Pigus vanduo neįvertinamas
Naudojant ekonomistų terminologiją, šiandien Lietuvoje mūsų nuomonę apie vandenį formuoja vertės paradoksas, teigiantis, kad prekė, kurios yra gausu, negali būti brangi. Formaliai tas brangumas, o mūsų atveju pigumas, atsispindi kainose: didžiąją dalį iš čiaupo tekančio vandens tarifo sudaro vandentiekio sistemos eksploatacijos išlaidos, o perkant geriamą vandenį parduotuvėje daugiausiai sumokame už jo išgavimą, taravimą bei transportavimą. Bet yra ir kita medalio pusė – pigiai gaudami vandenį nesuvokiame jo tikrosios vertės. Nematome daugelio jo panaudojimo galimybių. Dažnai net nebemokame džiaugtis tuo, ką turime.
Įdomu, ar tai būdinga tik mūsų kraštiečiams? Gal tai – drėgmės stoka nesiskundžiančių regionų gyventojų savybė? O gal taip buvo visur ir visada? Beieškant atsakymų į panašius klausimus galima nuklysti itin toli. Tiek laike, tiek erdvėje... Nepamirškime – šiuo metu mums pažįstamos gyvybės struktūros galėjo rastis tik vandenyje. Tad atrodo, kad vandens svarba, o kartu ir vertė, istorinei raidai neginčytina. Žinia, nesame garantuoti, kad neegzistuoja kitoks gyvasties formatas. Ir nežinome, kiek vanduo būtinas jam. Galbūt pasaulio suvokimo pakopa, ant kurios dabar stovime, pernelyg žema ir neatskleidžia tikrojo horizonto. Gali būti visaip.
Daug patogiau šnekėti apie artimesnes ir geriau pažintas sritis bei istorijos tarpsnius. Visų didžiųjų praeities civilizacijų kūrimąsi, klestėjimą ir vėlesnį išnykimą nulėmė vandens panaudojimo galimybių kaita. Labiau išvystytos bendruomenės paprastai apsistodavo regionuose, kuriems nebūdingas ilgalaikis drėgmės trūkumas. Esminė vystymosi aplinkybė senaisiais laikais buvo geros sąlygos žemdirbystei. Tad patogiausiai žmonės įsikurdavo šiltųjų kraštų upių slėniuose. Šiluma užtikrindavo ilgą augalų vegetaciją, o vanduo naudotas kaip drėgmės ir trąšų šaltinis, kiekvieno potvynio metu pasodrindavęs dirvą nauju dumblo sluoksniu. Nežinome kiek tais laikais vandens vertė atsispindėjo kainoje. Galbūt kam nors norint prijungti papildomas kanalų atšakas prie jau įrengtos irigacinės sistemos, tekdavo už tai sumokėti kitiems naudotojams. Greičiausiai tai buvo duoklės valdovui arba aukojimų, atliekamų padedant žyniams, dalis. Tikslių duomenų apie vandens vartotojų socialinius ir ekonominius santykius senovėje negausu. Bet tikrai nestinga įrodymų, kad vandeniu mokėta naudotis. Jau prieš tris keturis tūkstantmečius jo savybės buvo pažintos tiek, kad šios žinios leido įrengti ne tik sudėtingą vandens tiekimo tinklą nuolat drėkinamuose laukuose, bet ir užtvankų kaskadas, baseinus, o vietomis – net nuotėkio principu veikiančias kanalizacijos sistemas. Beveik visų praeities kultūrų sunykimas siejamas su ilgais sausringais periodais. Netekę būtinų vandens išteklių, žmonės pasitraukdavo į drėgnesnius kraštus arba pakeisdavo gyvenimo būdą.
Bet kai kas nepakito. Gal ir nemokėję įvardyti vandens kainos skaičiais, žmonės visada suprato jo svarbą. Vanduo – viena iš švenčiausių terpių mūsų pasaulio sampratoje. Dauguma su juo susijusių papročių, padavimų, mitų, kulto apeigų šaknimis siekia ankstyviausius kultūros raidos etapus. Ne veltui iniciacijos ritualus veik visuose tikėjimuose dažnai lydi vandens ceremonijos (krikštas, apiplovimas, pašventinimas). Apsigyvenę naujose vietose, pakeitę gyvensenos įpročius ir elgesio manieras, žmonės nepamiršo esą už daug ką dėkingi vandeniui. Gal todėl taip paplitę istorijos apie vandens atmintį? Nežinia, ar jis ją turi. Turbūt to žinoti ir nebūtina. Dažnai tikėjimas svarbesnis už žinias.
Tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Vienos jų – itin senos, kitos – dar nespėjusios dorai prigyti. Bet išlieka ne visos. Nauja gyvensena perima tik tai, kas naudinga. Kelioms kartoms paeiliui nejuntant įprastų normų laikymosi būtinybės, papročiai pamirštami. Suveikia adaptacija?! Tradicijos padeda išgyventi esant nuo seno pažįstamoms sąlygoms. Bet jos negali trukdyti prisitaikyti prie naujovių. Būtent todėl išnyks pakrančių tvoros. Tad kodėl gi neišnyksta papročiai ir legendos? Ir kodėl pasakojimai apie vandenį – vieni iš archajiškiausių? Gal jie, skirtingai nei tvoros, mums reikalingi. Jie apibrėžia mūsų santykius su vandeniu. Kad ir kaip keistai tai beskambėtų, bet visos sakmės apie didį tvaną, undines, įžeistą ežerą ar auksinę žuvelę mums primena tikrąją vandens vertę. Vandens pirmumą prieš kitas terpes. Vanduo ne šiaip sau itin dažnai minimas mituose apie pasaulio kūrimą. O ir pati Žemė juose dažniausiai išsiplečia kam nors pakėlus iš dugno dumblo saują. Tad, regis, nebūsime pamiršę ir dumblo svarbos...
Neabejoju, dažnas jau susimąstė: kuo gi čia dėta adaptacija? Juk nuo tų laikų, kai didelis upių atnešto dumblo kiekis pasaulyje laikytas svarbiausia gausaus derliaus prielaida, praėjo ne vienas amžius (nors žolės miltų gamyba Nemuno deltos pievose dar prieš keliasdešimt metų vykdyta naudojant būtent šį natūralaus tręšimo būdą). Šiandieninės civilizacijos raida išvis retai besiejama su žemdirbyste. Per ilgą laiką ne kartą keitėsi ir vandens statusas žmonių visuomenėje. Tad kam gi mums senieji mitai ir įpročiai? Ar jie begali kuo padėti moderniojo pasaulio gyventojams? Kaip ir dažnu atveju, atsakymų į sudėtingus klausimus nedera ieškoti toli.
Žinios nekaupiamos šiaip sau. Taip, legendose apie vandenį slypinčios simbolinės užuominos šiandien daug kam teprimena pirmykščius, menkai informatyvius rudimentus. Bet būtent šiuose iš nebe įžvelgiamų gelmių siunčiamuose ženkluose užkoduotos pačios svarbiausios žinios. Žinios, leidžiančios mums teisingai tvarkytis. Tvarkyti savo gyvenseną ir aplinką prisitaikant prie galiojančio pasaulio modelio. Šios žinios turėtų leisti mums tapti visuotinės darnos dalyviais: nekenkti sau ir padėti vystytis bendrai sistemai, tvarkingai veikiančiai tiek paskirame kieme ar mieste, tiek visos ligšiol pažintos erdvės ribose.
Vanduo turi turėti šeimininką
Šiose žiniose – dalis įgytos patirties, įgalinančios mus deramai elgtis su vandeniu, patirties, lėmusios išplėtotą vandens valdymo kultūrą regionuose su senomis upių, ežerų ir jūrų naudojimo tradicijomis. Nuolat susidurdamos su vandeniu, nuosekliai progresuojančios sėslios bendruomenės praėjo aibę santykių su juo etapų: nuo tiesioginio vandens panaudojimo iki estetinių šios terpės savybių pritaikymo. Norint įsitikinti galimų vandentvarkos sprendimų įvairove pakanka pasižvalgyti po Nemuno žemupį. Net nedideliame plote čia rasime viską: tvarką ir betvarkę, natūralų ir kultūrinį kraštovaizdį, magišką gamtos vaizdingumą ir atstumiantį apsileidimo dvoką. Čia persipynę ne tik senvagės ir dirbtiniai kanalai, bet ir mūsų požiūrio į vandenį, vyravusio skirtingais laikotarpiais, ypatumai.
