- Pradėkime pokalbį nuo Europos klimato ir energetikos politikos programos 2030 metams, kurioje išskiriami trys dėmenys - pastatų energetinis efektyvumas, šiltnamio dujų emisijų sumažinimas ir atsinaujinantys energijos šaltiniai. Kuo tai svarbu paprastam žmogui – kokią įtaką šios programos tikslų siekimas gali daryti kasdieniam žmonių gyvenimui?
- Europai šios programos įgyvendinimo svarba gali būti iliustruota Ukrainos pavyzdžiu. Situacija šioje šalyje rodo, kokios gali būti pasekmės, kai šalis yra priklausoma nuo importuojamo kuro. Europa taip pat importuoja labai daug kuro iš Rusijos, tai jai kainuoja labai brangiai. Kasdien Europos Sąjungos šalys išleidžia daugiau kaip 1 mlrd. eurų, kurie keliauja į Rusiją, Katarą, Arabiją ar kitas šalis tam, kad būtų sumokėta už importuojamus energijos šaltinius.
- Šiuo metu tarp šalių ES narių vyksta daug diskusijų dėl programos tikslų, kokie jie turėtų būti. Jūsų nuomone, dėl kokių dalykų šalims yra sunkiausia susitarti?
- Pirmas dalykas yra laikas. Kai kurios šalys sako, kad galbūt vertėtų palaukti ir pasižiūrėti, kaip viskas atrodys po kurio laiko. Turėjau skaityti pranešimą organizacijai „Euroelektric“, kuri vienija visas didžiausias energetikos kompanijas Europoje. Jeigų jų paklaustum, kiek skubu yra patvirtinti energetikos ir klimato kaitos politikos programą, ar jos neprieštarautų, jeigu susitarimas dėl šios programos tikslų užtruktų dar kelerius metus, jos atsakytų, kad laikas labai svarbu. Jos nori gauti aiškų ženklą iš savo šalių vyriausybių, kokių tolimesnių tikslų bus siekiama po 2020 metų. Yra žinomi aiškūs tikslai iki 2020, tačiau energetikos sektoriuje investicijos ateičiai planuojamos jau dabar, jie nori žinoti, kokios politikos bus laikomasi toliau.
Šiuo metu didelė dalis Europos gyventojų jaučia, kad už energiją mokama labai daug. Viena to priežasčių – elektros jungiamųjų linijų, jų sistemų stygius bei esamų sistemų energetinis neefektyvumas. Galėtume turėti daugiau - atskirą energetikos rinką. Europa galėtų padaryti tiek daug dalykų, kurie virstų jos sėkmės receptu pigesnei elektrai gauti – tiek namų ūkiuose, tiek ir verslo sektoriuje.
Taigi, šiuo metu vykstančiose diskusijoje pagrindinis keliamas klausimas – ar turime nuspręsti, kokia bus energetikos ir klimato kaitos programa 2030-iesiems dabar, ar galime dar palaukti. Kuo anksčiau sau atsakysime į šitą klausimą, tuo didesnę naudą pajus Europos piliečiai. Taip pat žinoma diskutuojama dėl ambicijų lygio – kai kurios šalys sako, kad Europos Komisijos rekomendacijos nėra pakankamai ambicingos, kitiems atrodo, kad siekiami tikslai per daug ambicingi ir reikėtų kartelę nuleisti žemiau.
- Ar esate girdėjusi apie Lietuvos pasiūlymus, kokių tikslų Europa turėtų siekti iki 2030-ųjų? Lietuvos nevyriausybinės organizacijos sako, kad EK tikslai nėra ambicingi ir siūlo gerokai aukščiau kelti kartelę – vietoje 40 proc. šiltnamio dujų sumažinimo siūloma siekti 55, atsinaujinančių išteklių rodiklį kelti ne iki 27, o 45 ir siekti 40 proc. energetinio pastatų efektyvumo rodiklio. Kiek yra realūs tokie pasiūlymai, ar Lietuva gali užduoti toną visai Europai?
Gerbiu nevyriausybininkus, nes jų toks darbas – visada prašyti daugiau nei politikai gali pasiūlyti. Bet taip pat turiu pripažinti, kad kai girdžiu kalbas, jog Europa siekia nepakankamai ambicingų tikslų – reikėtų užsibrėžti 50 ar net 60 proc. šiltnamio dujų emisijos sumažinimo tikslą, sakau „pabandykite įvertinti, kiek tai kainuotų paprastiems žmonėms“. Yra tam tikra riba, kokio dydžio pakeitimus galima padaryti per dešimt metų. Jeigu pasiektume 40 proc. tikslą, manau, galėtume tuo didžiuotis. Tiems, kurie sako, kad tai nėra ambicinga, sakau – pabandykite surasti bet kurį kitą regioną šioje planetoje, kuriame vykstantys pokyčiai būtų panašūs į siūlomus. Jungtinės Amerikos Valstijos nepajėgios pasiekti net 3 proc. šiltnamio dujų emisijų sumažinimo iki 2020 m., Kanada ne tik kad nepajėgia sumažinti šių emisijų, bet negti jas pasididins iki to laiko, Australija irgi negali pasigirti net šiek tiek panašiais rodikliais kaip Europa.
