Baigiantis šiltajam metų laikui sukrunta visi, nes reikia pasiruošti artėjančiai žiemai. Ne išimtis ir kurmiai. Išartos vejos, išknisti daržai piktina visus, pas ką įsitaiso šis gyvūnėlis.
Išbandė viską
Juškonių kaime įsikūrusioje sodininkų bendrijoje gyvenanti Saulė Šemeškevičienė kantrybės neteko, kai kurmiai įsitaisė jos rožyne, ėmė skersai ir išilgai akėti visą sklypą. „Esame išbandę visas įmanomas kurmių baidymo priemones, tačiau kol neišsikvietėme kurmių gaudytojo Stasio Šaduikio, ramybės neturėjome. Tad ir šiais metais pagalbos kreipėmės į jį“, – pasakojo moteris.
Stasys mielai sutiko padėti sodininkams. Atvažiavęs iš vakaro sklype sustatė daugiau nei dvidešimt kurmių gaudyklių. Ryte neprašytus svečius beliko tik traukti iš spąstelių. Įdomi detalė: sugautus kurmius jis renka, nes ketina žmonai pasiūti kailinius. Anot vyro, jie bus nesunešiojami ir labai brangūs. Kur gi ne, juk vieno kurmio kailiukas mažesnis nei žmogaus delnas.
Reikia rasti sankryžas
S.Šaduikis – dzūkas, kilęs iš Lazdijų. Kurmius gaudo nuo vaikystės. Tačiau kai sukonstravo ir užpatentavo savo gamybos kurmių spąstus, ne tik Lietuvoje išgarsėjo kaip geriausias šios srities specialistas. „Kurmiai dauginasi balandžio pabaigoje. Viename urve jų gali būti iki 20. Vaikai prie motinos būna ilgai, dydžiu beveik nuo jos nesiskiria, – sakė S.Šaduikis. – Kurmiai pripranta prie malūnėlių, nebijo ir vejapjovių. Gaudyklės – vienintelė išeitis. Tačiau prieš pradedant gaudyti reikia apeiti sodybą, apžiūrėti, kur daugiausia kurmiarausių.
Spąstų niekada nestatau ir kitiems nepatariu statyti prie kurmiarausio, nes iš urvų išstumta žemė gali būti požeminio kelio pabaiga. Svarbu rasti vietas, kur jie dažniausiai vaikšto. Jos tarsi sankryžos su į kelias puses vedančiais urvais.“ Tokias vietas Stasys randa nesunkiai. Tada dideliu peiliu išpjauna velėnos gabalą ir stato spąstelius.
Brangus išradimas
S.Šaduikis – išskirtinė asmenybė. Kantrybės, ryžto ir valios jį išmokė imtynių sportas. Jautrios sielos išgyvenimus jis jau suguldė į keletą storų poezijos sąsiuvinių, o savo sodyboje viską sumeistrauti ir pasidaryti gali savo rankomis. Taigi mintis ištobulinti kurmių gaudykles neatrodė labai sudėtinga užduotis.
„Esu aukščiausios kategorijos šaltkalvis, tad techniniai darbai man nesudėtingi. Iš pradžių rengiau projektus ir gaudykles gaminau dilde. Tobulinau juos beveik dvejus metus, o Valstybinis patentų biuras patentą išdavė 2007 m. lapkričio pabaigoje. Dar beveik devynis mėnesius reikėjo laukti, ar kas nors nepateiks analogo. Už šį dokumentą patentų biurui teko sumokėti apie 3 tūkstančius litų“, – pasakojo Stasys.
Iš pirmo žvilgsnio spąstai labai paprasti – dvi ilgos kojelės ir liežuvėlis, kuris, atsileidus spyruoklei, tuo metu, kai kurmis nustumia žemėje paslėptus aliuminio strypelius, prispaudžia gyvūnėliui sprandą.
Vis tiek papuls
Išradimo autorius parodė, kaip peiliu ar pagaliuku patikrinti, kur yra urvo dugnas. Tada reikia išpjauti velėną ir spąstus įspausti į žemę, o liežuvėlį ištraukti viršų. „Jei jis kartais nukrinta neištraukus spąstų iš dirvos, jį galima pakelti į viršų. Sutvirtinimo rėmelis turi būti žemiau nei urvo dugnas, o liežuvis – virš. Liežuvėlis žemėje turi būti kiek laisvas, o patys spąstai pridengti velėna arba užberti žemėmis, – aiškino kurmių gaudytojas. – Kurmiams gaudyti dveji spąstai įkasami vienas priešais kitą su aukštyn ištrauktais liežuvėliais.
Jiems slankioti spąstelių šonuose yra specialūs iškirpimai. Taigi kad ir iš kurios pusės kurmiai raus urvus, į gaudykles vis tiek papuls. Spąstų rankomis geriau neliesti, nes kurmių uoslė labai gera. Geriau juos statyti dieną – iki vakaro išgaruos visi kvapai. Žvėreliai gaudomi greitai, jų takus rasti nesunku, o vieną kurmį sugavus dingsta ir kiti.“
Kitas S.Šaduikio išradimas – kurklių gaudyklės. Kol kas vyras jas išbandė tik savo sklype. Tačiau netrukus ketina užpatentuoti ir imtis dar vieno darbo – gelbėti augalų mylėtojus nuo kurklių, kurie žalos pridaro daugiau nei kurmiai.
