Pamiškėje ūkininkas įkūrė technikos muziejų

Prieš dešimtmetį Joniškio rajono ūkininkas Vidmantas Šliarpas šalia tarptautinės magistralės Kaliningradas–Ryga, Vilkiaušio miško pakraštyje, įkūręs Plūgo brolių parką, nepamiršo ne tik savo žemdirbio prigimties, bet ir garbingos miškininko profesijos. Parko lankytojai čia gali išvysti retų augalų, įvairių mitologinių medžio skulptūrų, pasigrožėti dailiai sutvarkyta gamta.

Parke įrengtas ir senienų muziejus, o jame – reti žemės ūkio technikos eksponatai, įvairūs archajiški namų apyvokos daiktai, daugiausia iš medžio.

Sunku ir suskaičiuoti eksponatus

„Tų įvairių didesnių ir mažesnių eksponatų jau tikrai būtų daugiau kaip tūkstantis, kiek jų iš visur esu prisivežęs, jau sunku ir besuskaičiuoti. Artimiausiu metu norime viską inventorizuoti ir šalia kiekvieno eksponato padėti išsamią informaciją apie jo pagaminimo metus ir naudojimo paskirtį. Bet, manau, jog pirmiausia – kiekvienam, įžengusiam į muziejaus pastatą, reikėtų išgirsti šių metalinių varpelių, kurie senovėje ganyklose vaikštinėjančioms karvėms būdavo kabinami po kaklais, melodingą skambesį ir susimąstyti, kad be žemės ūkio žmonės niekada neišsivertė ir neišsivers“, – pravėręs miško parke įkurto muziejaus duris, ūkininkas timpteli virvę, ant kurios pritvirtinta kelios dešimtys varpelių. Muziejuje pasigirsta melodingi garsai, primenantys Alpių kalnuose ganomų gyvulių varpelių skambesį.

Įspūdingo medelyno gilumoje - amatininkų daiktų muziejus

Seni ąžuolai ir uosiai džiūsta, juos tenka nupjauti. Irena ir Vidmantas Šliarpai tose erdviose miško parko vietose sodina naujų įvairių rūšių medžių. Palikta vietos ir čia apsilankantiems jaunavedžiams pasodinti savąjį medelį.

Pasigėrėję šeimininkų rūpestingai prižiūrimais ąžuolynu, eglynu, klevynu, liepynu ir mišriuoju mišku, pagonių dievų medinėmis skulptūromis ir ant aukštos kalvos ramiai vaikštinėjančiomis Karelijos meškomis, tiltais, tvenkinyje dunksančiu raganos nameliu, parko lankytojai kviečiami į apvalų, kažkuo cirko areną primenantį, pastatą. Ten jie gali pamatyti daugelio senųjų amatininkų: aludarių, šaltkalvių, kalvių, duonos kepėjų, pieno perdirbėjų, stalių, linų perdirbėjų, malūnininkų ir kitų, darbo įrankius bei įnagius, iš arčiau pažvelgti į senovės baltų buitį.

Turbūt daugeliui jaunų žmonių ir senos medinės vygės, metalu kaustytos kraičio skrynios su didžiulėmis spynomis, naščiai vandeniui iš upės ant pečių parsinešti, įvairaus dydžio kubilai mėsai sūdyti ar grūdams laikyti, medinės įvairių formų sviestmušės, indai iš beržo tošies kruopoms laikyti, spąstai laukiniams žvėrims gaudyti, ornamentuotos indaujos, mediniai spragilai javams kulti, rankiniai pjautuvai ir kiti panašūs daiktai pažįstami tik iš istorijos vadovėlių ar kada nors matyti muziejuje. Seniausiais savo įkurto muziejaus eksponatais V. Šliarpas vadina didelius medinius spragilus ir nevienodu kampu išdėstytų keturių atšakų medines šieno šakes. Pastarieji įrankiai pagaminti dar 1874 m. ar net anksčiau.

Gausu senovinės žemdirbių technikos

Po miško parką vaikštinėjantys vyrai dažniausiai būriuojasi lauke, kiemelyje prie žemės ūkio technikos muziejaus, taip pat prie įvairiose parko vietose išrikiuotų žemei apdirbti skirtų mašinų. Kolekcijoje vien senovinių plūgų yra dvylika. O kur dar įvairių markių akėčios, estiškos ir vokiškos žolių traiškymo mašinos, vokiškos gręžimo staklės, mediniai archajiški noragai, runkelių sėjamoji, kadaise gaisrininkų naudota rankinė vandens pompa ir t. t. Ant renginiams skirtos scenos galima pamatyti ir ypač retą eksponatą – dviejų jaučių traukiamą medinį vežimą, kurį ūkininkas nusipirko Ukmergės rajone.

Senosios žemės ūkio technikos aptiksime ir nedidelėse miško aikštelėse, suformuotose pašalinus senus nudžiuvusius parko medžius. Vien traktorių čia yra dvylika. Seniausias – 1928 m. Vokietijoje pagamintas „Fordson“.

„Kai šią mašiną ir originalų plūgą prieš penkerius metus parsigabenau iš Estijos, ja ūkio vyrai dar ir po mechaninių dirbtuvių pasivažinėjo, – pasakoja ūkininkas

Parko lankytojų žvilgsnį ypač traukia į šarvuotą tanketę panaši,
apie 1950 m. pagaminta, mašina. Pasirodo, tais metais Karelijoje ja į
darbą miške būdavo vežiojami dirbti kaliniai. Beje, daugelį senų traktorių V. Šliarpas nusipirko ne Lietuvoje, o Estijoje, o kai kurie eksponatai, tarp jų ir vikšrinis DT-74, į muziejų atkeliavo iš metalo supirktuvių, kur jau buvo pasmerkti supjaustyti. 

„Iš tiesų skaudu, kad daugelis įvairios žemės ūkio technikos ir retų žemės ūkio padargų bei įdomių namų apyvokos daiktų jau yra sunaikinta, sukūrenta arba pusdykiai parduota į metalo laužo supirktuves. Tai mūsų istorija, kurios juk nebepakartosi“, – sako žemės ūkio technikos muziejaus ir miško parko įkūrėjas.