Mielas rudosios snukutis, uodžiantis kameros objektyvą vos iš kelių centimetro atstumo suminkštino daugelio socialinio tinklo vartotojų širdis. Nuotrauką kaip patinkančią pažymėjo daugiau nei 4000 žmonių, o ja dalinosi – daugiau nei 900.
GRYNAS.lt susisiekė su fotografu D. Dinu ir teiravosi jo ne tik apie smalsuolę lapę, bet ir apie gamtos fotografams tenkančius iššūkius, bei kaip su objektyvu galima pakeisti gyventojų požiūrį į savo pačių šalies gamtą.
- Pirmiausia, žinoma, noriu klausti apie lapę. Ar ji buvo tokia drąsi ir pati priėjo taip arti fotoaparato? Ar tai kieno nors „naminė“ lapė, pripratusi prie žmonių?
- Istorija buvo labai paprasta. Tai buvo eilinė diena, kai aš su savo praktikantais keliavau link Šv. Anos ežero fotografuoti gamtos. Šiek tiek pafotografavę įdomų kraštovaizdį, mistišką mišką, padengtą sniegu, mes automobiliu patraukėme link namų. Netikėtai iš už vieno posūkio išniro lapė.
Šio lapės patino elgesį galima paaiškinti tuo, jog jis buvo užaugintas vieno iš miško reindžerių, todėl yra pripratęs prie žmonių. Kita vertus, tokio elgesio negalima skatinti. Galbūt kitą kartą, vietoje mano objektyvo jis pasižiūrės į kieno nors šautuvo vamzdį... Lapės dažniausiai yra labai atsargios ir vengia žmonių, kai tik įmanoma. Aš tai suvokiau, kai prieš metus geras penkias dienas tykojau laukuose, stingdančiame šaltyje netoli Brasovo. Vienintelis mano tikslas buvo nufotografuoti lapę. Matydavau ją kiekvieną dieną, kartais – su dviem kompanjonais, tačiau niekuomet nesugebėjau prisiartinti arčiau kaip per 100 metrų. Po 5 parų ir 22 valandų bandymų, aš pasidaviau. Atrodo, likimas man lėmė laukti dar metus, kad pelnyčiau savo prizą – draugišką lapę ir nuostabią nuotrauką!
- Ši nuotrauka buvo publikuota „Facebook“ puslapyje „Aš prieš medžioklę“ Lietuvoje. Ar pritartumėte šio puslapio idėjai, ar jūsų pažiūros sutampa su tokiu pavadinimu? Dauguma žmonių po nuotrauka komentavo jog „štai, tokia ir turėtų būti medžioklė!“.
- Negaliu pasakyti, kad esu visiškai nusistatęs prieš medžioklę... tol, kol ji vykdoma pagal visas taisykles, nustatytose teritorijose, jaučiant atsakomybę. Kai medžiojant piktnaudžiaujama – tada jau kita kalba. Pats niekuomet nemedžiočiau. Esu per daug įsimylėjęs gamtą ir jos gyvūnus, kad iki galo suvokčiau tokio laisvalaikio prasmę.
Vis dėlto, jei viskas vyktų pagal taisykles, greičiausiai medžioklės niekas ir nekritikuotų. Tačiau kaip laukinės gamtos fotografas bei vienos iš aplinkosaugos organizacijų savanoris galiu pasakyti, kad taisyklės dažnai pažeidžiamos. Na, bent jau Rumunijoje.
Aš teikiu pirmenybę „medžioklei“ su fotoaparatu. Tik tuomet žinau, jog tas gamtos kūrinys yra užfiksuojamas, tačiau lieka jam skirtoje vietoje, savo natūralioje aplinkoje.
- Turite daug gyvūnų, ypač kalnų gyventojų, nuotraukų. Kiek valandų tenka rymoti, kad pavyktų užfiksuoti laukinį gyvūną ar paukštį?
- Fotografuoti laukinius gyvūnus ir paukščius – nelengvas darbas. Ypač Rumunijoje, kur medžiotojai ir neatsargūs lengvabūdžiai turistai nulėmė, kad gyvūnai tapo ypač budrūs ir vengia žmonių.
