Panos kirpimas ir avių bliovimas
Tas interviu užėmė visą dienraščių lyderio priedo „Sostinė“ puslapį ir vadinosi „Drąsi kovotoja gyvūnų neužmiršta ir svetur“. Paantraštė dar patikslino - „Plaukus paaukojusi protestuotoja viliasi, kad po jos akcijos dalis Vilniaus mados atstovų atsisakys kailių“.
Skaitydamas tą interviu, gerokai praturtinau savo žinių bagažą. Pasirodo, panai Mildai dvidešimt treji metai, tad jai verda jaunystės kraujas... būti aktyvia asociacijos „Už gyvūnų teises“ nare. Jau bene šimtą kartų įvairiais būdais ji protestavo prieš gyvūnų laisvių varžymus jau nekalbant apie skerdimus.
„Juk ir meškos cirke, ir karvės fermoje negali elgtis taip, kaip šiems gyvūnams įprasta, dauguma jų net nemato dienos šviesos, žolės. Tokie gyvūnai gyvena vergų gyvenimą, neturėdami jokio pasirinkimo“, – graudeno korespondentą, o ir visus „Sostinės“ skaitytojus pana Milda. Ir man labai pagailo tų cirko meškų, negaunančių pasisotinti žolės, nematančių dienos šviesos juodmargių.
Prieš protestuojant nebūtina net pamatyti, prieš ką protestuojama ?
Bala nematė tas karves, per žiemos šalčius nelaisvėje šlemščiančias šienainį ar kukurūzų silosą, panai labiausiai gaila narvuose uždarytų kailinių žvėrelių, visokių lapių, audinių, meškėnų, žiurkėnų.
Pasidalijusi išsamia gyvenimo patirtimi, kad norint protestuoti, nebūtina net pamatyti, kaip žvėrininkystės ūkiuose auginami žvėreliai, kaip įmonių kailių cechuose vartotojams paruošiami kailiai, pana Milda paliko susigraudinusią „Sostinę“ ir išvažiavo į Londoną atsiauginti ant kailių aukuro paaukotą ševeliūrą ir rūkų šalyje tęsti kitokias protesto akcijas.
Būdamas sveiko proto partijos atstovas, esu linkęs manyti, kad panos, o ir visų gyvūnų mylėtojų akcija nesulaukė tokio skrydžio, kokio organizatoriai tikėjosi. Dėl tos paprastos priežasties: vienas sykis – dar ne meilė. Pasakyk – moterys meluoja geriau, niekas, net Seimo nariai nepatikės.
O visai kitoks efektas, kai kas vakarą rodo serialą, tada visi žinome, su kuo turime reikalą. Taigi tai akcijai verkiant trūko tęstinumo. Dėl menko organizatorių gebėjimo ar kad, pagaliau atėjus žiemos šalčiams, vaikštinėti basa galva tapo nemadinga. Taigi pirmasis nuoširdus patarimas gyvūnų teisių gynėjams – kad akcija būtų veiksminga, reikia surasti bent 20-30 atsiduoti pasiryžusių panų ir kas vakarą Vinco Kudirkos paminklo papėdėje bent po vieną jų nukirpti. Ir apie seansą būtina iš karto pranešti.
Nedidelė bėda, jei panų arsenalas ir išsekų. Nėra padėties be išeities. Tik apsidairykit, netoli Vilniaus Molėtų rajono Inturkės seniūnijos ūkininkas Giedrius Prakapavičius augina apie 800 ėriavedžių. Kai pavasarį motininės avelės atsiveda ėriukus, avių banda viršija 2000 galvų. Ir vargsta ūkininkas, kai ateina laikas avis kirpti, nė su žiburiu Lietuvoje kirpėjų neranda, važiuoja trejetą šimtų kilometrų ponų lenkų atsivežti, už darbą lenkų kirpėjams moka ne mažiau negu mūsų Konstitucinio Teismo teisėjams po algų pasididinimo.
Tad siūlau gyvūnų mylėtojams šviesią idėją - nutiesti avių tiltą nuo ežeringos Inturkės iki kalvoto Vilniaus, kas vakarą viešai nukirpti bent po dešimt nekaltų avinėlių. Eitų tada į mūsų himno autoriaus aikštę virtinės vilniečių ir miesto svečių, ir sklistų plačiai garsas apie Gedimino miestą ir laimingus jo gyventojus. O kaip atgytų, prestižą pelnytų avių kirpėjo profesija.
