o svarbiausia – vaikučiai puikiai žinojo ir mylėjo savo gyvenamą aplinką – visur jų buvo pilna. Panašiai elgiamasi ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, Norvegijoje neuždaromos provincijos mokyklos, kurias telanko tik 3-4 vaikai, nors už 5 km yra ir didesnė mokykla. Kodėl jie taip daro? Ogi norvegai žiūri į ateitį. Jie pirmumą teikia genofondo išsaugojimui, meilės gimtajam kraštui skiepijimui. O mums, atrodo, tik pinigai terūpi...
Jei mes taip žiūrėsime į kaimą ir toliau, greitai nebeliks kam palesinti paukštelius žiemą. Po miško paukštelių, nenumaldomai ateis eilė ir žvėreliams. Šiandien dar jais pasirūpina miškininkai, bet jų skaičius be atvangos mažinamas – per porą nepriklausomybės dešimtmečių jų sumažėjo tūkstančiais. Miško gyvūnų globa rūpinasi ir medžiotojai, kurie gyvūnų globai ir šėrimui, biotechninių priemonių, pagerinančių slėpimosi, veisimosi, žiemojimo ir maitinimosi sąlygas, įrengimui medžiotojų būreliai skiria vidutiniškai po 56 tūkst. Lt per metus. O tai sudaro vidutiniškai du penktadalius, kai atskiruose regionuose – net apie puse būrelių biudžeto. Bet ir medžiotojų padangėje perspektyvos niūrokos…
Pastaraisiais metais medžiotojų draugijoms priklausė apie 24,8 tūkst. medžiotojų, o dar per 3 tūkst. – kitoms medžiotojų organizacijoms. Daugiausia jie būrėsi apie savo gimtąsias vietas, todėl dabar pagal gyvenamąją vietovę – Lietuvos kaimuose, nedideliuose miesteliuose ir dideliuose miestuose medžiotojai pasiskirstę daugmaž tolygiai. Tačiau ir medžiotojų amžius Lietuvoje turi tendenciją eiti senėjimo linkme, tai galimai glaudžiai siejasi su visos Lietuvos gyventojų demografine padėtimi. Jauni, iki 20 metų, medžiotojai vidutiniškai sudaro vos 3,7 proc., o didžioji medžiotojų Lietuvoje dalis yra 40-60 ir daugiau metų amžiaus.
Taigi, šiandien jau matome, kad nebuvo teisinga nuostata, esą, Lietuvoje per daug žmonių gyvena kaime. Tiesa, išsivysčiusių šalių žemės ūkyje užimta tik 3–5 proc. visų darbingų šalies gyventojų. Tačiau, nepamirškime, kad kaime gyvena ne tik žemdirbiai. Tai ir aptarnaujanti sfera - mokytojai, gydytojai, ir kt. - juk Lietuvos kaimas visada buvo pažangos ir tautiškumo lopšys. Antra vertus, kaimo gyventojai – tai geriausia prevencija: gyvenamose apylinkėse ir brakonieriams, kitiems nusikaltėliams daug didesnė tikimybė būti pastebėtiems.
Kokie netoliaregiai buvo mūsų politikai, nenumatę, kad jau po dvidešimties metų nebeliks kam dirbti Lietuvos kaime. Nebuvo laiku atkreiptas dėmesys į tai, kad jau tuo metu kitose Europos Sąjungos šalyse buvo skatinama „žalioji politika“, t. y., gyventojų grįžimas į kaimą – Vakarų šalyse jau tapo mada turėti namą už 50–100 km nuo darbovietės, idant būtų galimybė nors dalį laiko praleisti neužterštoje aplinkoje. O juk įvertinus visas aplinkybes, šiandien Lietuvos kaime galėtų ne tik gyventi, bet ir verstis apie trečdalis šalies gyventojų.
Deja, kaimas nenumaldomai tuštėja, sodybos nyksta. Tik mes, tarsi to nematydami, dar tebediskutuojame kaip lesinti paukščius, ar iš viso ar tikslinga juos lesinti. Laimei, šiandien dar kaimas ne visiškai ištuštėjęs, dar yra kam palesinti paukštelius, pripildyti ėdžias. O ir brakonieriai negali būti visiškai ramūs. Bet ar bebus kam palesinti paukštelius dar po dešimties dvidešimties metų? Ar bebus kam rūpintis mūsų gražiąja gamta, kai kaimas galutinai ištuštės? Nepadės tada nei šimteriopos baudos, nei jokios nors prevencijos priemonės.