- O kaip dėl atsinaujinančių energijos šaltinių tikslų ambicingumo? Iki 2020 m. Europa užsibrėžusi pasiekti 20 proc. rodiklį energijos, kuri būtų pagaminta iš atsinaujinančių energijos šaltinių. O štai iki 2030 m. siekiama šį rodiklį kilstelėti tik 7 proc. Kodėl tik tiek?
Kai kuriems atrodo, kad pakanka turėti du rodiklius – šiltnamio dujų emisijas ir pastatų energetinį efektyvumą, o atsinaujinančių išteklių naudojimas augs savaime su šiais rodikliais. Aš, kaip Europos Komisijos narė, atsakinga už klimato kaitos politiką, žinau ir pasakiau kitiems – kad niekas savaime neatsiranda. Kai nustatai aiškius tikslus, siunti stiprią žinutę verslui ir visuomenei, kad nori, jog atsinaujinančių išteklių naudojimas Europoje augtų.
- Lietuva yra maža šalis, kurios balsas dažnai labai tylus. Kiek mūsų šalis gali daryti įtakos Europos sprendimams?
- Jūsų šalies vaidmuo lygiai toks pats svarbus kaip ir kitų ES šalių narių. Galite teikti savo pasiūlymus programos pakeitimams kaip visi kiti. Aš tikiuosi, kad Lietuva pritars EK pasiūlytiems tikslams ir kad Europos politikos lyderiai taip pat parodys pritarimą išsikeltiems tikslams. Žinoma, visos programos detalės nebus suderintos labai greitai.
- Kada Europos piliečiai gali tikėtis galutinio sprendimo dėl programos 2030 metams tikslų?
- Svarbu, kad būtų bendras politinis sutarimas dėl viso programos paketo. EK deda viltis, kad visa programa bus patvirtinta iki šių metų pabaigos. Žinoma, dokumentacijų parengimas gali užtrukti ilgiau, tačiau svarbiausia priimti bendrą sprendimą, kuriam visi pritartų.
- Jūsų vizija – kaip galėtų atrodyti Europa 2030? Kokie pagrindiniai argumentai turėtų būti naudojami įtikinant verslą keistis ir daugiau investuoti į technologijas, draugiškas aplinkai?
- Pasaulyje, kuriame gyvens mano vaikai ir sulauks mano metų, tikėtina jau gyvens 9, o gal net ir 10 mlrd. žmonių. Manau, dauguma žmonių instinktyviai supranta, kokio didelio masto ekonomikos augimo mums reikia, kad pajėgtume apgyvendinti tiek daug žmonių – tiek jiems reikės transporto, šildymo, maisto ir kitų išteklių. Tie, kurie pasiūlys energetinio efektyvumo sprendimus, įgaus pranašumą rinkoje prieš kitus, ypač eksporto rinkose. Taigi privalome nedelsti, neatsilikti, nes kitaip labai greitai prarasime pozicijas, mūsų konkurentai JAV ir Kinijoa turės šansą mus pasivyti. Jie tai jau dabar supranta ir todėl būtų tikrai labai apmaudu, jeigu neišnaudotume savo galimybių.
Pasaulyje klimato kaita nesustos, ji tik intensyvės, mes tai pajausime vis labiau ir labiau ir ypač jausime to kainą. Mums reikia ir politikų įsijungimo į šiuos procesus, reikia valdžios atstovų, kurie negalvotų tik apie šiandieną – jų darbas mąstyti apie ateities perspektyvas ir ten kylančius didelius išbandymus, kuriems turime ruoštis dabar.
- Bet ar jūs galvojate, kad verslininkai supranta tokių pokyčių būtinybę? Ar juos reikia papildomai motyvuoti?
- Manau, kad dalis verslo tai supranta ir supranta labai gerai, tačiau kai kurie vis dar linkę toliau dirbti kaip įprasta. Jie sukryžiuoja pirštus ir tikisi, kad nieko nedarymas nesukels papildomų neigiamų padarinių. Tačiau reikia suprasti, kad klimato kaitos padariniai tik stiprės ir teks su tuo kažkaip kovoti. Pažiūrėkite į Filipinus, kas ten dėjosi – kokios audros, potvyniai, iki šiol milijonai vietinių gyventojų nesugrįžo į jiems įprastą gyvenimo ritmą, į savo namus.
Mes tarsi linkę tai pamiršti, bet nestabilumo jausmas išlieka. Europa klimato kaitos problemų nepajėgi išspręsti viena pati, tačiau mes galime parodyti gerą pavyzdį kaip turtingiausias regionas pasaulyje, kad jaučiame atsakomybę ir darome viską, kad sumažintume priklausomybė nuo importuojamų energijos šaltinių. Turime siekti, kad per artimiausią dešimtmetį Rusijos prezidento Vladimiro Putino galia kontroliuojant energijos šaltinius Europai sumažėtų.
- Dėkoju už pokalbį.
