Per pastaruosius penkerius metus grūdų kainos pasaulio rinkose išaugo du, o kai kuriose valstybėse net tris kartus. Nors didėjančios maisto kainos - puikus motyvas augintojams sukti galvas, kaip įveikti dėl klimato kaitos mežėjančio maisto problemą, skaičiai optimistiškai nenuteikia. Ar įsivaizduojate, koks baisus gali tapti pasaulis, jei kasmet maisto vis mažės?
Maisto poreikis tapo nebepatenkinamas
Prieš meksikiečio Ravi P. Singho akis plytintis pilkas kviečių laukas sufleruoja galimą sprendimą, pakeisiantį žmonių likimą. Saulės išdeginti ir specialiai nelaistomi augalai beveik be gyvybės ženklų. Kviečių augintojas perbraukia rankomis kviečių varpas, kurios turėtų būti pilnos gyvybės. Tačiau patyrę jo pirštai nieko neaptinka. „Jais žmonių nepamaitinsi“, sako jis.
Tada jo akys sustoja ties kiek sveikesniu augalu, kuriam nepaisant sausros pavyko išauginti puikius kviečių grūdus. „Tai nuostabu!“, sušuko jis kviečiams šlamant vėjyje.
Viltis kviečio varpoje – tai viltis, kurios šiandien reikia pasauliui, nes žmoniją maitinanti žemės ūkio sistema susidūrė su sunkumais.
Staigus ūkių produkcijos augimas 20 amžiaus pabaigoje sulėtėjo tiek, kad maisto poreikis išaugus gyventojų skaičiui ir pagerėjus neturtingų šalių pragyvenimo lygiui tapo nebepatenkinamas.
Praėjusį dešimtmetį keturių pagrindinių maisto produktų – kviečių, ryžių, kukurūzų ir sojų pupelių – vartojimas gerokai pralenkė gamybą ir anksčiau turėtos didžiulės atsargos sumažėjo iki nerimą keliančio lygio. Dėl nesubalansuotos pasiūlos ir paklausos nuo 2007 metų tarptautinės grūdų kainos du kartus staigiai pašoko, kai kurie javai pabrango daugiau nei du kartus.
Nors šie kainų šuoliai vakaruose nebuvo labai stipriai jaučiami, dėl jų stipriai pablogėjo gyvenimas dešimtims milijonų neturtingų žmonių, o daugelyje šalių nuo Meksikos iki Uzbekistano ir Jemeno destabilizuota politinė situacija. 2008-aisiais metais Haityje kilus riaušėms dėl maisto buvo priverta pasitraukti šalies vyriausybė, o nepasitenkinimas didelėmis kainomis taip pat suvaidino vaidmenį paskutiniuose sukilimuose arabų šalyse.
Naujausi mokslo tyrimai rodo, kad anksčiau nebuvo atsižvelgta į vieną svarbų veiksnį, prisidedantį prie maisto sistemos destabilizavimo – klimato kaitą.
Daugelį nesėkmingų pastarojo dešimtmečio derlių lėmė gamtos katastrofos, pavyzdžiui, potvyniai JAV, sausra Australijoje ir alinančios karščio bangos Europoje bei Rusijoje. Mokslininkų nuomone, kai kuriuos, nors ne visus, šių įvykių sukėlė arba sustiprino žmogaus veiklos sukeltas pasaulinis atšilimas.
Kylančios kainos – geriausias motyvas spręsti maisto problemą
Kai kuriose iš pačių svarbiausių žemės ūkio šalių sezono temperatūros sparčiai kyla. Prieš kelias savaites išspausdintame straipsnyje rašoma, kad dėl to prognozuojamas derlius sumažėjo keliais procentiniais punktais ir tai dar labiau sustiprino kainų svyravimus.
Beveik du dešimtmečius mokslininkai prognozavo, kad žemės ūkio srityje klimato kaita bus palyginti valdoma ir teigė, kad net remiantis pesimistiškiausiomis prielaidomis maisto kainos padvigubės ne anksčiau kaip 2080-aisiais.
Jie tikėjosi, kad didėjantis anglies dioksido išmetimas – svarbiausias pasaulinio atšilimo veiksnys – paveiks augalus kaip galinga trąša ir kompensuos daugelį kenksmingų klimato kaitos padarinių.