Na, bet jei esi atkaklus, nieko nėra neįmanomo. Būna situacijų, kai pasiseka ir gali iš arti nufotografuoti gyvūną – dažniausiai tai būna smulkus žinduolis arba paukštis. Turi turėti ir šiek tiek žinių apie rūšį, kurią susiruošei fotografuoti. Geriausią rezultatą pavyksta gauti, kai lauki kur nors pasislėpęs.
- Savo svetainėje rašote, jog žmonės niokoja kalnų gamtą. Daug fotografuojate Karpatų viršukalnes. Ar nuostabiomis nuotraukomis norite paskatinti žmones susivokti, jog šį grožį reikia tausoti, saugoti? Ar vaikščiodamas po kalnus, po tas pačias vietas, pastebite nuolat daromą žalą?
- Nelaimei, žmonės sugebėjo sunaikinti svarbiausias bei vertingiausias mūsų planetos žaliąsias erdves. Taigi, pats metas atsibusti bent jau dabar ir nutraukti pasiteisinimus sau dėl tokių veiksmų.
Rumunija nėra išimtis iš taisyklės – daugybė gražių miškingų vietų yra iškirsta, urbanizuota, arba paversta žemės ūkio plotais, būtina paminėti ir visiškai gamtos netausojantį turizmą. Vis dėlto, manau, kad atsiranda akivaizdžių įrodymų, jog situacija ateityje keisis į gerąją pusę. Šiandien dauguma žmonių jau suvokia gamtos vertę, pradeda vystyti tokius verslus kaip agroturizmas, ekologiškas turizmas, paukščių stebėjimas, gamtos fotografija. Aš pasirinkau pastarąją veiklą ir šiuo metu dirbu projekte, kuris susijęs ir su fotografija, ir su gamtos saugojimu.
- Esate daug keliavęs fotografuodamas gamtą. Kuri šalis Jus labiausiai sužavėjo savo gamtos didybe, gyvūnais?
- Nors jūsų puslapyje gausu gamtos fotografijų, kartais fotografuojate ir kaimus, jų architektūrą, žmones. Lietuvos gamtos fotografai yra sakę, jog jų darbas sudėtingesnis nei tiesiog fotografų – juk negali perteikti gyvūno emocijos, paprašyti jį pasukti galvą ar užsidegti papildomą lempą, jei trūksta šviesos. Kodėl jūs rinkotės tą „sunkesnįjį“ kelią?
- Be jokių abejonių labiausiai man patinka fotografuoti kraštovaizdį ir gyvūnus. Tačiau kita mane dominanti sritis – tai kelionių fotografija. Į ją įeina ir miestų vaizdai, kaimo vietovės, namų architektūra ir žmonių portretai. Keliaujant man norisi pajusti tikrąją tos vietos dvasią, kuo labiau integruotis į lankomą vietovę, todėl ir jaučiu malonumą fotografuodamas ne tik gamtą.
Čia, Rumunijoje, kaimo vietovėse gali išvysti tokią kultūrų ir tradicijų įvairovę! Dauguma vietovių turėjo skirtingą kultūrinę įtaką per daugelį metų. Ši įvairovė yra kerinti ir mano tikslas - ją įamžinti nuotraukose. Tiesa, šiuo metu dalyvaudamas projekte „Laukinė Rumunija“, nebedarau minėto žanro nuotraukų, tačiau tai nereiškia, kad visiškai jį užmiršau.
- Kaip supratau, projektas „Laukinė Rumunija“ organizuojamas padedant Pasaulio laukinės gyvūnijos fondo (WWF). Sulaukėte tokios tarptautinės organizacijos dėmesio...
- Taip, prie projekto „Laukinė Rumunija“ prisideda WWF, tačiau bendradarbiavimas su šia organizacija man nėra naujiena - esu su jais bendradarbiavęs ir kituose projektuose.
Bendradarbiaujame todėl, kad turime panašų požiūrį į gamtą, tiesą sakant, ir šio projekto tikslas gimė bendrose diskusijose. Žinoma, projektas turi ir kitų partnerių – man svarbios bet kokios iniciatyvos.
