Pastaraisiais metais žiniasklaida nemažai rašė apie šį Nemenčinės „brangakmenį“.
Pirmą kartą prie Gėlos ežero atsidūrėme prieš šešerius metus. Ši vieta tapo tikru atradimu – baltojo molio, kuriuo tarsi nerūpestingi vaikai tepliojasi suaugusieji, krantas, o patiems mažiausiems – žaidimų laisvė ir maudynių džiaugsmas.
Nežinome, kokia šio balto molio sudėtis, koks jo poveikis odai, tačiau faktas lieka faktu – po tokių molio procedūrų oda tampa minkšta ir lygi lyg šilkas. Tiesa, geriausia molį nusiprausti to paties ežero vandenyje. Pažįstami šiek molio pasiėmė su savim, nusivežė prie jūros – norėjo pakartoti procedūrą, tačiau jūros vanduo baltojo molio kaukės neįveikė.
Nuo to laiko praėjo penkeri metai. Šiemet ir vėl nusprendėme ten apsilankyti. Gėlos ežeras – toks pat nuostabus ir švarus. O toliau – būtini pokyčiai straipsnyje, skelbiamame „Wikipedia“ enciklopedijoje. Konkrečiai turiu omenyje šį sakinį: „Šalia ežero yra įrengta molio vonia, visas krantas padengtas baltu moliu“. Taip, krantas vis dar iš baltojo molio... Tik tas baltasis molis su stiklu. Tiksliau stiklo šukėmis. Sudaužytų butelių šukėmis. Dar galima rasti ir tuščių skardinių. Kai kur galima pastebėti kraujo dėmių. Greičiausiai tokių kaip mes, sugrįžusių prie ežero po kelerių metų pertraukos, atsirado ir daugiau – ir jie nusprendė pasimėgauti molio procedūromis, tiksliau „baltojo molio ir stiklų“ procedūromis.
Gana lengva įsivaizduoti, iš kur tos butelių duženos – neišauklėtų žmonių yra visur. Bet iš kur tokio nuostabaus ežero pakrantėje atsirado langų stiklų liekanos, kas jas čia atitempė ir tarsi specialiai išbarstė? Fantazija išseko.
Kaip galima taip beatodairiškai niokoti išskirtinį gamtos kampelį, esantį visai prie pat namų? Juk tas baltasis molis – ne smėlis. Jo išvalyti niekaip nepavyks, molio neišsijosi. Molio neišveši, neišrinksi šiukšlių, neišplausi.
Visą rugpjūtį kiek galėdami stengėmės rinkti šukes ir išvežti maišeliuose. Prie bene gražiausio Vilniaus apylinkių ežero antrojo paplūdimio nėra šiukšliadėžių, bet pastebėjome, kad kalnus susikaupusių šiukšlių kažkas visgi išgabena. Nepaisant galiojančių draudimų, iškylos gamtoje prie laužų ir neatsiejamų tokių linksmybių atributu – šiukšlėmis – čia masiškai rengiami kiekvieną penktadienį ir šeštadienį.
Labai liūdna ir apmaudu, kad tokį grožį gadina būtent tie, kurie turėtų jį puoselėti, saugoti ir džiaugtis. Džiaugtis, kad visai netoli namų tyvuliuoja toks nuostabus ežeras baltojo molio pakrante.
Jeigu situacija nesikeis, jau po kelerių metų straipsnį apie Gėlos ežerą „Wikipedia“ svetainėje bus galima ramia sąžine tiesiog pašalinti, nes ši nuostabi vieta virs paprasčiausia purvina bala, apsupta šiukšlių ir stiklo duženų.
