Dideliam mano džiaugsmui pagaliau ir į mūsų kiemą (gyvenu viename iš Kauno priemiesčių) atkeliavo stebuklingas mėlynas konteineris, kurio aš asmeniškai laukiau paskutinius 10 metų. Pagyvenus kelis metus Airijoje ir prieš 5 metus grįžus čia, netgi pradėjau savo ruožtu domėtis ir ieškoti, ką daryti su antrinėmis žaliavom – pakuotėm. Kelis metus mūsų šeimą iš dalies gelbėjo „Eko Taškas“, tačiau tai, kad iš plastiko pakuočių jie tepriima pakuotes nuo gėrimų – manęs nedžiugino, o popierių sunaudojame patys – židinių ar centrinio šildymo katilo prakuroms.
Kompostas ir kitos organinės atliekos galvos skausmo man nesukelia nuo pat vaikystės. Nors užaugau mieste, nuosavo namo sklype, pas senelius, buvo komposto duobė, kurios turinį kas kelis metus perkasdavo senelis ir iškratydavo kaip trąšą ant kuklus miestietiško daržo bei gėlyno lysvių. Šiandien kompostą kaupiam specialiose dėžėse, vėliau – kaip ir senais laikais, tręšiam juo daržą. Tačiau grįžkime prie pakuočių.
Mažesnė pakuotė – apgavystė?
Nesuprantu, kas tai per kiekiai ir kodėl tokiais kiekiais prekiaujama. Teisingai masto gamintojas, jei jo vartotojas kvailas kaip čiabato aulas, o produktas vertas įsigyti tik kartą (kitą kart pirks jau kito gamintojo) jis mielai įsigys 0,9 litro pieno, nes jis pigesnis, nei kito gamintojo 1 ar net 2 litrų pakuotė. Bet jei šiandien netingėdami palyginsime produkto 1 litro ar kilogramo kainą (prekybos centre tam gali prireikti akinių ar didinamojo stiklo – lupos), kuri mažomis raidelėmis rašoma kainos kortelėje, suprasime, kad pardavinėjimas mistiškas „nepilno svorio“ pakuotes tėra apgavystė ir aplinkos teršimo būdas.
Miltų - į privatų malūną
Mūsų šeimai, sąžiningai rūšiuojančiai atliekas, neužtenka, kad mėlynąjį konteinerį Kauno rajone išveža 2 kartus per mėnesį. Ir visa tai todėl, kad negalime įsigyti didesnių pieno, kruopų, miltų, šampūno, dušo želės ar kitų produktų pakuočių prekybos centruose.
Miltus ir didžiąją dalį kitų grūdų produktų jau bandau kas mėnesį nusipirkti mažame privačiame malūne, bėda tik ta, kad jis kitame miesto gale. Mielai pirkčiau didžiąją dalį maisto produktų turguje, kai kuriais klausimais taip ir elgiuosi, taip pakuočių susikaupia mažiau, o grynojo produkto galiu įsigyti daugiau, tačiau ką daryti su higienos reikmenimis? Kokybiško plaukų šampūno, didžiausią pakuotę tegalima įsigyti 0,4 litro, dantų pastos tūtelės – taipogi dydžiu negali pasipuikuoti, indų plovikliai ar kita buitinė chemija dažnai parduodama juokingose „senmergės“ vieno kambario ir vieno žmogaus ūkiui betinkančiose pakuotės.
Prašymas prekybininkams – leiskite pirkti produktus didesnėse pakuotėse
Didžiojoje dalyje Europos valstybių, taip pat ir JAV yra specializuoti šeimoms ar smulkiajam verslui skirti prekybos centrai, kur visų įprastų prekinių ženklų, įprastų prekių gali įsigyti didesniais kiekiais, didesnėmis pakuotėmis. Tik nereikia mums dumti akių, kad čia kitaip, kita rinka ar pan.
Paprasčiausiai žmonės nėra skatinami mastyti logiškai ir užuot pirkę 4 maišelius kruopų, vieno apsipirkimo metu, ar kas savaitę važiuodami į parduotuvę ir pirkdami po vieną pakuotę, galėtų vieno apsipirkimo metu, kartą per mėnesį įsigyti 3 kg pakuotę ir ramiai ją vartoti. Tokiu būdu bus mažiau teršiama aplinka net 2 būdais – pakuotės perdirbimo problema ir oro tarša, dėl transporto, kuriuo vykstama į parduotuvę 4 kartus per mėnesį (žinoma, jei tai nėra dviratis).
Taigi, kreipiuosi ir į prekybininkus ir į vartotojus. Jei jums bent truputį rūpi – tai pirkite produktus didesnėmis pakuotėmis, ir pardavinėkite pakankamai dideles pakuotes, kad nereikėtų piktintis ir rašinėti.
