Praėjusių metų gegužinis „blynas“ buvo „skanus“, bet ne toks didelis, kaip planuota. Koją pakišo lietus, ne pavasariškai ištisai merkęs beveik dvi parodos dienas. „Antras blynas visada būna sėkmingesnis“, – neabejoja renginio organizacinės grupės vadovas Dainius Šeronas.
Ne tik garbė
„Seniai tokią mintį audžiau ir visada sakydavau, kad jei kokios didesnės ir rimtos parodos trūksta Lietuvoje, tai tiktai miškininkams, – noriai mintimis apie būsimą parodą dalijosi UAB „Rovaltra“ vadovas Romualdas Trainaitis. – Juk beveik 35 proc. šalies ploto užima miškai. Jie tvarkingi, juose jaučiama rūpestinga šeimininko ranka – stiprios ir urėdijos, ir privatūs savininkai. Ne taip, kaip Latvijoje. Ten viską, kas papuola, drožia, pjauna, išveža. Lietuvoje daugiau pasodinama.“
Jis noriai sutiko būti vienu iš būsimos parodos generalinių rėmėjų. Ir ne tik lėšomis, bet ir idėjomis.
Miškininkų parodą jis įsivaizduoja kaip tikrą šventę profesijos atstovams, privačių valdų savininkams, technikos pardavėjams, medienos ruošos ir miško priežiūros paslaugas teikiančių bendrovių atstovams, biokuro gamintojams, kraštovaizdžio apželdintojams, plačiajai krašto visuomenei ir svečiams iš užsienio valstybių. Su urėdijomis jam vis tenka pabendrauti, kartu aplankyti tarptautines parodas užsieniuose, bet į jas važiuoja daugiausia urėdas, jo pavaduotojas, gal privatus savininkas, valdantis per 1 000 ha, o paprastas miško darbininkas, žemesnės grandies vadovas išvykstančius tik palydi pavydžiu žvilgsniu, nors kitąsyk gal būtų dar geriau, jei tas naująsias technologijas pamatytų praktikas, o ne vadovas. R. Trainaičio nuomone, viena normali metinė paroda Lietuvoje galėtų užpildyti tą spragą. O jeigu dar išaugtų į tarptautinę ir pripažintą visame Rytų ir Vidurio Europos regione, tai visai Lietuvai būtų ne tik garbė, bet ir papildomos pajamos.
Kad „liūtai“ nebūtų narvuose
Visiems, kurie turi vienokių ar kitokių darbo reikalų su mišku, reikia erdvės. Todėl didžiosiose žemės ūkio parodose jiems skiriamoje vietoje žmonės dažnai jaučiasi kaip liūtai narvuose. Visi grūda ten savo techniką, į kurią gal ir gražu pažiūrėti, bet ji tarsi negyva. O Ukmergės urėdija tam skyrė miško teritoriją, kurioje kiekvienas galės demonstruoti, ką geba ir ką turi parodyti kitiems.
Paroda – ne darbo vieta
„Praeitų metų gegužę vykusioje parodoje man labiausiai patiko tai, kad technika buvo darbo procese, – sakė „Rovaltros“ vadovas ir pabrėžė, jog būtent tokios „gyvos parodos“ vyksta visoje Europoje. – Na, kad ir tokio pobūdžio garsiausioji pasaulyje paroda „Elmia wood“, kuri kas ketverius metus vyksta Švedijoje, – eini sau skiedromis pabarstytu miško takeliu, kad batai nesusipurvintų, ir matai: kažkas vadinamuosius „čipsus“ drožia, kitas – krauna, trečias – pjauna, genėja. Juk tai kasdienis darbas, kuris gali būti ir lengvesnis, ir našesnis. Svarbiausia – visas veiksmas miške, t. y. ten, kur tuos darbus dirbantys žmonės yra įpratę būti.“
Bet užsimiršti nereikia: paroda – ne darbo vieta. Todėl, R. Trainaičio nuomone, čia turėtų rastis vietos ir kitiems dalykams. Pavyzdžiui, apželdintojams. Juk parodoje į techniką įsispoksojusį vyrą lydinčiai žmonai būtų įdomiau pasižvalgyti, kokius sodinukus siūlo miškininkai – ne viskas vien vaismedžiais matuojama, reikia ir gražaus bevaisio medžio. Smulkieji „gyvatvorininkai“ tokioje parodoje irgi būtų labai reikalingi, kaip ir tie, kurie į mišką ateina su genėtuvu ar rankiniu pjūklu. Parodoje praverstų ir sodybos dizaineris, savo amatą išmanantis apželdintojas. Tokie žmonės žemės ūkio parodose „ištirpsta“, nors kitas galėtų pamokyti ir kalnelius suformuoti, ir akmenis apsodinti.
R. Trainaitis ir pats atrodo kaip idėjų kalnas. Jis jau regi ir muzikantus, ir šašlykines pakelyje. O ką? „Jei jau paroda, tai gali būti ir šventė.“
Auganti ir perspektyvi
Parodos organizavimo grupės vadovas D. Šeronas jau dabar laksto kaip įkirptas, bet ir jam įdomios R. Trainaičio mintys. Be abejo, kažkas iš tų sumanymų bus įgyvendinta jau po pusmečio. Bet pirma dar reikia pasirūpinti, kad būtų pakankamai dalyvių. „Praėjusioje parodoje buvo geras pusšimtis dalyvių, o antrojoje žodinius sutikimus jau dabar davė didesnis skaičius bendrovių ir įmonių, tačiau ties tuo nesustojama“, – džiaugėsi organizacinės grupės vadovas.
Jam parodų organizavimas – ne pirmiena. Todėl kas jau kas, o jis tikrai žino, kad su entuziastais bendrauti ir sukirsti rankomis lengva, bet reikia susitarti ir su savo mintis tvarkančiais itin racionaliai. Antai UAB „Intrac Lietuva“, prekiaujančios miško technika, pardavimų vadybininkas Deividas Kirdeika teigia, jog jo atstovaujama bendrovė jokiu būdu neignoruos parodos „Baltijos miškai 2013“, bet dar neapsisprendė, kokiu mastu joje dalyvaus. „Kol kas planuojame demonstruoti vienintelę Baltijos valstybėse turimą šakų surinkimo ir supakavimo mašiną. Tai visiems biokuro gamintojams itin aktualus įrenginys. Pasistengsime, kad parodoje kiekvienas galėtų pamatyti tos technikos galimybes ir savo akimis įsitikintų jos pranašumais“, – sakė UAB „Intrac Lietuva“ vadybininkas. Jo nuomone, antrąkart Ukmergėje vyksianti paroda auganti ir labai perspektyvi.
Tačiau visi privalo skaičiuoti su tuo susijusias išlaidas, pajamas ir numatyti savo perspektyvas. „Kad parodoje apsimokėtų dalyvauti, joje turėtų demonstruotis ir pagrindiniai konkurentai. Ir, be abejo, joje turėtų apsilankyti daug galimų pirkėjų. Žinoma, to iš karto nepasieksi, iki didesnių mastų paroda turi užaugti laipsniškai. Bet „Miškų“ iniciatyvą jau dabar labai sveikinu. Ir labai gerai, kad organizatoriai taip plačiai užsimojo“, – sakė D. Kirdeika. Pasak jo, jei organizatoriai dar kelerius metus neatvės, vėlesnėse parodose pačios įmonės veršis dalyvauti.
D. Šerono teigimu, norą dalyvauti parodoje „Baltijos miškai 2013“ jau dabar yra pareiškę visi stambiųjų medienos kirtimo ir ištraukimo bendrovių atstovai Lietuvoje.