Po avių kirpimo seansų būtų galima organizuoti ekskursijas į žvėrininkystės bendrovių fermas apraudoti nelaimėlių dalią. Sakykim, į bendrovės „Vilkijos ūkis“, kasmet į tarptautinius Kopenhagos ir Helsinkio aukcionus pateikiančią apie 50 tūkst. audinių ir apie 2 tūkst. juodsidabrių lapių kailiukų, kuriuos kažkodėl ypač noriai perka Kinijos verslininkai. Bendrovės direktorius, garsios giminės atstovas, trečios kartos žvėrelių augintojas dr. Česlovas Tallat-Kelpša gal praskaidrintų nuotaiką, parodydamas gyvą lapę ar audinę, pasakodamas apie žvėrelių būdą, jų polinkį ne drėgnose šaltose šiaurės kraštų olose, o erdviuose narvuose mylėtis ir daugintis. Ekskursantai pamatytų, kokia maistinga verdama košė, kuri kasdien išvežama dar ir į 9 kitus žvėrininkystės ūkius.
Dar direktorius papasakotų, kad netoliese, Kauno pašonėje yra Obelynė, kurioje garsus mūsų gamtininkas akademikas Tadas Ivanauskas, 1929 metais atsivežęs iš Kanados keletą juodsidabrių lapių, savo sodyboje įsteigė pirmąją Lietuvoje kailinių žvėrelių auginimo fermą. Dar primintų, kad vilkijiečiai tęsia šio iškilaus žmogaus tradicijas. Savo patirtį akademikas vaizdžiai aprašo knygoje „Apie žvėris ir paukščius“.
Vasaris prasidėjo didžiausia Sartų miesto švente - tradicinėmis, jau 107 kartą vykusiomis tarptautinėmis žirgų lenktynėmis. Šventės išvakarėse asociacija „Už gyvūnų teises“ kitos panos, šįsyk Gabrielės, lūpomis paskelbė šventą akciją boikotuoti tas lenktynes, nes žirgai žalojami, priverčiami bėgti kietu taku. Pana viešai apraudojo nelaimingą arklių dalią. Jos duomenimis, „beveik visiems sportiniams žirgams būdinga liūdna gyvenimo pabaiga. Kai kumelė nesugeba atsivesti kumeliukų, jos laukia skerdykla. Ji laukia ir kitų pasenusių ir susitraumavusių žirgų“. Baisu net pagalvoti, per pastarąjį dešimtmetį paskersta 8351 arklys.
Naudodamasis proga, priminsiu, kad ne visi seni arkliai sulaukia tokio nepavydėtino likimo. Kaip žinia, broliams italams kumeliukų mėsa toks pat skanumynas kaip prancūzams varlių šlaunelės. Todėl kasmet kelios dešimtys lietuviškų kumeliukų, nesulaukę varganos senatvės, iškeliauja į saulėtą Apeninų šalį. Anais gerais laikais garsiajame Bucharos turguje apžiūrinėjau musių aplipusias arklių šlaunis. Man bežiūrint, atėjo orus uzbekas, šlaunis apčiupinėjo, ar tai jauno gyvulio, pasiderėjo ir vieną užsivertęs ant peties išdidžiai patraukė vartų link. Pagalvojau: štai kas žino tikrą arklio vertę.
Pagaliau ir ne visas mūsų karves ištinka panos Mildos pranašaujamas vergų likimas, kasmet po kelis šimtus veršelių išskraidinami į žydintį Izraelį... košeriniam maistui.
Atvirai kalbant, nusivyliau ir pana Gabriele. Padariusi gyvūnišką pareiškimą, nieko daugiau nenuveikė. O taip tikėjausi, kad nuvažiuos į Sartus, išsirengs iki Ievos kostiumo kaip tos rusės cerkvėje ir guls kryžiumi ant žirgų bėgimo trasos. Iš pasitenkinimo būtų žvengę ne tik vyrai, bet ir lenktynes pamiršę arkliai. Nebūtų nei varžybų, nei tų dviejų rekordų, nei pavargusių žirgų kojų. Užtat visa žiniasklaida būtų plačiai išskleidusi panos Gabrielės pasiaukojimą. Kaip gaila, kad praleista tokia gera protesto proga.
Bet, kaip sakoma, dar ne viskas, dar ne pabaiga. Vienas rimtas gyvūnų sargas jau pranašauja, kokia baisi žala atslinks miškams, kai atšaudys šernus. Nebus kam išknisti miško paklotės, nepateks medžių sėklos į minkštą patalą, nesudygs, vietoj tikrų medžių žels nususę krūmai. O vilkai, pristigę riebios šernienos, plėšys vargšes stirnas. Tikiuosi, jog šiais klausimais ašarotą pareiškimą dar tėkš į eterį ir ta 15 Seimo narių grupė, kuri susitelkė „užtikrinti gyvūnų apsaugą valstybiniame lygmenyje“.
Post scriptum
Kai mokiniai kartą paklausė senovės kinų išminčiaus Konfucijaus, kokius gerus darbus reikia daryti, mokytojas atsakė: „Padėk žmonėms, o jei nesugebėsi jiems padėti, tai nors asilą pašerk“. Dar pridursime – jei nesugebi nė pašerti, tai nors protestuok.
