Ne vienas pranešėjas minėjo užsienio šalių pavyzdžius, kur upės ir jų krantinės yra labiau puoselėjamos, o jų vaidmuo miestuose yra žymiai svarbesnis. Tačiau tame pačiame forume pristatytas rekonstruoto Marijampolės Poezijos parko projektas parodė, jog Lietuvoje taip pat egzistuoja vykusių upės integravimo į miesto erdvinę struktūrą pavyzdžių. Upės, tilteliai ir natūralūs fontanai ypač traukia sutvarkyto parko lankytojus.
Parkas prieš rekonstrukciją – tamsus, nesaugus ir nepatogus
Iš visų forume pristatytų vandens integravimo į urbanistinę erdvę pavyzdžių, tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, man labiausiai užstrigo Marijampolės Poezijos parko rekonstrukcijos projektas. Niekada nesu lankiusis Marijampolėje, to nebuvo ir mano planuose. Tačiau pristatymo metu žiūrėdama į sutvarkytų miesto viešųjų erdvių nuotraukas tik ir galvojau, kad būtų labai įdomu apsilankyti ir pamatyti visą tai gyvai.
Marijampolės Poezijos parkas buvo įkurtas apie 1990 metus Šešupės ir Jevonio upelio santakoje. Pasak vienos iš rekonstrukcijos projekto bendraautorių Redos Marcinkevičienės, senasis parkas nebuvo patraukli viešoji erdvė, o jo būklė netenkino miesto ir miestiečių poreikių: „Parkas buvo tamsus, nesaugus ir nepatogus tiek žmonių poilsiui, tiek kultūrinių renginių organizavimui.“
Poezijos parkas buvo sutvarkytas už Europos Sąjungos fondų lėšas, 15 proc. reikiamos sumos pridėjo miesto savivaldybė ir valstybė. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 2012 metų vasarą. Šiuo metu parkas yra viena mėgstamiausių marijampoliečių laisvalaikio ir poilsio vietų, čia vyksta įvairūs miesto bendruomenės renginiai ir susibūrimai.
Prie upelio gali ne tik prieiti, bet ir į jį įbristi
Daug dėmesio skirta ir Jevonio upelio išvaizdai ir struktūrai. „Jevonio upelis buvo įkalintas atraminėse betoninėse sienelėse, kurios buvo gerokai susidėvėjusios, griūvančios ir nefunkcionalios. Pats upelis, įspraustas tarp betono, atrodė nenatūraliai ir nederėjo su parko aplinka,“ – apie prieš rekonstrukciją buvusią situaciją kalbėjo R. Marcinkevičienė. Naujai sutvarkyti Jevonio upelio krantai leidžia parko lankytojams ne tik prieiti prie pat vandens, bet ir į jį saugiai įsibristi.
Rekonstruoti tilteliai taip pat traukia lankytojus arčiau vandens. Iš pagrindų buvo atnaujinti trys esami tilteliai, išsaugant tik vadinamojo Meilės tiltelio turėklų ankstesnį vaizdą. „Siekiant pabrėžti greta parko esančio kultūros paveldo objekto Marijonų gimnazijos istorinę svarbą, suprojektuotas naujas pėsčiųjų takas su tilteliu per Jevonio upelį, tarsi ašis jungiantis J. Basanavičiaus aikštę su parku bei Marijonų gimnazija,“ – pasakojo architektė apie vieną iš naujų parke atsiradusių struktūrų, padedančių šiai viešajai erdvei įsilieti į bendrąjį miesto planą.
Fontanus ir Jevonio upelį maitina Šešupės vanduo
Rengiant Poezijos parko rekonstrukcijos projektą buvo atsižvelgta ir į 2007 m. Marijampolės savivaldybės užsakymu paruošto Jevonio upelio slėnių būklės tyrimo ir gamtosauginio tvarkymo priemonių galimybių studijos rekomendacijas.
„Fontanai suprojektuoti atsisakant fontanų – baseinų principo ir taip, kad visi jie turi tiesioginį ryšį su upeliu, visi jie orientuoti į vandenį. Veikiančių fontanų vanduo papildo Jevonio upelį, - sakė R. Marcinkevičienė. – Kadangi vanduo iš Šešupės patenka savotekiu, dėl natūralaus vandens aukščio skirtumo, net ir neįjungus siurblių, fontanų purkštukai išleidžia vandenį į 10 – 15 cm aukštį. Atstačius suirusią vandens papildymo liniją, be papildomų išlaidų padidiname Jevonio vandens debitą.“
Projektuotojai pasinaudojo natūraliomis teritorijos topografijos savybėmis, tuo pačiu parką papuošė aplinkai draugiškais ir į ją įsiliejančiais (tikrąja šio žodžio prasme) fontanais.
Nemuną ar Nerį priartinti prie miestiečių būtų sunkiau
Tiesa, Jevonio upelio negalima lyginti su Nemunu, Nerimi ar net ta pačia Šešupe. Šių upių krantinių sutvarkymas ir integravimas į miesto struktūrą reikalauja žymiai didesnių pastangų ir išteklių. Didelės upės dominuoja miesto kraštovaizdyje, todėl reikia ir kitokio masto sprendimų. Tačiau šie, kaip ir tvarkant Jevonio upelį, turi būti kompleksiniai ir atsižvelgti tiek į socialinius, ekologinius ir ekonominius upių aspektus.
Poezijos parko rekonstrukcijos projektas yra pavyzdys kitiems miestams kaip priartinti upes prie miesto. Didesnis dėmesys galėjo būti skirtas tik parko apsaugai ir prisitaikymui prie pavasarinių Šešupės potvynių, tuo labiau jog pasaulyje egzistuoja technologijos ir inžineriniai sprendimai nė kiek nesumažinantys viešųjų erdvių estetinės vertės, o tik sustiprinantys miesto ir natūralios gamtos integraciją.