„Laukinė Rumunija“ – tai didžiausias Rumunijoje organizuojamas laukinės gamtos fotografijos projektas. Mūsų tikslas – atviroje erdvėje organizuojamose parodose atskleisti gražiausias Rumunijos saugomas teritorijas. Praėjusiais metais paroda, kurioje buvo įamžinti Rumunijos nacionalinių parkų vaizdai, apkeliavo visus didžiausius šalies miestus.
Taip pat ruošiame dokumentinę medžiagą apie Rumunijos gamtą. Tokie projektai man asmeniškai labai svarbūs, jie suteikia galimybę kažką duoti, įdėti savo indėlį į gamtos tausojimą. Kai projektas bus pabaigtas, mes norime šią parodą demonstruoti visose Europos sostinėse. Galbūt susitiksime Vilniuje?
- Galbūt, būtų įdomu. O projektas vykdomas jau antrus metus, ar tiesa? Nuotraukos išties nuostabios, tačiau ar jaučiate, kad bent dalelės parodos lankytojų požiūris į gamtą pasikeičia?
- Taip, projektas prasidėjo 2010 – ųjų vasarą ir dabar jis beveik pabaigtas. Be minėtų parodų dar surengsime vieną labai svarbią parodą, kurioje bus ne tik nuotraukų, bet ir time-lapse fotografijų (vaizdo klipas iš daugelio kas tam tikrą laiko tarpą padarytų nuotraukų, tokiu būdu galima stebėti saulėlydį, gėlės prasiskleidimą, - red. past.), vaizdo klipų.
Manau, kad dauguma žmonių pažino saugomas teritorijas per mano fotografijas. Parodos buvo plačiai nušviestos šalies žiniasklaidoje, o per spaudos konferencijas girdėjau žurnalistų klausimus: „Čia tikrai Rumunija? Kur buvo padaryta šita nuotrauka? Mes turime tokių vėžlių?!”
Taigi manau, jog projektas iš tiesų pakeitė požiūrį, kaip mano tautiečiai mato savo gamtą.
- Ar keliauti tokiomis vietovėmis nepavojinga? Nuotraukose matau ir aštrias kalvų atbrailas ir sraunius upelius.
- Kelionės buvo sėkmingos ir iš jų grįžau sveikas, nors ir turėjome sudėtingų žygių. Karpatai iš tiesų paslaptingi kalnai ir keliauti jais su visa savo fotografijos įranga bei kuprine nėra lengva. Tačiau mums buvo smagu. Turiu daug buvimo kalnuose patirties, kažkada esu laipiojęs kalnuose, taigi, nepaisant sunkios kuprinės, tokioje aplinkoje jaučiuosi labai gerai.
- Paskutinis klausimas – kas įkvėpė Jus pradėti tokį projektą? Jei norėjote parodyti savo šalies žmonėms gamtą, kurioje jie gyvena, greičiausiai susiduriate su tokiomis problemomis, kaip šiukšlinimas, miško kirtimai?
- Taip, Rumunijoje, kaip ir daugelyje Europos valstybių, yra bėdų su gamtos apsauga, tačiau manau, kad vykdydami tokius projektus, dirbdami kartu, mes tai pakeisime.
O idėja šiam projektui kilo dar anksčiau, kai norėdamas iliustruoti savo straipsnį žurnale apie gamtą ir nacionalinius parkus, niekaip negalėjau rasti gerų kokybiškų nuotraukų. Tuomet ir kilo mintis aplankyti visas tas gražias vietas ir sukurti albumą, kuriuo galėtų naudotis visi projekto partneriai.
Toks projektas taip pat padeda populiarinti įspūdingiausias vietas tarp žmonių, kurie yra aistringi gamtos ar fotografijos mylėtojai. Mane taip pat įkvėpė didelis projektas „Laukiniai Europos stebuklai“ – jis sujungė geriausius šio žemyno gamtos fotografus.
- Ačiū už pokalbį! Lauksime Jūsų Vilniuje!