Ar kada atkreipėte dėmesį į pylimų aukščio skirtumus kairiakrantėje ir dešiniakrantėje Nemuno deltoje? Kairiajame krante – pylimai žymiai aukštesni (bent jau ten, kur nesugriuvę). Valstybės sieną nuo kryžiuočių laikų žymėjusi upė tapo raiškia skirtimi ir vandens valdymo kultūroje. Vokiečiai, daugiau nei šešis šimtmečius valdę Rytprūsius, labai gerai įsisavino vandeningo krašto specifiką. Regiono branduolys (sostinė ir didžioji dalis žemių) nuolat buvo kairiajame Nemuno krante. Todėl saugantis dažnų potvynių ir stengiantis išnaudoti kiek įmanoma didesnius žemės plotus, kairiajame krante pirmieji pylimai išdygo žymiai anksčiau. Senesnės čia ir ūkininkavimo polderiuose tradicijos. O ir patys polderiai čia – didesni, geriau įrengti, „žieminiai“.
Dabar Lietuvai priklausanti dešiniakrantė regiono dalis vokiečių valdžiai nebuvo tokia svarbi. Su vandeniu susijusios problemos šiame krante ilgą laiką spręstos vietos gyventojų, retai sulaukiančių tvirtesnio valstybės palaikymo. Tad pylimų ir polderių čia žymiai mažiau, o rimtesni įrengti tik XX amžiuje. Gal taip ir neatrodo, bet hidrotechninių priemonių ypatybės skirtingose upės pusėse puikiai iliustruoja vandens vertės suvokimo ir visuomenės adaptacijos prie aplinkos lygmenį. Ilgą laiką didesnių neramumų nepatyrę kairiojo Nemuno kranto gyventojai turėjo žymiai daugiau galimybių suvokti vandens naudą ir pavojus nei dažnai į suiručių epicentrą papuldavę dešiniojo kranto žmonės. Tad ir požiūris į vandens panaudojimo galimybes išsiskyrė: vieni jautėsi tikrais už viską atsakingais šeimininkais, kiti – retsykiais apsilankančiais svečiais, įsikuriančiais vienos ar dviejų kartų laikotarpiui, pagyvenančiais ir vėl išstumiamais į kitus kraštus, taip ir nespėjančiais pajusti tikrosios visko vertės. Suvokti kaip sunkiai pasiekiamas tas susigyvenimas su nuolatiniu šlapumu, aplinkiniu vandeniu.
Vanduo nenuolaidžiauja nežinantiems jo panaudos galimybių (ir būtinybės), nepažįstantiems ir nevertinantiems jo savybių. Atėjus kitokias tradicijas turintiems valdytojams, elgesio normas suklostančios istorinės perspektyvos labai greitai netenka galios. Tuo nesunkiai įtikina palydovinių nuotraukų ir žemėlapių vaizdai. Pasižvalgykite po vandens paribius ir greitai pastebėsite vietas, kur jie labiausiai apleisti. Tai vietos, netekusios tikrųjų ilgalaikių šeimininkų. Vietos, prie kurių nespėta prisitaikyti. Vietos, kur žmonėms stinga patirties, tradicijų, padavimų ir net mitų. Apžėlę melioracijos grioviai, išgriuvusios malūnų užtvankos, nutrypti ir net visureigių ratais išmalti paupiai... Jų rasime visur: Lietuvoje, Meksikoje, Tailande (žemynas ar klimato sąlygos čia nesvarbūs). Bet daugiausia šių plotų – kolonizuotose erdvėse. Ir būtent todėl dauguma aukštųjų kairiojo Nemuno deltos kranto pylimų gerokai apgriuvę, o didžioji dalis polderių ne tik nebeturi siurblinių, bet jau baigia užaugti mišku.
Elgesys su vandeniu atskleidžia seną tiesą: tikrąją vertę lemta pažinti tik šeimininkams. Tai pasakytina ne vien apie vandens vertę. Visi daiktai, reikalai ar poelgiai beverčiai, kol jaučiamės esantys atėjūnais. Gal įgūdžiai ir yra tai, kuo vertė skiriasi nuo kainos?
