Penktadienio vakarą Balsio ežero pakrantės sušvito žiburėlių pulkais – pusantro šimto patyrusių ir pradedančių vėžiautojų tykojo rainuotųjų vėžių. Bendras laimikis – apie 1000 vėžių. Rainuotieji vėžiai yra invazinė rūšis, todėl juos galima gaudyti ištisus metus. Lietuvos gamta nenukentėjo, o vietiniams vėžiams tapo bent kiek ramiau gyventi.
Pasitikdami savaitgalį, pusantro šimto smalsuolių patraukė prie Balsio ežero – kas bučiukais, kas graibštais ginkluotas, o kas savo rankų miklumu pasitikėdamas. Visiems rūpėjo nustverti kuo didesnį vėžį ir sklidinai privėžiauti savo kibirėlius. Nors skrandžiui malonus kovos su invaziniais vėžiais būdas regėjosi labai žaismingas, vėžiauti reikėjo griežtai pagal instrukciją. Juk jei viską iš eilės į savo kibirą šluosi, netyčia kunkuliuojančiame puode atsidurti gali ir vienas kitas vietinis vėžys.
Nekantraujantiems vėžiautojams Pavilnių ir Verkių regioninio parko direktorė Vida Petiukonienė pasakojo, kad Lietuvoje daugėja invazinių rūšių ir plečiasi jų užimamos teritorijos. Tokiu būdu iš įprastų teritorijų jos išstumia vietines rūšis ir kelia grėsmę jų išlikimui. Šių rūšių - atėjūnių netrūksta ir Verkių bei Pavilnių regioniniuose parkuose, ypač gausu rainuotųjų vėžių.
„Pagavus vėžį, reikia glostyti jam skruostus, jei užčiuopiate dygliukus, vadinasi tai rainuotasis – galima jį mesti į puodą“, - kaip atpažinti, kurį vėžį nustvėrėte, aiškino Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus. Jis papasakojo ir apie „karbuką“ ant plačiažnyplio vėžio žnyplių, ir apie ežerus, kuriuose jie labiau mėgsta gyventi. Balsio ežere šių vietinių vėžių rūšių beveik nelikę.
Detalesnį vėžiavimo gidą galite rasti ČIA.
Geriausiai vėžius vilioja keletą dienų užsibuvusios žuvelės, tad vietas, kur paruoštas masalas buvo lengva aptikti pagal kvapą. Vėžiautojai skubiai pasidalino į kelias komandas ir šimtas žibintuvėlių švieselių pažiro aplink Balsio ežerą. Čia pat nusidrožę medinį iešmelį vėžiautojai ant jo smeigė pasibuvusią žuvytę ir laukė, kol jos kvapas privilios rainuotuosius. Šie, matyt, buvo alkani, tad ilgai laukti nereikėjo.
Netrukus pasigirdo pergalės šūksniai, į vėžiautojų kibirėlius krito pirmieji vėžiai. Komandomis pabirę vėžiautojai naudojosi proga geriau susipažinti, pasidalinti vėžiavimo patirtimi – pradedantieji klausėsi patyrusiųjų patarimų ir čia pat tikrino jų veiksmingumą. Po vieną vėžių nesidalino – jei kurie vėžiautojai traukė namo anksčiau, laimikį paliko komandos bičiuliams.
Ant čia pat pakrantėje besikūrenančio laužo puode jau raudonavo verdami vėžiai. Paskaninti krapais ir žiupsniu druskos iki valgomo raudonumo rainauodegiai verdami 15 minučių. Laimikį parnešę ir virtų vėžių uodegėlių paskanavę vėžiautojai vėl skubėdavo atgal į ežerą – knietėjo dar daugiau uodegėlių nustverti. Nebuvo kada net skaičiuoti sugautų vėžių – laimikio inventorizacija užsiėmė organizatoriai. Skaičiavimo pradžioje nuostabą kėlė vienos komandos kibirėlyje rasti 19 vėžių, tačiau baigiant skaičiuoti šis laimikis jau atrodė kukliai, nes sėkmingiausia vėžiautojų pora sugavo 81 vėžį. Per pirmas 2 valandas vėžiautojai sugavo daugiau nei 700 vėžių, per trečiąją valandą kibirėliai pildėsi ne lėtesniu tempu, tad skaičiuojama, kad per visą vakarą iš ežero ištraukta apie 1000 vėžių.
