Nuomonė. „Komercinė“ aplinkosauga - kelias į niekur

Liaudies išmintis byloja: „Kai bus nukirstas paskutinis medis, sugauta paskutinė žuvis, užnuodyta paskutinė upė, tik tada mes suprasime, kad pinigai – nevalgomi”. Atrodytų, kad po šių žodžių bet kokia diskusija apie aplinkosaugos srities ribą, kurios nevalia peržengti, tampa beprasmė... Tačiau visuomet atsiras teigiančiųjų, kad ir pagautoji žuvis – ne paskutinė, upė – beveik švari, na, ir apskritai, mūsų kartai viso gėrio dar „per akis” užteks. Tiesa, ne visiems po lygiai, net ne visiems – pagal poreikius, bet juk taip ir sukurtas Pasaulis.

Tai, ką aš įžvelgiu šių dienų aplinkosaugoje, man kuo toliau, tuo labiau primena Don Kichoto vertą kovą, kurioje veiksmo lyg ir daug (kaip ir veiksmą lydinčio triukšmo), tačiau esminių permainų nematyti ir, drįstu teigti, dar ilgai jų nepamatysime. Na, nekalbu apie priežastis, tai tiesiog nepopuliaru.

Rinkti „laikus“ socialiniuose tinkluose už pandų populiacijos didinimą ar begemoto narvo rekonstrukciją – madinga, apsikarstyti atliekų rūšiavimo konteineriais – taip pat madinga, kartą į metus surankioti šiukšles aplink savo gyvenamą namą – beveik neeilinės pilietinės drąsos aktas.

O štai paklausti, ar ne laikas iš esmės imtis atliekų kiekio mažinimo, apriboti prekių, pagamintų naikinant gamtą, importą arba iš esmės „pasikėsinti” į vartojimo didinimu paremtą ekonominę sistemą yra ne tik ne madinga, bet ir pavojinga. Nes būtinai atsiras besitaikančiųjų pavaizduoti tokį „ekodisidentą” primityviu neandertaliečiu, niekinančiu civilizacijos pasiekimus ir siekiančiu įlįsti ir kitus įstumti atgal į urvą... Na, arba bent jau komunistu pavadins, nes, esą, visi kas nealpėja nuo vartotojiško pasaulio tariamojo tobulumo yra būtent tokie.

Gerai nors tai, kad „komunistinė“ Europos Sąjunga kartais imasi „komunistinių“ metodų, ir pvz., po ilgų metų rūšiavimo „panacėjos“ diegimo dabar ėmėsi bent jau pakavimo maišelių apyvartos reguliavimo. Mažas žingsnis, bet suprantamas ir malonus.

Tiesa, išduosiu paslaptį: mums visiškai nebūtina laukti, kol iš Briuselio bus nurodyta privalomai imtis vieno ar kito taršos šaltinio ribojimo, nes kaip tik šioje srityje ES deleguoja šalims narėms pakankamai daug teisių. Italai, išvarginti net kelių „šiukšlių karų“ ir, matyt, galų gale praradę viltį susidoroti su korumpuotu, gali būti, kad kai kur – net ir su vietinių organizuotų nusikaltėlių  kontroliuojamu atliekų verslu, tiesiog ėmė mažinti buitinių atliekų kiekį. Prabėgus keleriems metams galima konstatuoti pažangą ir, beje, šiuo metu visoje Europoje minėtųjų maišelių atvejais remiamasi būtent italų pavyzdžiu.

Išduosiu didelę paslaptį – atliekų utilizavimo verslas gali vystytis sėkmingai tik tuomet, kai yra atliekos, kurias būtų galima utilizuoti. Štai ir pirmasis prieštaravimas tarp to, ką kai kurie vadina „žaliąja“ politika ir galimų realių veiksmų problemai spręsti. Supraskime: sumažinus atliekų kiekį, Lietuvai galbūt reikės vienos vienintelės atliekų deginimo įmonės... Bet juk tai taip „nemodernu“! Na, o už tariamą pažangą mes kuo toliau, tuo daugiau mokame.

