Paklydimo klasika: lėbavo, o ryte išėjo ieškoti grybų

Širvintų rajone, miške prie Žvangučių II kaimo su draugais kaimo tuzimo sodyboje linksminęsis Ainis pasakoja patyręs, ką reiškia pasiklysti miške. Tai nutiko prieš kelierius metus, bet vyras gana gerai mena visą istorijos eigą.

„Su draugais nuvažiavom į sodybą Širvintų r. Naktį palėbavom, o ryte atsibudau, kai visi dar miegojo, pasidarė labai nuobodu ir išėjau į nepažįstamą mišką grybauti (toje sodyboje buvau pirmą kartą). Na, ir nublūdijau kažkur. Supratęs, kad jau nebežinau, kur esu, skambinau bičiulei sodybos šeimininkei, bet negalėjau paaiškinti, kur esu. Todėl varinėjau po mišką turbūt 2-3 valandas, kol suradau keliuką. Juo eidamas radau medžiotojų trobelę. Tai jau buvo aiškus orientyras - telefonu pranešiau, kur esu, šeimininkė žinojo, kur yra ta trobelė, atvažiavo ir pasiėmė mane“, - pasakojo Ainis.
Išėjo ieškoti grybų, tačiau paklydo miške

Buvo momentas panikos

Grybaudama Pabradės rajone prie Laumenos ežero esančiame miškelyje kartu su drauge sugebėjo pasiklysti ir Eglė. Mergina pasakoja, kad tai nutiko pernai metais ir nors paklydimas netruko labai ilgai, išgąsčio įvarė.

„Tas miškas yra labai nelygus, kalnuotas, nežinau, kiek jis didelis, bet mums, tiesą pasakius, užteko, - juokiasi mergina. - Mes išėjome dviese su drauge pagrybauti, žinojome, kad abi nelabai gerai orientuojamės, bet galvojome, kad toli neisime, tik truputėlį. Po truputį ėjom ėjom, praėjom kelią, pamatėme stirną, pasukome į kitą pusę. Netrukus supratome, kad stovime ir nežinome, į kurią pusę eiti. Abi turėjome telefonus ir dabar, kai pagalvoji, juk galėjome atsidaryti žemėlapį, navigaciją ir pasižiūrėti, bet tuo metu kažkaip nekilo tokia mintis“.
A. Gedvilas
Yra toks labai įdomus dalykas – žmonės miške eina ratais, čia yra problema. Kiek teko pastebėti, dešiniarankiai eina į dešinę pusę, o kairiarankiai – į kairę. Nesakau, kad tai griežta taisyklė, bet dažniausiai taip būna.

Eglės teigimu, nuspręsta paskambinti draugui, su kuriuo merginos ir atvažiavo pasibūti prie Laukmenos ežero. Draugės paprašė vyruko atsistoti į ežero pusę ir pasižiūrėti, kurioje pusėje saulė. Gavo atsakymą – į nugarą. Vis dėlto, prikėlusios draugą iš miegų, grybautojos gavo netikslų atsakymą ir dar labiau nuklydo nuo ežero. Tuomet nuspręsta griebtis dar vienos priemonės – prie ežero likęs draugas pabandė merginas „sugrąžinti į teisingą kelią“ spausdamas automobilio garso signalą, tačiau jo grybautojos teigia negirdėjusios. 

„Istorija baigėsi tuo, kad kai mums pasakė, kad visą laiką ėjome priešinga kryptimi, apsisukome ir galų gale atsimušėme į ežerą. Vienu metu buvo tokios emocijos, kad nieko nebereikia, nei tų grybų, nei kitko, tik išeiti. Buvo momentas panikos, - prisipažino miške paklydusi Eglė.

Išgąsdino krebždesys krūmuose

Iš Panevėžio kilęs Andrius GRYNAS.lt pasakojo kartą paklydęs prie Trakų, kai sugalvojo pasivaikščioti po pelkes. Tačiau humoro nestokojantis vyras teigė labai nepanikavęs ir tiesiog bandęs pasinaudoti turimomis technologijomis.