Dar prieš keletą metų šios prielaidos beveik nekėlė abejonių. Tačiau maisto sistemos destabilizavimas ir kylančios kainos sutrikdė daugelį žymių mokslininkų.
„Žemės ūkio sėkmė buvo stulbinanti“, sakė NASA mokslininkė Cynthia Rosenzweig, prisidėjusi prie klimato kaitos ir žemės ūkio tyrimo iniciavimo. „Tačiau, manau, kad pradedama nujausti, jog tai nesitęs amžinai.“
Kai kurie mokslininkai, analizuojantys kompiuterines prognozes, naudojamas vyriausybėms patarti dėl pasėlių perspektyvų, įžvelgia, jų manymu, didžiules spragas. Tarp jų – nesugebėjimą numatyti ekstremalių oro sąlygų, tokių kaip potvyniai ir karščio bangos, kurių žemei šylant vis daugėja, poveikio.
Nerimas dėl pasaulinių maisto atsargų ateities girdėjosi ir devyniose šalyse dirbančių daugiau nei 50 žemės ūkio ekspertų balsuose.
Jie teigė, kad, norėdami patenkinti augantį poreikį, ateinančiais dešimtmečiais ūkininkai turės ne tik atlaikyti daug įvairių klimato smūgių, bet kartu maždaug dvigubai padidinti gaminamo maisto kiekį. Ir tai jie turės padaryti sumažindami žemės ūkio veiklos keliamą žalą aplinkai.
Agronomai pabrėžia, kad situacija nėra beviltiška. Jau yra pavyzdžių – nuo Meksikos dykumų iki Indijos ryžių laukų – rodančių, kad įmanoma padidinti žemės ūkio produktyvumą ir atsparumą klimato kaitai. Praeityje ūkininkams pavyko pasiekti milžiniško našumo, o kylančios kainos yra galingas motyvas tai pakartoti.
Grūdų kainos kai kur patrigubėjo
2007 ir 2008 metais sumažėjus grūdų atsargų, kainos padvigubėjo, o kai kur net patrigubėjo. Šalys pradėjo kaupti maisto atsargas, todėl kai kuriose rinkose prasidėjo paniškas pirkimas. Daugiau nei 30-yje šalių kilo riaušės dėl maisto.
Į kainų kilimą ūkininkai reagavo išaugindami tiek produkcijos, kiek įmanoma, taigi geri 2008 ir 2009 metų derliai padėjo atstatyti atsargas iki tam tikro lygio. Tai ir pasaulinė recesija 2009 metais kainas sumažino. Tačiau pastaraisiais metais derlius sunaikinę nepalankios oro sąlygos vėl jas pakėlė. Šiais metais ryžių pasiūla pakankama, tačiau dėl prasto oro grėsmės kai kuriose kviečių ir kukurūzų auginimo regionuose trūksta rinkų stabilumo.
Ekspertai ima baimintis, kad pigaus maisto era baigėsi. „Mūsų galvose buvo pertekliai“, sakė buvęs JAV žemės ūkio sekretorius Danas Glickmanas. „Tai pasikeitė per naktį“.
Prieš keturiasdešimt metų trečdaliui besivystančių šalių gyventojų nepakako maisto. Dešimtojo dešimtmečio viduryje, pačioje Žaliosios revoliucijos pabaigoje šis rodiklis nukrito žemiau 20 procentų ir pirmą kartą modernioje istorijoje badaujančių žmonių skaičius nukrito žemiau 800 milijonų ribos.
Tačiau dėl pastarųjų kainų šuolių badaujančių gyventojų skaičius kilo sparčiausiai per daugelį dešimtmečių. Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija praėjusiais metais prognozavo 925 milijonus badaujančių žmonių. Manoma, kad šis skaičius naujoje šių metų prognozėje dar padidės. Pasaulio Banko teigimu šis skaičius gali pasiekti 940 milijonų.
Dr. Borlaugo pasekėjas kukurūzų ir kviečių institute Hansas-Joachimas Braunas neseniai paskelbė, kokie iššūkiai tenka pasaulio ūkininkams. Be gamtos katastrofų dar reikia konkuruoti su sparčiai augančiais miestais, užgrobiančiais žemės ūkio paskirties žemę ir suvartojančiais vandenį. Kai kuriuose svarbiausiuose pasaulio grūdų rajonuose ūkininkams pavyksta išauginti pakankamai javų tik pumpuojant požeminį vandenį daug greičiau, nei jis natūraliai pasipildo.