Mokame, kai perkame pakuotę, mokame tiems, kas išveža pakuotes (ir kitas šiukšles), mokame tiems, kas tvarko tas šiukšles. Menkavertis kiniškas žaislas, supakuotas į brangesnę nei pats gaminys pakuotę – tikrai ne naujiena. Plastikinis vandens butelis kainuoja keliskart brangiau, nei jo turinys, o vienkartinis medicinos įrankis ne tik pakuojamas į brangesnę nei jis pats pakuotę. Pasirodo, ir jo utilizacija kainuoja brangiau nei pats įrankis.

Mes net mokame už pakuotę, kurioje iš parduotuvės išsinešame kitas pakuotes.  Kiekvieną dieną esame apmokestinami „šiukšlių mokesčiu“, kuris vis auga, auga, auga.... Taip pat auga ir šiukšlių krūvos. Na, tiesa, vis dar ir vis geriau besisukant atliekų verslo mašinai, aktyvėja šio verslo atstovų įtaka jiems palankių valstybinės reikšmės sprendimų priėmimui...

Ne ką geriau atrodo ir nesibaigianti alternatyvios energetikos epopėja, kur milžiniškos supirkimo kainos baigia diskredituoti aplinkai palankios energetikos idėją. Nors jau šiandien maždaug pusė individualių vartotojų kaimo vietovėse gali tapti visai nepriklausomi nuo išorinio elektros tiekimo -  reikia tik suteikti galimybes už protingą kainą įsigyti nuosavą įrangą, tačiau ir toliau remiami projektai, kurių tikslas – gaminti elektrą į „bendrą katilą“.

Ir ne šiaip gaminti, o nuolatos gauti subsidijas, kurios mokamos ir iš pinigų, kurios sumoka vartotojai. Tie patys vartotojai, kurie apskritai galėtų gyventi net nežinodami, kas yra elektros sąskaitos. Šiame teiginyje nėra jokios fantastikos.

Reikia tik prisiminti, kad mažos galios saulės ar vėjo jėgainės per pastaruosius 20 metų atpigo 3-5 kartus. Kai reikėjo Lietuvą kompiuterizuoti, buvo vykdoma atitinkama valstybės politika, ir perkantiems net grąžinami mokesčiai. Po to per trumpą laiką mes tapome viena iš labiausiai kompiuterizuotų valstybių. Todėl ir individualiosios energetikos srityje galėtume naudoti tas pačias skatinimo priemones, kurios neabejotinai būtų sėkmingos. Tiesa, tiems, kas ir toliau nori gaminti brangią elektrą bei ja prekiauti, tai taptų bloga naujiena. Beje, teikdamas tokius pasiūlymus rizikuoju būti apšauktas net ne komunistu, o anarchistu.

Ir štai ateina laikas pakalbėti. ar neatsitiko taip, kad liberalios pakraipos „žaliųjų“ politikoje „ekologiškų“ verslų, pandų ir begemotų interesai išliko, o žmogaus – neliko. Galite pastebėti, kad net dviejuose aukščiau pateiktuose pavyzdžiuose žmogus matomas vien kaip paslaugos vartotojas, kuriam ir tenka prievolė apmokėti tariamai ekologiško verslo sėkmę. Štai čia ir atsiranda esminis nesutarimas tarp „žaliai“ orientuotų liberalų ir tų, kurie mato Žmogaus ir Aplinkos santykį, paremtą pirmiausiai sąmoningumu ir bendru sutarimu vardan saugios ateities. Pirmiesiems eliminuoti pelno siekiantį privatų verslą iš aplinkosaugos yra nesuprantamas ir nepriimtinas dalykas, antriesiems – nesuprantamas džiaugsmas dėl tariamai draugiškos aplinkai politikos, stebint vis didėjantį vartojimą ir vis didesnes investicijas, reikalingas besaikio vartojimo pasekmėms šalinti.

Todėl daugiau nei akivaizdu – „žalioji“ politinė pakraipa, jei ji vis tik orientuota į esminius pokyčius, apsaugančius ne tik mus, bet ir mūsų palikuonis nuo susinaikinimo, negali remtis nei „laisvosios rinkos“ idėjomis, nei apskritai deleguoti gyvybiškai išlikimui svarbių darbų privačiam pelno siekiančiam kapitalui.

Taip, gerbiamieji, reikia valstybės reguliavimo, o kai kur – ir tiesioginio valdymo saugant mus ir mūsų gyvenamą aplinką. Kitu atveju – tai veiklos imitavimas ir galiausiai – aklavietė.