„Einu einu, viskas puiku, tik štai sutemo. O lauke šalta ir tie takeliai ant vandens slidūs...šiaip ne taip pasiekiau sausumą, tiksliau mišką. Vėl einu, tik jau mišku ir pasirodo nelabai žinau, kur čia aš atsiradau! Aišku aš gi protingas. Išsitraukiau „išmanųjį“, įsijungiau „Google maps“, sakau, tuoj viską sutvarkysiu. Ką tu ten sutvarkysi, kai nežinau, kuriam miško takelyje palikai automobilį. Kadangi žemėlapis mažai tepadėjo, įsijungau žibintą telefone ir pradėjau naktinį žygį“, - pernykščiu nuotykiu dalijosi Andrius.
Krūmuose sukrebždėjęs kiškis šiek tiek išgąsdino miške paklydusį Andrių

Jis pasakoja nusprendęs rinktis miško taką, daugiausiai išmintą žmonių ar žvėrių: „Nepraėjus nei pusvalandžiui pasiekiau normalų miško keliuką, tada jau buvo ramiau. Einu einu tuo miško keliuku ir tik kad pradės kažkas krebždėt, pasidarė kiek nejauku, bet nusprendžiau keliaut toliau drąsiai, esu iš Panevėžio, tai tas situaciją pataiso”, - juokasi jaunas vyras. Jis spėja, kad krūmuose, ko gero, slėpėsi kiškis, tačiau ilgainiui krebždesys baigėsi ir Andriui pavyko atrasti automobilį.

Į mišką paklysti nori būriai moksleivių

Jau penktus metus „paklaidinimo miške“ pramogą siūlančios bendrovės „Vaiduokliai“ vadovė Vaida Šulniūtė teigė, kad lietuviams tai labai įdomu, o sezono metu – susidaro eilės norinčiųjų patirti kelių GRYNAS.lt pašnekovų išgyventus jausmus. Tačiau, ko gero, dauguma žino, kad tai bus tik kaip žaidimas, todėl didelės baimės nejaučia.

„Kiekvieną sezoną, kai dar šilta, moksleivių grupės tiesiog plūsta, kartais net neturime laisvų datų. Bumas būna, kai moksleiviai gegužės mėnesį baigia mokslo metus ir nori ypatingai tai paminėti – ir rugsėjo, spalio mėnesiais, kai jau visi vėl sugrįžta į mokslus. Jau penkerius metus tai darome ir vis dar turime norinčiųjų“, - tikino V. Šulniūtė.

Kaip atrodo paklaidinimas miške? Pramogos dalyviai nuvežami į miškus Trakų rajone ir kartu su žygio vadovu naktį išeina į miško gilumą. Dalyviai yra paskirstomi į tris atskiras grupes ir paliekami skirtingose vietose, tikslas – surasti kelią vieniems pas kitus.
A. Gedvilas
Tai buvo nesudėtingas žaidimas, bet vaikai buvo sužavėti. Naktį eiti ir ieškoti kitų, nors ir ant keliuko, jiems buvo intriga. Tai buvo pirmoji idėja, kad galima padaryti tokį ieškojimą.

„Žygio vadovas iš pradžių būna su visais kartu, tada palieka vieną grupelę, eina su kitais, tada palieka antrąją, ir trečiąją. Dalyviai nėra visiškai vieni paliekami miške, žygio vadovas kaip penkis pirštus žino tą mišką, tai netgi ir žinodamas, kad žygeiviai yra kažkur toliau, juos tam tikra prasme seka, lydi“, - pasakojo viena iš paklaidinimo miške organizatorių.

Jos teigimu, nors ši pramoga populiariausia tarp moksleivių, atsiranda ir kitų susidomėjusių – kai kurie tokiu būdu nori paminėti savo gimtadienio šventę ar atšvęsti mergvakarį.

„Kad kažko nerastume ar iš tikrųjų dalyviai pasiklystų, taip nėra buvę. Pats miškas yra parko teritorijoje, ten yra saugu, nėra laukinių žvėrių – tikrai visus surandame ir nebuvo nė vieno dingusio“, - juokėsi pramogų agentūros „Vaiduokliai“ vadovė, paklausta, ar netradicinė pramoga kartais nevirsta į tikrą pasiklydimą.