„Toks gausus laimikis – vėžį sugavo kone kiekvienas, įbridęs į vandenį – tik patvirtina, kad ežere rainuotieji vėžiai klesti. Galima teigti, kad ežere įvykęs šios rūšies populiacijos sprogimas. Dėl tokio didelio tankio jie galimai kolonizuos ir gretimus Gulbino ir Mažojo gulbino ežerus, jau dabar šių vėžių gausu Riešės upelyje, į kurį savo vandenis plukdo Balsio ežeras“, - akcijos rezultatus komentuoja Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Robertas Staponkus. Tikėtis ženklių pokyčių ežere, pasak gamtosaugininko, galima būtų nebent po 4-5 tokio masto vėžiavimų. Todėl šią akciją vertėtų vystyti toliau į tradicinį „Vėžių penktadienį Balsio ežere“.
Invazinių vėžių grėsmė
Saugomų teritorijų direkcijų ekologai sunerimę, kad vandenyse sparčiai plinta rainuotieji vėžiai (lot. Orconectes limosus). Būdami aktyvesni, ne tokie reiklūs vandens švarumui ir labai vislūs, rainuotieji vėžiai išstumia plačiažnyplius, kurie nuo seno gyveno švariuose Lietuvos ežeruose ir upėse.
Pirmą kartą „rainuotasis“ rastas Lietuvoje 1994 metais, vidaus vandenyse paplito dėl neteisėtų perkėlimų ir natūralaus plitimo. Ši vėžių rūšis priskiriama prie ekologiškai agresyviausių invazinių vėžių rūšių ir Lietuvoje yra pavojingiausia svetimkraštė vėžių rūšis.
Rainuotieji vėžiai - pavojingi, nes perneša vėžių maro užkratą, patys juo nesirgdami. Prieš penkiasdešimt metų išplitęs vėžių maras išnaikino labai daug plačiažnyplių vėžių. Rainuotieji vėžiai pakantesni užterštam vandeniui. Žnyplės ir kiautas turi aštrius spyglius. Šie vėžiai ant priekinių kojų riešų turi aštrią pentino pavidalo išaugą. Retai užauga ilgesni nei dešimt centimetrų. Sparčiai plinta per Nemuno ir Šešupės upių baseinus. Slėptuvėmis nesinaudoja, yra aktyvūs beveik visą parą. Šių vėžių mėsa kieta ir ne tokia skani kaip plačiažnyplių vėžių.
Kaip atskirti užeivius vėžius nuo mūsų vandenų gyventojų? Plačiažnyplis vėžys turi plačias, raudonai ruda apačia žnyples. Užauga iki 20 cm ilgio ir 300 g svorio. Jiems būtinos slėptuvės po akmenimis, kelmais, šaknimis. Jie yra aktyvūs tik apie keturias valandas per parą ir tik naktį.
Asvejos regioniniame parke pirmieji rainuotieji vėžiai pastebėti Asvejos ežere, kiek vėliau ir netoliese esančiame Baluoše bei Visbaro ežere. Manoma, kad ikrelius ten atnešti galėjo antys bei kiti vandens paukščiai. Svarbu, kad, žinodami kylantį pavojų mūsų plačiažnypliams, to nedarytų žvejai. Šiuo metu Visbaro ežere vykdomas vėžių monitoringas, kurio rezultatus Asvejos regioninio parko direkcijos specialistai žinos jau spalio mėnesį. Pasak mokslininko dr. Kęstučio Arbačiausko, rainuotasis vėžys dėl ekologinio plastiškumo yra pranašesnis už vietinius vėžius, todėl rekomenduojama taikyti rainuotojo vėžio gausos reguliavimo priemones.
Dzūkijos nacionalinio parko specialistai, pastebėję pirmuosius vėžius Nemune, ėmė manyti, kad upės vanduo vėl toks švarus, kad jame ėmė didėti „lietuviškų“ vėžių populiacija. Deja, paaiškėjo, kad čia „rainuotieji“, kurie upelėmis kyla į viršų. Šiandien jie ropinėja Stangės upelėje, Mergelių akelių ežerėliuose. Parko mokslininkai situaciją stebi ir rudenį žinos, kaip plačiai invazinė rūšis paplito Dzūkijos vandens telkiniuose ir kokių priemonių teks imtis.
Aukštaitijos nacionalinio parko gamtininkai irgi stebi sumažėjusią plačiažnyplių vėžių populiaciją ir aiškinasi, ar „rainuotieji“ neišstūmė vietinių vėžių.
Viena didžiausių problemų, kad daugelis dažniausiai neskiria vėžių rūšių. Ne tik žvejai turėtų būti suinteresuoti, kad neišplistų rainuotieji vėžiai. Atsitiktinai prisigaudę vėžių, juos paleidžia į šalia namų esančius vandens telkinius. Lietuvoje draudžiama savavališkai žuvinti vėžius. Tai galima daryti, tik pasikonsultavus su specialistais ir mokslininkais.