Žygio vadovas: tamsa nebūtinai turi gąsdinti

„Paklaidinimo miške“ pramogos žygio vadovas Antanas Gedvilas prisiminė, kad pati idėja kilo prieš daugiau nei dešimt metų, kai dar vyko karas su Čečėnija ir kai čečėnų vaikams pabėgėliams Lietuvoje Raudonojo kryžiaus organizacija surengė stovyklą.

„Aš jiems dariau tokią pramogą – vežiau į mišką naktį. Ėjo ir auklėtojai, kurie su vaikais buvo atvažiavę. Paklausiau – ar būtų tokių drąsių, kurie neišsigąstų ir liktų stovėti ant miško takelio, o aš grįždamas juos paskui paimčiau. Tai buvo dešimties - dvylikos metų berniukai, kurie atsakė, kad nieko nebijo. Aš pagalvojau, kodėl gi ne, nors aišku vienų jų nepalikau, už dešimties žingsnių jiems nežinant liko stovėti ir jų auklėtojos. Kelias vaikų grupes, ne tik čečėnus, palikau ant miško kelio kas šimtą ar daugiau metrų ir jie grįždami turėjo surasti kitas grupes [...]Tai buvo nesudėtingas žaidimas, bet vaikai buvo sužavėti. Naktį eiti ir ieškoti kitų, nors ir ant keliuko, jiems buvo intriga. Tai buvo pirmoji idėja, kad galima padaryti tokį ieškojimą“, - istorijos pradžią prisiminė A. Gedvilas.
Sutemus miške ima daugėti keistų šešėlių

Jo teigimu, ilgainiui tokia pramoga pasidarė labai populiari. Paklaustas, kodėl žmonėms tai įdomu, jis svarstė, kad žygio metu kaip ir sugriaunamas stereotipas, kad tamsa siejasi tik su baugumu.

„Tamsą mes visados įsivaizduojame kaip kažkokį blogį, siejame su baime. Kada pas mane atvažiuoja vaikai ir aš jiems pasakoju visas taisykles, kas vyks ir ką mes darysime, visada sakau: kol mes sėdime salėje jūs visi čia bijote, bet už valandos, naktį miške man jau bus sunku jus sugaudyti, jūsų baimė dings ir jūs visi išsibėgiosite. Jie žiūri didelėm akim ir netiki. Tradiciškai taip ir būna. Ta baimė yra tik dėl nežinomybės. Vaikai pamato, kad tikrai nėra ko bijoti“, - pasakojo pašnekovas.

Paaiškina, kada būtų tikras pasiklydimas

Smagi „paklaidinimo miške“ pramoga vyksta naktį, tačiau su žygio vadovo priežiūra. O kas jei vadovas iš tiesų vyresnių žmonių grupę paliktų pasitikrinti savo tikruosius orientavimosi miške įgūdžius? Ar įmanoma būtų Trakų miškuose paklysti?

A. Gedvilas sako, kad viskas priklauso nuo to, ką vadinsime paklydimu: „Aš pats kartais suabejoju, ar esu tiksliai toje vietoje, kur norėčiau būti, bet tai nebūna didelė paklaida. Paklydimą aš įsivaizduoju, kaip nebuvimą, kur dėtis ir turėjimą miegoti miške. Tačiau tas miškas (Trakų miškai, kuriuose ir vyksta naktinė pramoga – red. past.) nėra toks didelis, kad jame paklystum ir negalėtum išeiti. Visados einant išgirsti šunį lojant ar automobilį važiuojant, čia juk ne Labanoro giria“, - šypsodamasis pasakojo žygio vadovas.
V. Šulniūtė
Kad kažko nerastume ar iš tikrųjų dalyviai pasiklystų, taip nėra buvę. Pats miškas yra parko teritorijoje, ten yra saugu, nėra laukinių žvėrių – tikrai visus surandame ir nebuvo nė vieno dingusio.
Taigi, jo teigimu, realaus pavojaus Trakų miškuose nėra, tačiau tokios pramogos prasmė – pamokyti žmones orientavimo įgūdžių, suteikti žinių, kurios galbūt kada nors ateityje realiai galėtų praversti.
Tikras paklydimas miške būtų tuomet, jei tektų ten ir nakvoti. Tačiau vargu, ar turėtumėt tam palapinę

„Yra toks labai įdomus dalykas – žmonės miške eina ratais, čia yra problema. Kiek teko pastebėti, dešiniarankiai eina į dešinę pusę, o kairiarankiai – į kairę. Nesakau, kad tai griežta taisyklė, bet dažniausiai taip būna“, - atkreipė dėmesį A. Gedvilas.

Kaip orientuotis?

Žygio vadovas naktinės pramogos miške dalyviams paaiškina, kad nepaisant tamsos, yra ženklai, kuriuos stebint galima išmokti orientuotis. Pavyzdžiui, tarp medžių viršūnių matosi apšviesti dangaus plotai. Dažnai ten, kur šviesiau, būna aikštelės. Taigi eini ir jas atsimeni.

„Yra įvairių dalykų, kurių žmonės paprastai nepastebi. Galų gale yra reljefo paviršius, kur jauti, ar leidiesi, ar lipi į kalną. Iš tokių smulkmenų gali susiorientuoti, kur esi. Arba nugriuvę medžiai, eini ir atsimeni, kur jie guli“, - aiškino A. Gedvilas.

Jo teigimu, net ir dienos metu orientuojantis pagal saulę gali būti sudėtinga atrasti teisingą kelią. Jo teigimu, taip yra todėl, kad miške be galo sudėtinga eiti tiesiai.
Miške gal ir praverstų žemėlapis, tačiau vis tiek turite orientuotis, kur esate

„Jeigu žmogus nepatyręs, net kompasą turėdamas nemokės eiti“, - perspėja žygio vadovas. Jis pataria miško nepažįstantiems žmonėms, nuklydus nuo pagrindinio tako, klausytis garsų - tai dažniausiai padeda. Gali šalimais būti sodyba arba girdėtis automobilių gausmas, tai rodys, kad netoli yra kažkoks kelias.

„Taip pat reikia atsiminti, kur eini, įsidėmėti kažkokius objektus, nes kitaip tikrai kelio nerasi“, - priduria pašnekovas. Taip pat orientuotis miške gali padėti miško kirtimo linijos, nes jos dažnai eina tiesiai ir jomis einant pasiekiamas pagrindinis kelias ar sodybos.

Išėjus  - nejaukiai nuteikia šviesos

Ne vienerius metus po mišką vaikus vedžiojantis žygių vadovas sako pastebėjęs, kad nors iš pradžių tamsa daugumą glumina, vėliau praleidus miške valandą ar dvi nejaukiai nuteikia šviesos.
Miške kartą paklydusi Eglė
Vienu metu buvo tokios emocijos, kad nieko nebereikia, nei tų grybų, nei kitko, tik išeiti. Buvo momentas panikos, kai nežinai, ką daryti.

„Kada pripranti prie tamsos ir dvi tris valandas ten būni, ir pats bendravimas būna kitoks – visiškai netrukdo matymas. Kai matai, pradedi vertinti žmogų – jis toks ar kitoks, tai yra papildoma informacija, kuri trukdo klausyti. O kada žmogaus nematai, galbūt tik jo siluetą, visiškai kitaip jį girdi. Jokie vaizdai netrukdo mąstyti ir net jauku pasidaro toje tamsoje. Kada vėl išeini į šviesas, jos iškart išblaško susikaupimą“, - samprotavo A. Gedvilas.

Klaidžiodami vieni smarkiai rizikuoja

Kretingos miškų urėdo Antano Baranausko teigimu, sunku patarti miško nepažįstantiems grybautojams ar uogautojams, kaip elgtis ir kaip susiorientuoti pasiklydus, nes tai – ištisas mokslas.

„Pirmas dalykas, jei žmogus miško nepažįsta, turi turėti prietaisą, kuris rodo pasaulio šalis. O toliau reikia orientuotis pagal medžius, pagal kitus dalykus, bet čia didelis mokslas“, - teigė A. Baranauskas.

Anot jo, žmonės smarkiai rizikuoja keldami koją ten, kur niekada anksčiau nėra lankęsi ir pasikliaudami vien savo jėgomis.

„Turėtų žmonės eiti su kažkuo, kas geriau pažįsta mišką, nes gali turėti didelių nemalonumų“, - įspėjo miškininkas.